• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 5 prisijungę dabar
    • 2784608 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    diskusija: laboratorija kaip edukacinės ir kūrybinės dirbtuvės

    | 2005-04-03 | 10:03
    temos: autorystė,bendruomenės,interviu,menas,naujosios medijos

    Laboratorija kaip aktualus edukacijos ir kūrybos formatas.  Interviu su Nilsu Claessonu, vienu iš RAM ("Re-Aproaching New Media" – „Permąstant naująsias medijas“) projekto iniciatorių, CRAC.org laboratorija, Stokholmas.

    Virtualią diskusiją pratęsia RAM6 kūrybinės laboratorijos, vykusios Vilniuje 2004 rugpjūčio mėn., dalyviai iš Lietuvos: Egidija Medekšaitė, Bartosz Polonski, Nerijus Narmontas, Jurij Dobriakov ir Mindaugas Gelūnas.

    v.m.: Kaip jūs suvokiate „laboratorijos“ sampratą šiandienėje kultūrinėje situacijoje?

    n.c.: Labai svarbu kurti mažas struktūras, galinčias būti ar veikti kaip naujųjų medijų veiklų centrai. Galima vadinti jas laboratorijomis ar medijų centrais. Tai reiškia ištraukti projektus iš menininkų namų ar individualių studijų ir išmokti kolaboruoti, dirbti kartu, kurti didesnius ir profesionalesnius produktus. Aišku, šios laboratorijos turi būti pritaikytos vietinei situacijai.

    v.m.: Ar galėtumėte apibrėžti „laboratorijos“ teritoriją detaliau? Manyčiau, „laboratorijos“ sąvoka  yra kilusi iš mokslo srities.

    n.c.: Taip, pati sąvoka yra iš mokslo srities. Laboratorija gali būti daug kas. Yra didelės tyrimų laboratorijos kaip MIT (Masačūsetso technologijos institutas – http://www.media.mit.edu/) ar ZKM Vokietijoje (Meno ir medijų technologijų centras – http://www.zkm.de/), o yra ir visiškai mažos institucijos, pvz., CRAC (Kūrybinė meno ir kompiuterijos erdvė – http://www.crac.org/) Stokholme, kur laboratorija yra vieta, skirta menininkams, norintiems prieiti prie pažangių, vienam žmogui neįmanomų įpirkti technologijų. Laboratorija turėtų būti eksperimentavimo ir kūrybos erdvė, kur žmonės dirba su naujomis technologijomis.

    v.m.: Ar medijų laboratorija veikia kaip testavimo ir eksperimentavimo erdvė, ar joje generuojami ir baigtiniai produktai?

    n.c.: Laboratorija turėtų gaminti eksperimentinius duomenis, produktus ir bandymus. Svarbu įrodyti savo naudą kuriuo nors būdu. Maža laboratorija turėtų koncentruotis į savo unikalias savybes ir atlikti vietinę analizę.

    v.m.: Ar matote kokį nors ryšį (ar galimybę) tarp institucinės veiklos ir laboratorijos?

    n.c.: Maža ir stabiliai veikianti institucija – dažnai geriausias būdas tvarkyti reikalus. Tikrą laboratoriją yra brangu išlaikyti, tad optimaliausias būdas turėti didesnę laboratoriją yra projektas, kuriame bendradarbiaujama su kokiu nors universitetu ar kompanija.

    v.m.: Jei laboratorija praktikuoja atviro kodo ir „kairuoliškos“ pakraipos filosofiją, kas turėtų remti jos veiklą? Turiu omeny, kad daugumos laboratorijų filosofija nukreipta prieš visuomenės komercializavimą ir pan.? Ar matote kokių nors galimybių postkomunistinėse visuomenėse, kur NVO veiklos ir atviro kodo samprata labai menka, kurtis ir išsilaikyti medijų laboratorijoms?

    n.c.: Geriausias būdas yra visada turėti ką parodyti – renginį ar parodą, kuri patrauktų auditoriją, ir tada panaudoti tai kaip platformą dialogui apie aktualius dalykus. Pavyzdžiui, šiandien kompiuterinių žaidimų pramonė darosi didesnė ir galingesnė nei Holivudas. Ar ne laikas menininkams tai pakomentuoti? Nejaugi tiesiog leisime savo vaikams būti „turinio“ vartotojais, – ar verčiau pasitelksime tai kaip tikrą faktą, galintį būti bendru pagrindu komunikacijai su ateitimi ir apie ateitį?

    Kalbant apie politines naujųjų medijų idėjas manau, kad daugelį žmonių patraukė pačios naujųjų medijų ištakos, tai, kad buvo galima daug ką nuveikti su pigiomis technologijomis, jei tik turėjai pakankamai žinių, ir kad šios technologijos galėjo būti panaudotos visuomenės demokratizacijai. Šiandien žmonės tiki internetine bankininkyste. Artimoje ateityje jie internetu balsuos.

    Ir apie postkomunistines valstybes: turite didelį privalumą, kad jūsų visuomenių elitas yra palyginus jaunas. Be to, jūs turit tą nuolatinę baimę pasirodyti nepakankamai modernūs ar nepakankamai europiečiai. Tai sąlygoja pagarbą naujoms idėjoms ir kartais isteriją. Vienas iš RAM‘o tikslų buvo sukelti dialogą tarp naujųjų medijų žmonių Skandinavijoje ir Baltijos šalyse, kad skirtumai būtų suvokti kaip energijos generatoriai.

    v.m.: Bandau atrasti taškus, kuriuose galėtume suvokti laboratorijos sampratą lygindami skirtingas situacijas. Ar per visas RAM sesijas pastebėjote skirtumų tarp veikiančių laboratorijų Šiaurės ir Baltijos šalyse?

    n.c.: Labai brangu investuoti į naujas technologijas, nes kasmet viskas vis greičiau sensta, ir per trejus metus tai tampa šlamštu. Todėl labai svarbu koncentruotis į kontekstą, informaciją ir viešus renginius, o ne į didžiules investicijas į įrengimus – tai vienija mus visus. Manau, kad geriausi įspūdžiai apie viešų renginių organizavimą lieka iš Latvijos dirbant su RIXC (http://www.rixc.lv/) žmonėmis, apie medijų laboratorijos organizavimą – Stokholmo CRAC, o apie valstybės finansavimo gavimą ir supratimą iš valstybės kultūros departamento pusės – Norvegijoje. Suomijoje yra aukšto lygio naujųjų medijų menas – efektyvų tinklą sukūrusi scena su keliais veikėjais. Suomijoje situacija tikrai gera. Kaip matote, kiekvienos šalies situacija kitokia, tad tarp Baltijos ir Šiaurės šalių ryškios ribos nebėra.

    v.m.: Kokie yra RAM projekto tikslai ar juos atitiko rezultatai?

    n.c.: Svarbiausia buvo pritraukti naujų žmonių į naujųjų medijų sferą ir sukurti dirbtuves bei tekstus, kuriuos bus galima panaudoti vėliau. Šis procesas vis dar vyksta. Manau, RAM pakeitė daugelį dalykų, bet dar per anksti tai įvertinti. Vienas tikras dalykas tas, kad gerai veikia Šiaurės-Baltijos regiono tinklas, ir jauni menininkai, medijų aktyvistai ir kiti vieni apie kitus žino. Svarbu nepamiršti ir RAM sąlygotų pokyčių vietinėse erdvėse ir bendruomenėse.

    Diskusija su RAM6 dalyviais

    v.m.: Ar galėtum apibūdinti kaip tu suvoki „laboratorijos“ kaip edukacijos ir kūrybinių dirbtuvių sąvoką, apibrėžti jos teritoriją bei susieti jos sąvoką su savo patirtimi RAM‘e? Ko tu pats tikėjaisi ir gavai iš „laboratorinio“ seminaro darbo principo? Kokios kūrybos formos tau įdomios? Ar naujųjų medijų kontekste aktuali tradicinė individualaus menininko/kūrybininko studija?

    Jurij Dobriakov, medijų menininkas ir aktyvistas, Miglos Lab, Klaipėda

    Manau, kad su kolektyvines kūrybinės laboratorijos (tiek realios, tiek virtualios) sąvokos pagalba galima labai sėkmingai įgyvendinti sinergijos principą. Pagal ta principą, keli kūrybingi žmonės, dirbdami kartu, gali sukurti kažką įspūdingesnio, pasiekti geresnius rezultatus, nei jei dirbtų atskirai ir jų darbai butu tiesiog susumuoti. Visi laboratorijos subjektai (dalyviai) yra visiškai lygiaverčiai ir visi sprendimai priimami konsensuso būdu, t.y. kiekvienas sprendimas atspindi visu dalyvių nuomonę.

    Taip pat tinklų naudojimas (kas, mano manymu, yra neatsiejama nuo laboratorijos sąvokos, nors tie tinklai gali buti skirtingai įgyvendinti) leidžia labai produktyviai keistis informacija. Laboratorijoje visa informacija yra atvira, judėjimo į priekį varomoji jėga yra ne konkurencija ir atskirų žmonių individualūs interesai, o dalinimosi ir kolektyvinių koordinuotų pastangų principas.

    Laboratorija asocijuojasi man ir su taktinių medijų sąvoka, nes joje apjungiant žmones iš įvairių sričių ir disciplinų įmanoma sukurti visuomenėje tam tikrą iniciatyvių ir progresyviai mąstančių žmonių „kritinę masę“, kuri gali inicijuoti visos visuomenes pozityvius pokyčius. Tačiau aš matau laboratorijos kaip kolektyvinio formato sąvokos potencialiai silpną vietą, nes naudojant „demokratines“ taktines medijas, gali atsitikti taip, kad procesai ir rezultatai bus beveidžiai, neturintys individualių bruožų, technokratiški ir vidutiniškai pusėtini. Ta rizika yra žymiai mažesnė individualiose menininkų dirbtuvėse. Todėl manau, kad turi buti įdėta daug pastangų, kad laboratorija netaptų tuo, kas vadinama „lydimosi katilu“, kur visi dalyviai praranda savo individualumą. Svarbu, kad išliktų tikra entuziastingų ir kūrybingų asmenybių simbiozė, kurioje būtų išsaugomi visi pradiniai dalyvių bruožai. Kitais žodžiais tariant, laboratorijoje svarbu ne tik kūrybos forma, bet ir turinys.

    Tad toks turėtų būti atsargiai kritiškai žvilgsnis, nes kai kuriose situacijose tikrai pastebiu, jog entuziazmas dėl atviro kodo, kolektyvinės autorystės ir kūrybinės laboratorijos filosofijos priverčia žmones skirti daug dėmesio kontekstui ir formai, bet per mažai dėmesio turiniui.

    Egidija Medekšaitė, kompozitorė ir performerė, Vilnius

    Komunikacija man yra pats įdomiausias laboratorijos aspektas, derinantis kolektyvinį ir individualų darbą. Mane domino garso laboratorija ir siekiau gauti kuo daugiau gauti naujos informacijos apie naujas muzikos, garso kūrimo technologijas, programinę įrangą bei sužinoti apie kitų menininkų kaip kūrėjų požiūrį į elektroninę muziką, kaip jie kuria garsą, kaip jį suvokia, modifikuoja, galiausiai koks jų garso šaltinis. Nors manoma, kad šiais laikais galima rasti visą informaciją neišėjus iš namų, tačiau jei apskritai nežinai ko ieškoti, tai laboratorija iš tiesų tampa ta vieta, kur reikalinga informacija „atsiranda savaime“ dėl kolektyvinio darbo principų.

    Apskritai, man patinka kolektyviškumas, nes šiuolaikiniam menininkui reikia bendravimo, jis tarsi atskiras nuo kitų kažkokia siena. Tad kūrybinės laboratorijos tampa ne tik kūrybos, bet ir susitikimo/bendravimo vieta. Kolektyviškumas yra “aš” proceso išnykimas, nes kolektyvinė sintezė anuliuoja tavo egocentrizmą ir išnyksta ribos tarp atskirų asmenybių. Visada yra įdomiau dirbti kolektyviniame kontekste nei individualiai, nors tai ir reikalauja kitokio pobūdžio kūrybinių pastangų: komunikuoti su kitais, derintis ir dalintis idėjomis bei individualia patirtimi ir t.t. Individuali kūryba visada yra ribota bendravimo atžvilgiu, galbūt labiau cikliška ir pasikartojanti, nes ją kuria vienas žmogus. O kolektyve, atvirkščiai, kūrybos procesas gali būti ilgas ir besivystantis. Be to, pats savaime tas procesas turi ir individualaus kūrimo formą savyje.

    Kaip ten bebūtų, bet individualumas vis tiek labiau augina asmenybę nei kolektyvinis darbas. Nes kolektyve kiekvienas gali pasislėpti vienas už kito, nes vieną parametrą patiki atlikti vienam, kitą kitam ir t.t. Kai kuri vienas, pats viską kontroliuoji, ir tai yra didesnė atsakomybė, kurios jausmas yra būtinas kūryboje.

    Bartosz Polonski, medijų menininkas, Vilnius

    Apskritai, laboratorijoje turi buti įmanoma padaryta tai, ko žmogus pats vienas nepadarytų. Laboratorijos samprata man asocijuojasi su keletu aspektų:

    – savojo 'aš' atsisakymas;
    – susijungimas su bendru organizmu;
    – sąmonės praplėtimas;
    – greitesnis/detalesnis tikslo realizavimas.

    Prieš dalyvaudamas RAM6 nesitikėjau nieko, o gavau daug, ypač iš Kimo Cascone'o, kuris praplėtė mano muzikinę sąmonę. Man labiausiai patinka kūrybinės dirbtuvės ar kitokio pobūdžio grupiniai veiksmai, kur realiu laiku, t.y. ‚čia ir dabar‘ veikia kolektyvinė sąmonė.

    Individualaus menininko/kūrybininko studija nėra aktuali šių dienų kontekste, o ir modernistinis požiūris į kūrybą/gyvenimą manęs nebedomina. Pastebėjau jog esu apsuptas įvairiausių sistemų (šeima/firma/valstybė/kosmosas), tarp kurių vienetas (individas/subjektas) nėra matomas/neturi įtakos, tad individuali studija yra išnykimas sistemų atžvilgiu. Esu socialinė būtybė ir mane implozija (‚sulindimas‘) į save, t.y. vienatvė, gąsdina ir nedomina, todėl privalau būti sistemos dalis. Esant tam tikroje sistemoje galima šnekėti apie individualumo iškėlimą sistemos atžvilgiu, ‚zaratustriškai‘ ją įtakojant. Naujųjų medijų kontekste apie individualią kūrybininko studiją galiu šnekėti kaip apie laikiną savimonės etapą per skaitmenines technologijas, tačiau bet kokiu atveju sistemoje individualaus kūrybininko studija nedaug ką pakeis. Pavyzdžiui, nešnekama apie vienišus hakerius, o apie jų grupuotes, nes vienas žmogus fiziškai yra bejėgis prieš kolektyviai sukurtas apsaugos sistemas.

    Mindaugas Gelūnas, kultūros žurnalistas ir tyrėjas, Kaunas

    Laboratorija man nereiškia beveik nieko. Kitaip sakant, iš esmės negaliu jos apibūdinti. Viena vertus – ji žavi savo amorfiškumu, tyrinėjimų galimybėmis, kita vertus – yra pavojus ieškojimuose ir likti, užsieksperimentuoti ir galiausiai išsikelti tik naujus klausimus, užsikrėsti ieškojimų manija tolstant nuo bet kokio konstruktyvaus rezultato. Laboratorijai būtina eksperimento ir kontrolės pusiausvyra, o čia jau jos dalyvių įgūdžių, interesų ir gabumų klausimas. RAM 6 pavadinčiau erdve su laiko prasme iliuzoriškai, o vietos prasme empiriškai tąsiais kontūrais. Kultūrine ir edukacine prasme RAM 6 tikrai didelis ir ambicingas projektas. Per daug skirtingi interesai ir patirtys ne visada leido gimti produktyviam multikultūriniam  polilogui, bet jisai mezgėsi ir tai puiku, manau.

    Man pačiam turbūt artimiausios tos kūrybinės formos, kur galima greičiausiai ir spontaniškiausiai konstruoti rezultatą: tekstas, pokalbis, skaitmeninė fotografija, kai kada teptukas. Naujosiomis technologijomis grįsta meninė kūryba man daugiau smalsumo ir intuityvaus noro užčiuopti tai, kas novatoriškiausia ir avangardiškiausia objektas.  Manyčiau, kad individualaus menininko vaidmuo yra aktualus ir naujųjų medijų kontekste. Ir tas vaidmuo, ko gero, vis labiau individualizuojamas net iki saviizoliacijos – per daug jau iliuzijų ir pagundų naujų technologijų pagalba pasijusti visatos centru. Bet, jei tas kūrėjas socialus ir atviras dialogui bei dažnai kone būtinam komandiniam darbui, jis tikrai laimės prieš asocialų, užsislėpusį ir palaipsniui dezintegruojantį individą.

    Nerijus Narmontas, medijų teoretikas ir sociologas, Vilnius

    Mano nuomone, „laboratorija“ yra aktuali koncepcija, susiformavusi šiuolaikinių globalinių procesų ir transformacijų kontekste ir gan taikliai išreiškianti šiandieninės kuriančiosios visuomenės poreikių būklę. ‚Socialinės sąveikos ir kolektyvinio proto‘, arba kitaip, kūrybiškumo (ar jo skatinimo) koncepcija (taip aš supratau RAM6 idėją), ko gero yra viena iš pagrindinių apskritai šiuolaikinės visuomenės, organizacijos ar laboratorijos vertybinių charakteristikų, leidžianti vystytis ir „susikurti“  intelektualiniams produktams. Laboratorija pretenduoja  į šiuolaikišką edukacijos ir kūrybinių dirbtuvių formą vien todėl, kad stebint pastaruosius įvykius ir globalines transformacijas tiek kultūrinėse, tiek socialinėse ar komunikacinėse sistemose, darosi akivaizdu, jog reikalingi nauji įrankiai, kurie padėtų įsilieti į bendrą globalinį kontekstą.

    Technologijos ir  fundamentali pastarųjų savybė pasklisti ir prasiskverbti iš esmės reorganizuoja šiandieninę situaciją: komunikacijos principus, savivoką ir net mąstymo būdą. Tokiu būdu kuriasi interaktyvūs tinklai, o tuo pačiu ir naujos ne tik bendravimo, bet ir išraiškos formos, kurios kuria kitas ir yra kuriamos pačios. Žodžiu, vis labiau įsigali technologinė aplinka ir informacinė jos struktūra, kuri naudoja specifines priemones (pvz.: telekonferencijos, virtualios erdvės) ir maitinasi technologiniais parametrais. Manau, kad tokios erdvės formuoja kitokį mąstymą ir vertybines sistemas. Galbūt technologinės charakteristikos galėtų būti ta priežastis, dėl kurių tradicinės dirbtuvės statusas, bent jau kurį laiką, išliks aktualus, nes norint įvaldyti pastarąsias, reikalingas tam tikras technologinis ir informacinis išprusimas. Be to yra dar ir vertybiniai klausimai. Bet vargu ar vertinant šį klausimą tokie argumentai yra pakankami.

    RAM6 be technologizuotų ir skaitmenizuotų laboratorijos formatų buvo ir keletas „teorinių“ laboratorijų, gaila tik, kad pastarosios neišsiskleidė bendroje laboratorijos erdvėje ir nepasireiškė kaip opozicija ar kritika, nors J. Hopkinso grupė ir turėjo kritinių pretenzijų dėl RAM6 laboratorijoje vykusių technologinių eksperimentų. Dėl įvairiapusiškų laboratorijų sampratų įgyvendinimo, manau, RAM6 pateisino savo egzistavimą.

    temos: autorystė, bendruomenės, interviu, menas, naujosios medijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.