e. miestas ir e. miestiečiai
nerijus milerius |
2006-07-14 | 19:25
temos: filosofija,naujosios medijos,sociumas
Ilgą laiką miesto topos (sen.gr. – vietovė) aprašymai be vargo gulė į iš anksto paruoštas, nusistovėjusias ir abejonių nekeliančias lentynas. Pirma, miesto topologinis aprašymas būdavo nukreiptas į esamą miestų topos, esamas miestų struktūras ir jų istorinę genezę bei galimas pasekmes
ateičiai. Antra, miesto topologija kurdavo neegzistuojančių miestų modelius – utopijas, proto ar vaizduotės galiomis peržengiančiomis esamą miestų būklę. Trečia, niūrios prognozės ir pranašystės būdavo įvelkamos į distopijų rūbą, neraminantį savo spalvų niūrumu ir abejone bent kokiomis pozityvesnėmis miestų perspektyvomis.
Tačiau į kokią
lentynos vietą įrašyti tą sparčiai besivystantį diskursą, kurio
programine gaire galėtume pavadinti Williamo J.Mitchello 1999 m. darbą
„E-topija“, aprašiusį, kaip išduoda pavadinimas, įtinklintą elektroninį
ir skaitmeninį miestą? Kadaise sukurti miestų aprašymai, kuriuose
būdavo akcentuota gamtos ir technikos įtampa, neišvengiamai imdavo
balansuoti ant utopinio/distopinio diskurso ribos. Dabar, žiūrint iš
šių dienų perspektyvos, pati perskyra tarp gamtos ir technikos jau
atrodo pernelyg pasenusi. Vis dėlto utopiniai/distopiniai motyvai
niekur neišnyko ir persikėlė į digifilų ir digifobų susikirtimus.
Kaip ir praėjusių laikų technikos simpatikai, digifilai, matyt, tiki,
jog dirbtinis intelektas ne užgoš, bet priešingai, sudarys išskirtines
sąlygas žmogiškojo intelekto saviraiškai. Kaip ir technikos oponentai,
digifobai skelbia, jog digitalinis amžius bus nuosmukio, o galbūt ir
visiškos degradacijos epocha.
Akivaizdu: įtinklinto elektroninio ir skaitmeninio miesto topos
aprašymas iš tiesų neretai apima ne vien esamą miestą, bet ir galimus
(fantastinius?) miesto būvius. Šiuo atžvilgiu elektroninio miesto
modeliai supanašėja ar netgi susilieja su utopinėmis ar distopinėmis
miesto vizijomis. Tačiau kaip teigė „E-topijos“ autorius Mitchellas,
tos naujos miesto galimybės, kurios atsiveria aprašant elektroninį
miestą, turėtų būti ne numanomos futurologinėmis prognozėmis, bet
projektuojamos atsižvelgiant į esamą ekonominę, socialinę ir kultūrinę
miesto situaciją. Jeigu pavyktų susilaikyti nuo rožinių ar
apokaliptinių pranašysčių, tuomet greta miesto topologijų, utopijų ir
distopijų galėtume įrašyti ir naująjį – etopinį – miesto aprašymo būdą,
miestą praveriantį per e.vietas.
E.gyvenimo laipsniai
Metodologinio pobūdžio painiava, į kurią patenkame norėdami įrašytį
etopinį miesto diskursą į kitų miesto aprašymo tipų gretą, yra susijusi
su paties aprašymo taikinio – e.miesto – statuso kontroversijomis.
E.miestas nėra paprastas fizinis dabarties miestas su materialiais namais, gatvių tinklu ir aiškiai nubrėžtomis miesto ribomis. Tačiau e.miestas nėra ir paprastas ateities miestas, kurio kontūrus dar tik galima numatyti.
Užuot bandžius apibrėžti e.miestą per materialias ir regimas formas,
verčiau traktuoti jį kaip tam tikrą procesualų būvį arba, kaip siūlo M.
Castellsas, kaip srautų erdves. Pagal savo statusą tokia „e.miesto“
sąvoka analogiška tokiai masiškai linksniuojamai sąvokai, kaip
„globalus pasaulis“. Pasak Zygmunto Baumano, šalia globalizacijos
procesų reikėtų išskirti lokalizacijos procesus. Globalizacijos ir
lokalizacijos kriterijumi tampa mobilumas. Neturintys galimybių būti
mobiliais lokalizuojami per prievartą ir negali būti laikomi tokiais
pat „globalaus pasaulio“ piliečiais, kaip tie, kurie per mobilumą
integruoti į „globalaus pasaulio“ tinklą. Vadinasi, du vienas šalia
kito gyvenantys ar gatve žingsniuojantys žmonės priklauso „globaliam
pasauliui“ nevienodu mastu.
Analogiška diferenciacija pastebima ir tada, kada svarstoma ir
e.miesto sąvoka. Tiesa, ši diferenciacija dažnai nėra pastebima
paprasta nuoga akimi. Pažvelkime, pavyzdžiui, į puslapį, kuris pristato
Vilnių kaip e.miestą.
Iš pirmo žvilgsnio, bet kokią mintį apie diferenciaciją neigia
programinis Vilniaus kaip e.miesto – „miesto visiems“ – šūkis. E.miesto
grandys – e.piliečiai, transporto sistemos, e.sveikata, e.bilietai,
viešieji interneto centrai, e.valdymas, e.švietimas, e.saugumas – tarsi
ir turėtų apimti visus fizinio Vilniaus gyventojus. Kai visos šios
e.miesto grandys ims funkcionuoti, jos iš tiesų apraizgys net ir dar
menkai įtinklintus Vilniaus užkaborius.
Tačiau, sekant jau minėtu Castellsu, derėtų iškirti įtinklinimo
laipsnius bei formas. Kad ir kaip tai būtų paradoksalu, kartais
menkesnis atviro įtinklinimo laipsnis liudija ne menkesnį dalyvavimą
e.mieste, bet priešingai, didesnę galimybę kurti jo formas. Būtent toks
yra informacinio elito, kuris struktūriškai atitinka baumaniško
globalizuoto ir mobilaus elito kategoriją, statusas – informacinis
elitas kuria informacinius srautus ir įtinklina miestą, bet pats, anot
Castellso, „nenori tapti srautu“. Kurdamas e.miestą kaip atvirą
sistemą, informacinis elitas naudojasi savo išskirtinėmis galiomis
nustatyti savo bendruomenės ribas, kurias galima suvokti tiek fizine –
izoliuotų ir uždarų elitinių kvartalų, – tiek ir technologine bei
informacine – prieigos prie privilegijuotų ir liaudžiai neprieinamų
informacijos šaltinių – prasme. Tad tarp kokios nors senolės, kurią
anūkas užregistravo į polikliniką per internetą ir taip integravo ją į
e.sveikatos srautus, ir kokio nors informacinio elito atstovo gali
glūdėti radikali praraja. Tarsi ironizuodamas e.miesto elitą,
Castellsas pastebi, jog tokiam elitui būdingas vienodas gyvenimo
stilius, kurį sudaro „reguliarus naudojimasis SPA (sūkurinėmis,
masažinėmis ir kt. voniomis) įranga… ir bėgiojimas ristele; privaloma
dieta iš grilyje keptos lašišos ir žalųjų salotų, kurios japoniškas
funkcinis ekvivalentas yra udon ir sashimi; šviesios
zamšos spalvos sienos, turinčios sukurti jaukią atmosferą patalpoje;
plačiai paplitę nešiojamieji kompiuteriai su interneto prieiga; verslo
kostiumų ir sportinės aprangos derinys, „unisex“ (vienalyčio) stiliaus
apranga ir t.t[1]“.
Taigi akivaizdu: nors formaliai tiek numanoma senolė, tiek numanomas
informacinis/informacinė snobas/snobė priklausytų tam pačiam e.miestui,
tačiau šio e.miesto „rajonai“ tebūtų menkai atpažįstami. Skiriamoji
riba, atribojanti vieną e.miesto „rajoną“ nuo kito, būtų informacijos
srautų kūrimo ir valdymo galios.
E.sąmoningumas
Kiek ironiškas Castellso privilegijuoto e.miestiečio aprašas į
šiuolaikinio miesto gyventojo tapatybę verčia pažvelgti kiek atidžiau.
Panašu, kad tiek senolė, tiek snobas/snobė gyvenimo e.mieste stilių
eksploatuoja skirtingu būdu.
Kokios yra pradinės gyvenimo e.mieste prielaidos, jau pakankamai
seniai yra atskleidęs Marshallas McLuhanas. Pasak gerai žinomos ir
banalia tapusios Marshallo McLuhano tezės, mūsų kūnus ir centrinę nervų
sistemą pratęsia įvairios medijos. Kiek miglotą McLuhano minties eigą
geriausiai praskaidrina pavyzdžiai. Paimkime vieną paprasčiausių kūno
medijų – batus. Kaip ir kiekviena kita medija, batai, pasak McLuhano,
yra mūsų kūno tęsinys. Kiekvienas kūno tęsinys ne tik paveikia tą kūno
dalį, kurią pratęsia, bet ir pertvarko visą kūno juslių konfigūraciją.
Taigi batai ne tik pratęsia pėdas, bet ir perkeičia kitų kūno dalių,
pavyzdžiui, rankų jautrumą ir funkcijas. „Naujas tęsinys sukelia naują
visų juslių ir sugebėjimų pusiausvyrą, formuojančią, kaip mes sakome,
„naują požiūrį“ – naujas nuomones ir prioritetus daugelyje sričių“[2]. Paprastai tariant, apsiavęs batus, žmogus ima kitaip liesti daiktus ir netgi kitaip mąstyti.
Nors McLuhano tezės dažnai atrodo pernelyg ekstravagantiškos ir
nepamatuotos, vis dėlto centrinė jo teorijos ašis atrodo nenuginčijama
– žmogus nėra izoliuotas nuo jį supančios aplinkos, tad užuot kalbėjus
apie žmogaus ir jo pasaulio dualizmą, būtina stebėti, kaip į žmogaus
akiratį integruoti daiktai (medijos) keičia jo jusles ir savivoką.
Minėta batų (o kartu ir rūbų) integracija į žmogaus pasaulį tėra
pradinė žmogaus „juslių ir sugebėjimų“ revoliucija, kurios nustatytą
juslių pusiausvyrą perkeičia kiti kūno tęsiniai – namai ir miestas.
Būtent mieste įvyksta perėjimas nuo mechaninių technologijų, kurios
užtikrina maksimalią kūno tęsinių sklaidą, prie elektroninių
technologijų, kurių energija investuojama į centrinės nervų sistemos
tęsinius. Jau XX a. elektroninių technologijų pratęsta centrinė nervų
sistema pasiekia tokius mastus, kad apjuosia visą žemės rutulį ir taip
panaikina kūniškas laiko ir erdvės skirtis. Taigi elektronikos
technologijų amžiaus žmogus apibrėžiamas ne per kūniškas ribas, bet per
tokią centrinę nervų sistemą, kuriai būdingi elektroniniai ar, kaip
vėliau po McLuhano pasako Billas Gatesas, digitaliniai parametrai[3].
Visų digifobų siaubui, e.miestietis yra „digitalinė būtybė“. Tačiau
prisimenant garsųjį ŠMC šūkį „Visi yra menininkai, bet ne kiekvienas
menininkas tai žino“, galime teigti, jog ne kiekvienas e.miestietis
eksploatuoja digitalines nervų sistemos galias. Kad ir kaip
paslaptingai skambėtų „digitalinės nervų sistemos“ kategorija, ją
sudaro keli elementarūs šiuolaikinio pasaulio dėmenys. Pirma, tai
momentinis informacijos sklidimo greitis, kuris, pasak McLuhano,
pranoksta bet kokios kitos medijos – laivo, lėktuvo, net kosminės
raketos – greitį. Antra, tai savivokos pertvarkymas pagal momentinio
informacijos greičio parametrus – kaip sugestijuoja Gatesas, minties
greičio prigretinimas atsivėrusiems digitaliniams greičiams. Panašu,
kad senolės ir sąmoningo (snobo ar ne) informacijos vartotojo gyvenimą
e.mieste skiria sąmoningumas. Tuomet, kai senolė informacinėmis
technologijomis naudojasi kaip atsitiktiniais įrankiais, sąmoningas
informacijos vartotojas pagal naująsias medijas, McLuhano žodžiais
tariant, formuoja naujus prioritetus ir savąsias nuomones.
P.S. arba e.šuo
Nurodytame Vilniaus kaip e.miesto tinklapyje greta kitų e.projektų
minima ir elektroninė šunų žymėjimo sistema, leidžianti registruoti
šunis ir juos atpažinti pagal po oda įvestą mikroschemą. Pasirodo,
Vilniaus mieste jau ir šunys tapo e.miesto dalimi. Įdomu, ar tai žino
po namus bėgiojantis mano e.šuo?
[1] M.Castells. Tinklaveikos visuomenės raida. Vilnius: Poligrafija ir Informatika, 2005, p.409.
[2] M.McLuhan „Kaip suprasti medijas“. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p.130.
[3] B.Gates „Business@The Speed of Thought. Using Digital Nervous System. New York: Warner Books, 1999, p. 15.
temos: filosofija, naujosios medijos, sociumas |
« e-city and e-citizens (summary) | | Rock Me, Afrodite (1 d.) »
1 komentaras »1 komentaras “e. miestas ir e. miestiečiai”
komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.
31 gegužės, 2008 at 4:28 pm
Dievaži, miesto centre įkomponuočiau daug žalių, trumpai kirptų pievučių. Virš jų, tarp medžių, kybotų visuomeniniai hamakai, kuriuose rytinius laikraščius skaitytų kavą siurbčiojantys e-miestiečiai. Smagu būtų, nesakykit.
O jaukaus urbanistinio peizažo vizija atrodytų šitaip: tingūs miestiečiai popietėmis ieškotų marginalumo elementų Hemingvėjaus ir Pikaso kūryboje, o tarp kavos siurbčiojimų, grupelėmis spardytų kamuolį Katedros aikštėje.
Ale smagu būtų, nesakykit. Be abejo, tuo metu jau būtų įgyvendinta dibtinių bangų Neryje ir banglenčių – kaip visuomeninio transporto – idėja, o ant miesto užtemptas koks šiltnamio efektą palaikantis gaubtas (reikia gi kaip nors šildytis tuos dešimt žiemos mėnesių).
Taip palaimingai e-miestiečiai ir gyventų savo e-topiniame e-Vilniuje. Nagi ar ne e-smagu būtų? Smagu. Dar ir e-kaip.