• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2426836 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    documenta 12: ar modernizmas yra mūsų antika?

    | 2007-06-24 | 14:28
    temos: naujienos

    Kaip pabūti intelektualiu meno žiūrovu, sužaisti futbolą, sužinoti, kad oranžinė – tai ne raudona, nepatikėti 1001 kino pasaka ir galiausiai nebūti „išdurtam“ Gonzalo Diazo pačioje didžiausioje šiuolaikinio meno parodoje pasaulyje documenta 12 (Kaselis, Vokietija)?

    Kelionę į Kaselį Vokietijoje pradedu su mintimi, kad išvysiu didžiausią, geriausią, „rimčiausią“ šiuolaikinio meno reprezentaciją, kokią tik įmanoma surasti visame pasaulyje. Gal kiek ir naivu, bet viltis nuoširdi. Tuomet dar nežinojau viso to, ką išgirdau vėliau apie buvusias documenta‘s ir jų tikslus, panašumus bei skirtumus. Bet apie viską nuosekliai.

    Pažintis su šia meno paroda, pralenkiančia save pačią ir panėšėjančia į festivalį, prasidėjo Kaselio miesto halėje su būriu kitų žurnalistų ir menininkų. Kaip ir kiekviena spaudos konferencija, šioji buvo gana nuobodi, nuotaiką praskaidrino tai, kad sėdėjau balkone ir galėjau tyrinėti tiek auditoriją, tiek sėdinčiuosius priešais ją: Kultūros ministrą, miesto merą, meno direktorių, kuratorę ir keletą menininkų. Vieni atsiprašinėjo už klaidas (spaudos ir instaliacijų), kiti dėkojo už garbę būti pakviestiems dalyvauti šioje parodoje. Prasidėjus klausimų ir diskusijų sesijai kilo nejauki tyli. Jau atrodė, kad konferencija baigėsi ir staiga iš salės pasigirdo merginos klausimas: „Kodėl studentai Vokietijoje turi mokėti už meno studijas, jei ši sritis yra visur finansuojama?“ – mat, kaip minėta, scenoje sėdėjo ministras ir greičiausiai norėjosi pasinaudoti proga. Šį klausimą sekė kitas – „Koks jūsų, ponas meno direktoriau Rogeri M. Bruegeli, santykis su raudona spalva?“. Documenta‘os meno direktorius mėgino išsisukti, kad jis neturi nieko bendro su raudona, juk jo marškinėliai oranžinės spalvos. Žurnalistas neatlyžo ir taręs, kad mato tikrąją marškinėlių spalvą, vėl pakartojo klausimą. Deja, aiškaus atsakymo išgirsti nepavyko , nes meno direktorius savo santykio su raudona spalva nenustatė arba nesuprato. Aš taip pat.

    Documenta 12 spaudos konferencija

    Tuomet tapo aišku, kad žurnalistai čia kaip ir visur ciniški ir stengiasi vien sukelti skandalėlį ar pasinaudoti proga paklausti jiems rūpimų klausimų iš jiems rūpimų žmonių, aplenkiant tikrąją spaudos konferencijos temą.

    Pagaliau po beveik dviejų valandų pavyko išlįsti į dienos šviesą ir mane užpuolė protestuotojų minia. Klausiate prieš ką? Ogi prieš documentą, tiksliau prieš patį faktą ir jo santykį su vietiniu kontekstu. Mirgėjo plakatai, kur juodu ant balto buvo parašyta „100 dienų parodos, o kas po to?“, „Jei jūs čia surasite kultūros, parodykite ir mums!“ ir t.t. Išties pats Kaselis kaip miestas neturi jokio traukos objekto: betoninis centras ir keletas vietinės reikšmės muziejų. Pabandykite ir jūs pažaisti minigolfą ant šaligatvio plytelių penkerius metus belaukiant documentos ir su ja susijusio žiniasklaidos dėmesio, ką ir demonstravo jaunimas protesto metu. Retorinis klausimas: ar 20 milijonų eurų biudžetą, kuris išleidžiamas 100 dienų trunkančiai parodai padalinus penkeriems metams, Kaselyje atsirastų daugiau kultūros?

    [youtube KKNpEHBvuso]

    Daugiau apie šią problemą rašo „Spiegel“ – „Prieštaringa kultūra: miestas documenta šešėlyje“.

    Temos

    documenta 12 šiais metais turėjo tris pagrindinius leitmotyvus: „Ar modernizmas yra mūsų antika?“, „Koks yra tikras gyvenimas?“ ir „Ką mes turėtume daryti?“. Visos šios temos dar prieš atidarant parodą buvo atspindėtos ir išanalizuotos documentos žurnaluose, kurių turinį kūrė pasaulinis daugiau kaip 100 meno ir kultūros žurnalų tinklas.

    Edukacija

    Kuratoriai ne vieną kartą akcentavo, kad paroda yra skirta ne specialistams (ekspertams), o visuomenei plačiąja prasme, todėl edukacija yra tiek pat, o gal net daugiau svarbi nei pačios parodos kuravimas ir instaliavimas. Tik surinkti artefaktus šiuolaikinio meno parodai nepakanka, ypač jei jie nėra patys save paaiškinantys. Juos reikia kontekstualizuoti ir artikuliuotai pristatyti parodų lankytojams. Taigi documenta komanda tam tikslui pasikviečia 40 paprastų miestiečių, juos apmoko, ir „paleidžia“ vesti ekskursijas plačiajai visuomenei. Be to, šį būrį dar papildo ir specialiai tam tikslui atrinkti moksleiviai, kurie praplečia edukacijos sampratą tapdami gidais apie meną suaugusiems.
    Žinoma be „masinės“ komunikacijos documenta siūlo ir specializuotas ekskursijas. Pavyzdžiui, mums kaip žurnalistams, ekskursiją vedė profesionali meno gidė, baigusi meno komunikacijos ir mediacijos magistrą. Vien tokios specialybės egzistavimas parodo meno komunikacijos svarbą Vokietijoje. O gidė išties profesionali, ji nuolat suteikia savo klausytojams teisę rinktis ir aktyviai dalyvauti edukaciniame procese – pats pirmasis jos užduotas klausimas leidžia grupei pasirinkti, ar perbėgti per vieną parodos paviljoną su paviršutinišku visų kūrinių pristatymu, ar geriau koncentruotis į keliolika įdomesnių darbų. Mes pasirenkame antrąjį variantą, greičiausiai todėl, kad dauguma esame jau savarankiškai peržiūrėję šią parodą ir tikimės gilesnio žvilgsnio taško.

    Paroda

    Beprasmiška aprašinėti visą parodą ir narstyti ją po kaulelį, atimant malonumą patiems ją atrasti, juk galų gale objektyviai pristatyti ją atrodo ir neįmanoma. Apsiribosiu keletu pastebėjimų.

    Parodą rekomenduočiau pradėti nuo autoironiško Gonzalo Diazo darbo „Eclipsis“ (2007), instaliuoto Josepho Beuyeso kambaryje Neue Galerie. Lietuviškai darbo pavadinimas reiškia „užtemimą“, nors pažodžiui bandant patirti kūrinį įvyksta „nušvitimas“. Taigi, įžengus į kambarį žiūrovą pasitinka balta šviesos dėmė ant sienos, kurią artėjant link sienos iš dalies uždengia lankytojo šešėlis ir tuomet pavyksta perskaityti kontrasto juoda-balta principu atsiradusį įrėmintą užrašą „Tu atvyksti į Vokietijos širdį tik tam, kad perskaitytum savo šešėlyje žodį menas“. Priminsiu, kad Kaselis yra pačiame Vokietijos centre, o visa kita žiūrovo sprendimas: ar tęsti toliau kelionę meno labirintais, ar pasijutus „apgautum“ keliauti gerti alaus. Man šiuo atveju tęsti kelionę toliau padėjo katalogas, kuris papildė mano patirtą „nušvitimą-aptemimą“ tokiu darbo perskaitymo būdu: „Griežtai kalbant, žiūrėjimas ir skaitymas yra heterogeniškos veiklos, kurios negali būti atliktos tuo pačiu metu. Kai tu iš tikrųjų žiūri, tu neskaitai, o kai tu skaitai, tai tada nebežiūri.“ Taigi, šioje instaliacijoje bent vieną akimirką žiūrovas vienu metu žiūri ir skaito – būtent tuomet, kai jo šešėlis savo tamsumu suteikia šviesai kontrastą ir ištraukią tekstą. „Lyg žiūrėjimas būtų išsaugotas skaityme – būtinoje menui sąlygoje“, – užbaigia katalogo tekstas.

    Gonzalo Diaz “Eclipsis”

    Gal todėl bandymas „perskaityti“ daugumą meno kūrinių parodoje tik žiūrėjimu dažnai būna nesėkmingas ir tenka griebtis katalogo, ir skaitymu tiesiogine prasme perskaityti patį kūrinį.

    Kad ir dabar atsitiktinai vartant katalogą užkliūnu už Harun Farocki medijų instaliacijos „Deep play“ (2007), kurioje jis 9 ekranuose pateikia skirtingas to pačio žaidimo iš Pasaulio futbolo čempionato 2006-aisias perspektyvas: bendras vaizdas, trenerio portretas, realios ir simuliuotos žaidimo situacijos, kompiuterinis modeliavimas trenerio galvoje ir t.t.. Artima vokiečiams, konceptualu ir daugiasluoksniška, be to, labai arti „tikro gyvenimo“ – vieno iš šios documentos leitmotyvo.

    [youtube QgLEpXsVJ8c]

    Dar vienas „gyvenimiškas“ artefaktas – tai Peterio Friedlo žirafos iškamša („Zoo Story“, 2007). Jis gyvenimiškai tikroviškas dviem prasmėm: mano patirtimi, nes pirmą kartą esu taip arti tikros žirafos ir patiriu jos dydį, formą bei medžiagiškumą, netgi galiu po ja palįsti, ir antrąja prasme – jos patekimo į meno parodą istorija. Ji yra ginkluoto susirėmimo Palestinoje auka. Kai Izraelio jėgos įsiveržė į Qalquiliyah miestą 2002-aisiais, žirafa zoologijos sode apimta panikos pasileido bėgti, trenkėsi į geležinį narvą ir užsimušė. Tuomet kartu su kitais kritusiais gyvūnais ją preparavo mėgėjas iškamšininkas, o menininkas Peteris Friedlas atvežė į documentą kaip konflikto metaforą, kuri yra pajėgi įtaigiai papasakoti istoriją priešingai nei impotentiškai stereotipiški žiniasklaidos vaizdai.

    Peter Friedl “Zoo story”

    Nežinau ar verta perpasakoti tokių žvaigždžių kaip Martha Rosler, Louis Lawler, Allan Sekula ir kitų darbus, nes jie čia sudaro tik kontekstą kitiems darbams. Be to, jie puikiai edukuoja visuomenę, nes, pasak pačios kuratorės Ruth Noack, parodoje tiek eksponuojama daug senųjų meno kūrinių, kadangi visuomenė yra stebėtinai mažai išsilavinusi šiuolaikinio ir modernaus meno atžvilgiu. Šis teiginys tiesiogiai nurodo į trečiąjį parodos leitmotyvą – edukaciją – išreikštą klausimu „Ką mes turėtume daryti?“.

    Įspūdinga tikroviško gyvenimo preparacija užsiima Ai Weiwei, kurio meno kūrinys „Fairytale“ (2007) – tai performansas, pasitelkiantis importavimo ir imigravimo strategijas. Jis iš Kinijos keletui dienų atveža į Kasselį 1000 ir vieną kiną, kurie niekada nėra buvę užsienyje ir nekalba jokia užsienio kalba. Tai paprasti darbininkai, studentai ar tiesiog piliečiai, kurie staiga atsiduria visai kitame pasaulio krašte ir gali čia daryti ką nori. Greičiausiai menininkas siekia edukacijos savo tautai, tačiau ar ji netampa prievartinio turizmo forma, nes ne vienas atvykėlis po kelių dienų pasimetęs tarp europiečių ir meno užsimano kuo greičiau grįžti namo. Kad „Pasakos“ įgyvendinimas taptų apčiuopiamesnis ir akivaizdesnis, jis dar atveža ir 1000 ir vieną kėdę iš Quing dinastijos epochos (1644-1911). Restauruotos antikvarinės kėdės iškart sumaniai panaudojamos documenta komandos ir tampa lankytojų poilsio kampelių draugėmis.

    [youtube 20Zm9rhkOEI]

    Vienas pagrindinių leitmotyvų „Ar modernizmas yra mūsų antika?“ buvo vystomas ir pačiame parodos kataloge, kur visi meno kūriniai buvo išdėstyti būtent chronologine tvarka nuo XIV amžiaus. Iš jų net 68 galime pavadinti „pasenusiais“ documentos atžvilgiu, nes darbai buvo sukurti iki documenta 11 parodos, t.y. iki 2003 metų. Ir tik 85 menininkų darbai (vos daugiau nei pusė) buvo sukurti per pastaruosius penkerius metus. Iš pirmo žvilgsnio šio leitmotyvo sumanymas atrodo patrauklus, lyg siūlantis pagaliau sustoti ir nebeieškoti naujų meno krypčių, o atsigręžti ir patyrinėti istoriją – premodernizmą ir patį modernizmą, žinoma įtraukiant ir klasikinius postmodernizmo kūrinius. Taigi leitmotyvas atrodo patrauklus ir kviečiantis, tačiau, ar jis pasiteisina pačioje parodoje – tą nuspręsti reikėtų palikti arba kuratoriams, turintiems įgijusiems akiratį, arba patiems lankytojams, nes pagrindiniu atskaitos tašku čia galėtų būti asmeninis santykis su modernizmu.

    [youtube l-WQjEwqx08]

    Žinoma, parodoje galime rasti visas meno, menininkų ir meninių problemų geografines lokacijas, paprastai „privalomas“ šiandieninėse šiuolaikinio meno parodose: Afrika, Artimieji Rytai, Azija ir šiek tiek Rytų (greičiau Centrinės) Europos. Gidė pasakojo, kad kuratoriai per ketverius metus apkeliavo praktiškai visą pasaulį, nors, atrodo, į Baltijos valstybes jiems nepavyko patekti. Taigi, documenta turi tiek privalumų, tiek trūkumų, lyginant su tuo pačiu metu vykstančia Venecijos meno bienale – documenta nerodo privalomai meno iš visų valstybių, ji tik atspindi asmenines kuratoriaus geografines pažintis.

    Kuravimas

    Be trijų pagrindinių leitmotyvų kuratoriai (documenta meno direktorius Rogeris M. Bruegelis ir kuratorė Ruth Noack – drauge dirbanti kuratorių šeima) kaip vieną iš kuratorinių principų deklaravo formos nebuvimą bei formos migravimą. Bent tiek buvo galima suprasti iš trumpučio abstraktaus įvado į pačią parodą kataloge.

    Parodoje eksponuojami meno kūriniai gali ir nepatikti, tačiau pats kuravimo procesas tikrai vertas dėmesio. Kuratoriai naudojasi keliomis strategijomis. Visų pirma jie pristato po keletą skirtingų tų pačių menininkų darbų, kurie eksponuojami skirtingose erdvėse. Tai daroma norint parodyti, kaip atrodo vieno ar kito menininko kūryba tarp visiškai kitų menininkų ir kitų temų. Šią konstekstualizavimo giją parodoje sustiprina ir tų pačių menininkų, netgi tų pačių kūrinių pakartotinas rodymas skirtingose erdvėse. Taigi, keliaujant po parodą pats žiūrovas turi nuolatinę galimybę apsvarstyti besikeičiančio konteksto reikšmes.

    Dar viena įdomi strategija – „įsiveržimas“ į Wilhemshohe pilies menes, kur nukabinus keletą kažkelinto amžiaus tapybos darbų jų vietoje pakabinama, pavyzdžiui, rasistines problemas sprendžianti Kerry J. Marshallo tapyba ar Danica Dakic videoinstaliacija „El dorado“.

    Kuratoriai ne tik ieškojo visus kūrinius vienijančios gijos, bet ir pristatė meną stengdamiesi išnaudoti „balto kubo“ metaforos trūkumus ir privalumus. Jei „Neue Galerie“ įtraukė meno kūrinius  į savo baltai sterilias erdves, tai Aue paviljone sienų nebuvo išvis ir meno kūriniai patys konstravo erdvę, kartais net ir tapdami sienomis. Sklandė gandai, kad į šią didžiausią documentos ekspozicinę erdvę buvo sunkiausia prisikviesti menininkus su savo kūriniais, nes visi norėjo paprasto ir aiškaus balto kubo. Tuo tarpu „Fredericianum“ muziejuje kiekviena siena buvo nudažyta skirtinga spalva, kurios nuotaika įtakodavo darbo suvokimą.

    Aue paviljonas - plona gija tarp realybės ir meno erdvės

    Išties kuravimas documenta 12 buvo subjektyvus ir asmeniškas, tačiau iškeltus pagrindinius leitmotyvus daugiau ar mažiau pavyko atskleisti. Tik lieka neatsakytas klausimas, ar šią kuravimo strategiją galime laikyti pastaruoju metu šiuolaikiniame mene vykstančių procesų atspindžiu? Turint omenyje, kad iki šiol ore sklando nerašytas visų documenta parodų tikslas – pristatyti pastarųjų metų slinktis šiuolaikiniame mene. Pavyzdžiui, 1997 metais documenta X koncentravosi į tinklo meną kaip to dešimtmečio aktualiją, tuo tarpu 2002 metais documenta 11 centre buvo politinio ir dokumentinio meno procesai.

    Žinoma, objektyvios šiuolaikinio meno reprezentacijos čia negalima tikėtis. Nors šioji documenta būtent dėl savo didelių ambicijų atrodo ypač „kreiva“ – noras perkurti modernizmą ir atrasti šiuolaikinio meno santykį su juo pavirto į labiausiai-kuratoriams-patinkančio-meno-pristatymą, kuris štai, pavyzdžiui, man atrodo nė pusė tiek nevertas dėmesio. Bet čia jau prasideda meninio skonio dalykai, dėl kurių, kaip žinia, nesiginčijama.

    Šiais metais documenta paroda ir jos kuratoriai sulaukė kaip niekad daug kritikos ir iš žiniasklaidos, gal čia kalta, anot vienos gidės, „highly intelectual“ kuravimo strategija, kurią žiniasklaida, be abejo, užmiršo ir puolė mieliau vaikytis 1001 kiną ir teirautis, kaip jie jaučiasi pirmąkart būdami Europoje.

    temos: naujienos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.