• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2464835 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    dr. Virilio, arba kaip išmokau nesijaudinti ir mylėti informacinę bombą. Antra dalis

    | 2006-05-13 | 14:58
    temos: esė,interneto sfera,mokslas ir technologijos,naujosios medijos,terorizmas

    Informacinės bombos fenomenas neabejotinai susijęs su interneto – sistemos, kuri turėjo apsaugoti Vakarų turimą bei gaunamą informaciją ir saugų jos perdavimą branduolinio karo atveju – atsiradimu. Nedaug kas žino, kad pirmas pasaulinis plačiazonis tinklas (wide area network – WAN) buvo ne internetas, bet tarptautinis tarpvandenyniniais kabeliais ir palydoviniais ryšiais sujungtas tinklas, kuris signalų žvalgybos SIGINT (angl. signal inteligence) stotis jungė su duomenų apdorojimo centrais. Ir tik dešimto dešimtmečio viduryje viešas internetas savo vartojimo dydžiais peraugo slaptąjį žvalgybinį internetą.

    tele bokstas du 

    (Iliustracija: taip atrodo Vilniaus televizijos bokštas žvelgiant iš palydovo naudojant Google Earth programinę įrangą.)

    Tikriausiai esate girdėję apie JAV Nacionalinio saugumo agentūros sistemą ECHELON, kuri perima ir apdoroja visas tarptautines komunikacijas, kurias perduoda komunikaciniai palydovai. Kiti šios jau penkiasdešimt metų senumo sistemos uždaviniai yra perimti informaciją iš interneto, povandeninių kabelių, radijo bangų, slaptų ambasadose įmontuotų įrenginių, ar stebėti signalus bet kurioje žemės paviršiaus vietoje panaudojant orbitoje esančius palydovus. Manoma, kad ECHELON kasdien perima iki trijų milijardų pranešimų. Be abejonės, viską matančios ir visur esančios žvalgybos akies įvaizdis yra iliuzinis, ir tai patvirtina nesėkmingos labiausiai pasaulyje ieškomo teroristo paieškos.

    Labiausiai technologiškai pažengusios buvusios Rytų bloko šalies Vokietijos Demokratinės Respublikos slaptoji policija Stasi iki 1994 metų planavo paversti šnipu, t.y., kolaboruojančiu agentu, kas dešimtą savo šalies gyventoją, 1985 metais Erich Honecker davė sutikimą vesti slaptas kompiuterines bylas visiems šešiolikai milijonų VDR gyventojų. Iki 1989 metų centriniai Stasi rūmai Berlyne jau buvo surinkę šešis milijonus failų, kurie buvo saugomi šimto kilometrų ilgio archyvuose. Storiausi dosjė priklausė profesoriams, aktoriams, menininkams, rašytojams, nes šių veikla buvo susijusi su įvairiausiais skirtingais socialiniais sluoksniais. Sekti daug mieliau gražius žmones, jais maloniau ir naudotis, tikriausiai todėl Stasi ypatingai domėjosi įvairiausių Mis konkursų dalyvėmis. Tačiau kapitalistinė rinka yra ikonų (angl. icons), o ne stabų (angl. idols) rinka, nutraukia mane Paulis Virilio. Rytų blokas žlugo, nes subankrutavo, kitaip tariant, nesugebėjo suformuluoti naujų geismų, kurie verstų visuomenę našiai dirbti. Jei rytų bloke glasnost, arba skaidrumas, buvo nukreiptas į žlungančio ūkio racionalizavimą, o ne į politinių sprendimų skaidrumą, kaip kad turėtų atrodyti, tai vakaruose ilgesnes tradicijas turintis viešumas ir panoptikumas išlaisvino visuomenės ekshibicionizmą realybės šou pavidalu. „Big Brother“ laidos panaikino skirtumą tarp to, kas privatu ir vieša. Nuo tada būti panoptikumo stebimu subjektu nelaikoma grėsme tavo laisvei, nes tai gali būti vienintelis šansas save išeksponuoti kitų žvilgsniui. Orwello „1984” labiau tiko Rytų bloko panoptikumui apibūdinti, nes Vakarų visuomenė savanoriškai ir entuziastingai užsinėrė ant kaklo medijų kilpą ir taip, tik taip išsigelbėjo nuo viską matančios „Big Brother“ akies – Vakarų visuomenė decentralizavo Rytų blokui būdingą medijų autokratiją. Čia tikrovėje realizuotas vartotojiškas visuomenės geismas gyventi medijų pertekliuje aplenkė atsiliekantį poreikį cenzūruoti. Tuo tarpu Rytų bloke ne kiekviena šeima turėjo fotoaparatą; atitinkamai geometrine progresija mažėjo šeimų, kurios turėtų kino, video ir kitokių technologijų.  

    Tikriausiai pamenate visai šviežią skandalą, susijusį su „Google“ korporacijos sutikimu cenzūruoti savo paieškos sistemą mainais už leidimą veikti Kinijos informacinių technologijų rinkoje. Plačiai žinomas medijų kritikas, rašytojas, aktyvistas ir žinomas muzikos atlikėjas Paul D. Miller aka That Subliminal Kid neseniai pranešė tinklo aktyvistų http://www.nettime.org/ portale, kad jo nuomone, „vienas iš tų dalykų, kuris jį priverčia piktdžiugiškai kikenti, yra tas, kad kažkokiu subtiliu būdu mes patekome į didesnį totalitarinį pasaulį nei sovietai galėjo įsivaizduoti savo didžiausiose svajonėse. Nors internetas buvo sukurtas tam, kad išliktų branduolinio karo atveju, jis vos gali atsilaikyti akistatoje su politika!“. Pasibaigus šaltajam karui ir pasikeitus JAV užsienio politikos prioritetams, bei viešam internetui apraizgius visą pasaulį, nenuostabu, kad internetas buvo paverstas dar vienu politinės kovos įrankiu. Amerikos technologinės kompanijos, kurios padėjo Kinijos vyriausybei stipriau kontroliuoti internetą, yra viešai kritikuojamos plačiojoje visuomenėje ir Kongrese. Tačiau  mažai kas žino, kad šie prieštaringi kontraktai yra sudaromi ir už Kinijos ribų. Taip pat ir kitos kompanijos, ne tik žinomas pasauliniu lygmeniu  taip vadinamas interneto mafijos ketvertas: „Google“, „Yahoo“, „Cisco“ ir „Microsoft“, prisidėjo prie to, kad būtų sukurtos internetines svetaines filtruojančios programos. Viena jų, SmartFilter, yra pagaminta Silikono slėnyje, tačiau jos klientai yra Kuveito, Omano, Saudo Arabijos, Sudano, Tuniso ir Jungtinių Arabų Emyratų vyriausybės, kurios savo šalyse turi interneto tiekimo monopoliją. Tai reiškia, kad šis gudrus filtras gali uždrausti patekimą į jūsų svetainę, jei joje aptinkama bet kokių „nuogumo“ pėdsakų. Kaip juokauja viena kompanija http://www.boingboing.net/, gavusi skundus iš į portalą negalėjusių patekti lankytojų, jūsų portalas gali patekti į juoduosius sąrašus net tada, jei filtruojanti programinė įranga aptiks „iPod“ formos pyragą ar Mikelandželo „Dovydo“ nykštį. Beje, kaip vienas iš kovos su šiais cenzūros filtrais būdų, buvo pasiūlytas „Dovydo“ skulptūros detalių kopijų išplatinimas daugelyje interneto svetainių – tokiu būdu cenzūruojantys filtrai turėtų būti atšaukti iš rinkos.

    Tačiau interneto cenzūravimas vyksta naudojant ne tik „nuogumo“ kriterijus. Jemenas naudoja Websense produktus, kurie filtruoja svetaines susijusias su „lytiniu auklėjimu, provokuojančias drabužiais, homoseksualų temomis, lošimo namais, pažinčių tarnybomis, svetaines, susijusias su anoniminiu interneto naršymu, bei puslapius, kurių turinys gali būti susijęs su musulmonų persivertimu į kitas religijas“.

    Taigi nors internetas buvo sukurtas kaip informacijos išviešinimo ir sklaidos priemonė (nes kas geriau saugo informaciją nuo sunaikinimo nei išviešinimas?), jis tapo dar viena cenzūros erdve bei dar viena proga neigti kalbos, nuomonės ir žodžio laisvę. Pastebėkite, kad pasaulyje nėra ženklesnių judėjimų už vaizdo, kuris tampa pagrindine mūsų laikų valiuta, laisvę. Jei JAV nepriklausomybės deklaracija, kurią vėliau perkopijavo kitos vyriausybės, būtų sukurta šiandien, ji be abejonės šią laisvę pabrėžtų pirmoje vietoje.

    Kad mums tapo nebesvarbi mūsų privatumo apsauga, įrodo ir tai, jog mes nesame linkę naudoti elektroninių laiškų šifravimo programinės įrangos (pavyzdžiui, Pretty Good Privacy), kuri gali apgauti netgi elektroninę palydovinę žvalgybos sistemą ECHELON (kuri, reikia pridurti, ne vien nesėkmingai medžioja prieš JAV nusikaltusius teroristus, bet ir teikia visapusišką informaciją apie užsienio prekybos partnerius JAV komerciniam sektoriui), ne vien jūsų kolegą ar konkurentą. Bet kiek iš mūsų ja naudojasi?

    Tačiau ECHELON ribas apriboja pats jos dydis, nes tam, kad iš šios sistemos išgautum reikalingą informaciją, turi žinoti, ko ieškai bei kur tiksliai ieškoti. Pavyzdžiui, dar prieš kelis mėnesius iki rugsėjo 11 įvykių ECHELON priklausanti signalų žvalgyba turėjo pilną skyrių informacijos, pokalbių nuotrupų, kurie nurodė apie būsimą neišvengiamą ataką. Tačiau analitikai nesugebėjo atsekti atakos detalių, galbūt dėl to, kad organizatoriai labiau pasikliovė ne elektroninėmis technologijomis. Netgi tokie akivaizdūs signalai, kaip itin padidėjusi prekyba akcijomis tų kompanijų, kurios turėjo nukentėti nuo katastrofinių įvykių, liko analitikų nepastebėti. Agentai nežinojo, kur tiksliai milžiniškame kasdieniniame elektroninių laiškų gūsyje ieškoti, ir dar mažiau suprato, kaip gautas informacijos nuotrupas sujungti.

    Žvelgdamas į naująsias medijas kaip į naujų fenomenų, virtualių nuotykių ir įvykių generatorius, kaip tikras vartotojiškos visuomenės atstovas stengiuosi pasinaudoti informacines kibernetinės erdvės galimybėmis. Palydovų gaminami vaizdiniai neabejotinai keičia mūsų požiūrį į erdvę ir laiką. Neabejoju, kad artimiausiu metu pasikeis požiūris į architektūrą, daugės pastatų, kurie visų pirma yra gerai matomi iš viršaus, iš kosmoso, skirtų bendroms GPRS sistemoms. Taip tam tikra prasme grįžtame į archainius laikus, kai simboliniai pastatai (pavyzdžiui, piramidės, milžiniško dydžio piešiniai, etc.) buvo statomi, Slavojaus Žižeko nuomone, nematomai kosminei akiai, nematomam kosminiam Didžiajam Broliui, tik šiuo atveju save iš kosmoso mes stebėsime patys. Mes susikūrėme sau dar vieną savistabos, ekshibicionizmo ir (auto)cenzūros dimensiją – kosminę dimensiją, kuri mums kels ir naujus iššūkius. Juk tas, kas bus geriausiai matomas iš kosmoso, dažniau nei kiti pateks į medijų dėmesio centrą. Taigi, nemeskite svorio, atvirkščiai, kaupkite antsvorį, būkite matomas, pirkite didelius skėčius, nors galbūt ateityje, gerėjant palydovų optikos rezoliucijai, jums užteks ir skaitmeninės sombrero ar keičiamos tatuiruotės ant plikos galvos.

    temos: esė, interneto sfera, mokslas ir technologijos, naujosios medijos, terorizmas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.