• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 6 prisijungę dabar
    • 2627678 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    dr. Virilio arba kaip išmokau nesijaudinti ir mylėti informacinę bombą. Pirma dalis

    | 2006-03-29 | 16:52
    temos: esė,miestas,terorizmas,tinklo politika

    Dar nekvepėjo atgimimu, kai išgėręs kaimynas mėgdavo tyčiotis iš kito kaimyno fiziko susikonstruotos antenos.

    – Kai tarnavau tarybinėje bazėje numeris trys skaičiai Murmanske, mūsų antenos matydavo visą Arkties vandenyną, aš budėdavau naktimis ir galėjau sukelti tokį aliarmą, nuo kurio būtų kilęs atominis karas,– kaip tikras termobranduolinis reaktorius griaudė jo balsas.

    taip atrodo Ignalinos atominė elektrinė iš palydovo naudojant Google Earth programinę įrangą. Geltona linija yra valstybinė siena su Baltarusija  

    (Iliustracijoje:taip atrodo Ignalinos atominė elektrinė iš palydovo naudojant Google Earth programinę įrangą. Geltona linija yra valstybinė siena su Baltarusija. )

    Fizikas į tai nereaguodavo. Galbūt bijojo, kad išgėręs kaimynas buvo provokuojantis informatorius, galbūt pats buvo informatorius ir laukė, kol girtas kaimynas išsiplepės ir išsiduos.  Juk ne kiekvienas tuo metu galėjo iškelti anteną kelis metrus virš namo malūnsparnių bazės pakraštyje.

    Tyla dar labiau siutindavo išgeriantį kaimyną.

    – Manai, aš per kvailas su tavimi kalbėtis? – klausdavo kaimynas, kuris išties nepasižymėjo intelektu ir tuo metu ėjo sargo pareigas. Ir pridurdavo. – Jei būčiau buvęs psichas, senai visi būtume iškepę. Viskas buvo mano rankose.

    Nežinau, apie ką girti kaimynai kalbasi Visagine, kuriame gyvena Ignalinos AE aptarnaujantis personalas, tačiau suprantu – prisiminus kad ir Kubos krizės pavyzdį, planeta buvo ir yra daug trapesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Šiandieną kelti antenos aukštai nereikia – užtenka gero internetinio ryšio. Vakar naktį praleidau klausydamasis A.Lukašenką (naująjį Il Duce arba batką, kaip jis to pats prašo) reklamuojančios baltarusių popgrupės klipą bei džiaugdamasis Lietuvos nacionalinio parko ir Ignalinos atominės elektrinės grožiu iš palydovo. Vienas pavojingiausių planetos statinių kompleksų iš kosmoso atrodo tikrai fotogeniškai ir visai nepavojingai.  Nuostabus peizažas, teritoriją juosiantys ežerai, šalia nacionalinis parkas, artima giminystė su buvusia „broliška“ Baltarusija. Turėtumėte būti tikras viešumo priešas, jei piktintumėtės, kad kiekvienas turintis priėjimą prie interneto teroristas arba, tarkime, Baltarusijos nepriklausomybės gynėjai nuo išorinių priešų, tokių kaip ES (kartu ir Lietuva), gali pasinaudoti šia informacija blogiems ketinimams, susijusiems su viena galingiausių atominių elektrinių visame pasaulyje.

    Manoma, kad egzistuoja tik dvi Google Earth ir Microsoft Virtual Earth kritikų kategorijos: valstybinės agentūros, kurios sako, kad anksčiau minėtų paslaugų dėka žmonės mato per daug, ir vartotojai, kurie skundžiasi, kad mato per mažai. „Kiekvieno atvaizdo likimas yra padidinimas“ – mėgsta kartoti Gastono Bachelard‘o idėją Paulis Virilio. Nors abejojama, ar kada nors iš satelito padarytos fotografijos, arba tiksliau sakant, skanuoti vaizdai, bus matomi realiu laiku ir ar rezoliucija bus tokia gera, kad galėsime atpažinti žmones, pavyzdžiui, stebėti savo buvusios klasiokės kūno pasikeitimus Palangos ar Bora Bora paplūdimyje. Tačiau naujoji komercinių stebėjimo palydovų karta suteiks galimybę „suskaičiuoti, pavyzdžiui, šulinių dangčius Manhetene“. Minėta naujoji stebėjimo palydovų karta savo darbą pradės jau šiemet, tuo tarpu šiandieninė mapping (teritorijų žymėjimo arba „žemėlapiavimo“) technologija arba elektroninė kartografija tėra sulipdyti kelių metų senumo iš palydovo ar lėktuvo užfiksuoti vaizdai. Todėl Vilnius „Google Earth“ vis dar yra savo „nekaltoje“ istorinėje būsenoje – be skandalingų dangoraižių, Valdovų rūmų ir Turniškių skandalų, tačiau jau su pradėtu remontuoti Gedimino prospektu.

    Neabejojama, kad šios programos yra itin populiarios ir turi begalę fanų ne tik būsimų teroristų tarpe. Beveik kas savaitę yra padaromas vis naujas atradimas. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę mėgėjas astronomas, ispanas Emilio Gonzálezas, pasinaudojo Google Earth aptikdamas prieš tai nežinomą kraterį Čade.

    Kaip jau tikriausiai pastebėjote, pasakodamas apie naująsias technologijas ir jų suteikiamas galimybes neapsisprendžiu, kaip elgtis. Ar būti entuziastingu ir pozityviu medijų  aktyvistu, ar nervingai pasakoti apie naujųjų technologijų keliamas neurozes ir grėsmes mūsų ir kitų šalių demokratijai, ar pasakoti apie tam tikrų valstybių naudojamus gudrius filtrus (angl. smart filters) cenzūruojant tinklo svetaines ar paieškos sistemas. Tačiau aš ir nesiekiu apsispręsti, nes gyvename glokaliame (angl. glocal, šis naujadaras sukonstruotas iš dviejų sąvokų – global + local – red. past.) pasaulyje, kuriame priešybės sėkmingai koegzistuoja, nes po to, kai medijos užkariavo taip vadinamą tikrovę, priešybės ir kontraversijos yra pagrindinis medijų turinys, kuris kartu palaiko medijų gyvybingumą ir aktualumą.

    Kibernetikos pradininkas Norbertas Wieneris dar 1948 metais (tais metais George‘as Orwellas išspausdino patį pirmą Big Brother scenarijų – „1984“)  teigė, kad kibernetika yra komunikacijų ir kontrolės kūrinys. Kontrolė yra vienas pagrindinių kibernetinę erdvę nusakančių parametrų. Tikriausiai daugiausiai militaristinių terminų savo medijų kritikoje naudojantis Paulis Virilio mus nuolat perspėja apie dar Einšteino minėtą „informacijos bombą“ bei apie vaizdinių avarijos (angl. visual crash) pasekmes mūsų kultūrai. Viena iš Paulio Virilio minimos vaizdinių avarijos priežasčių yra nuolatinis globalinis tele-sekimas (angl. tele-surveillance) ir tele-dalyvavimas (angl. tele-presence), kurie įgalina mus dalyvauti matant ir kartu būti matomiems vienu pasauliniu laiku. Taip pasiekiama realybės akceleracija, procesas, kuris vyksta tada, kai mes matome tą patį bet kurioje planetos vietoje vykstantį įvykį milijonuose planetos ekranų vienu metu, kai realybė yra konstruojama per nuolatinį matomumo konstravimą, nes tik tai, kas matoma, yra globalinės ekonomikos dalis, teigia Paulis Virilio cituodamas Bernardą Noelį:

    „Komunikacija tampa rinka, kuri prekiauja tik tuo, kas yra matoma, nes įvaizdis yra vienintelis jos produktas. Įvaizdžių prekybos dėka, komunikacijų visuomenė pasiekė tai, ko nesugebėjo pasiekti jokia autoritarinė ideologija: natūralaus kiekvieno žmogaus prijungimo į sistemą“.  Komunikacija negalima be amplifikacijos, ir tai puikiai įrodo populiarūs realybės šou, kurie tampa medijų metų įvykiais ir savo reitingais pralenkia visada populiarias krepšinio varžybas ar dailiojo čiuožimo pasirodymus.

    Kuris iš mūsų nedalyvauja vaizdinių sistemoje, kai vaizdiniai užkariavo ne tik mūsų namų interjerus, bet ir miesto erdves, viešą transportą, jie egzistuoja ant pinigų ir banko kortelių, marškinėlių ir apatinio trikotažo, supermarketų krepšelių, neminint jau įprastų medijų? Net jei mūsų dauguma ir nesižavime lietuviškais realybės šou ar Eurovizijos konkursais, mes neišvengiamai dalyvaujame popkultūros vaizdinių diskurse net ir jį  ignoruodami bei kritikuodami, nes tai tampa itin svarbia įvairiausių medijų dėmesio dalimi, gyva mūsų savimonės ir kultūros istorija. Medijuoti įvykiai vis dažniau tampa svarbiausiais ir galbūt net vieninteliais mūsų politinės ir kultūrinės tikrovės įvykiais.

    Šiandien aš studijuoju Helsinkyje, tačiau ar čia išties šalčiau nei kitur, lyginu žvelgdamas į snieguotą Vilniaus katedros aikštę pro elektronines kameras, o nieko neįtariančius Gedimino prospekto praeivius lyginu su praeiviais Times Square ar su klientais Tokijo suši parduotuvėje. Vakar naudodamas Google Earth ieškojau mėgiamiausio Woody Alleno suolelio Niujorke, nuo kurio jis žvelgia į Manheteną filmuose „Manhetenas“ ar „Annie Hall“. Ar ant jo sėdėjo pats maestro, nebuvo aišku, bet tai nėra problema. Svarbiau tai, kad tokiu būdu naujosios technologijos suardo linijinio laiko ir erdvės sampratą bei mums suteikia vizualinės informacijos apie pasaulį keliais pelės judesiais.

    Pasauliniame telekomunikacijų tinkle tikrovė yra paversta skaitmenimis, o skaitmenys virsta tikrove. Kaip žinia, iškūnytos skaitmeninės mintys šviesos greičiu keliauja anglies pluošto optiniais kabeliais. Perkant internetu pinigai irgi tėra tik šviesos signalai, taigi šviesa yra šių dienų auksas, šių dienų priemonė apvogti banką neišeinant iš namų. Tačiau šviesos pinigų po pagalve nepaslėpsi, šviesa yra grynoji informacija, kaip sakė Marshallas McLuhanas, šviesa elektros energijos pavidalu ateina iš Ignalinos AE, nuo kurios ir pradėjau šį esė. Akinanti šviesa yra tai, kas pirmiausiai pasklinda po atominio sprogimo, tačiau Einšteinas buvo teisus ir apie kitą mums gresiančią bombą – informacinę. Ji jau pasklidusi, ir net didžiausia elektroninių signalų žvalgybos ir informacijos apdorojimo sistema yra bejėgė prieš informacijos perteklių.

    Bet apie tai antroje dalyje.

    temos: esė, miestas, terorizmas, tinklo politika |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.