• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2451279 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Dietmaras Hochmuthas: internetas kelia grėsmę televizijai?

    | 2007-07-12 | 13:45
    temos: bendruomenės,esė,interneto sfera,judantis vaizdas,masinės medijos,TV

    Šiandien kaip niekad nemėgstu Brechto radijo teorijos…

    Judančio vaizdo mitybos grandinė turi naują narį, „grėsmę x.0“ – internetą. Žvilgsnis į praeitį: iš pradžių filmas kėlė grėsmę teatrui. Paskui filmui grėsmę kėlė televizija. Šiandien DVD kelia grėsmę ne filmui, o kino teatrui, tačiau jau ir jam pačiam kyla grėsmė – jam grėsmę kelia tinklas, apie kurį šnekama, esą jis suės televiziją. Nieko neliks kaip buvę. Tai tiesa, tačiau ligi šiol išliko viskas: teatras, filmas, kino teatras, televizija. Išnyko tik senosios duomenų laikmenos arba duomenų nešikliai: celiulioidas, analoginė antena, videodiskas, videokasetė ir t. t. Matyt, grėsmės akivaizdoje indai supainiojami su tuo, kas juose talpinama, vaza maišoma su gėle ir vandeniu gėlei.

    Tame ilgame kelyje, nusidriekiančiame sužadinus norą pasižiūrėti, prieiti, įjungti, visuomet esama tobulo triuko, gudrybės, sąmyšio, susijusio su triuku, kurio pats padaryti nemoku: matau tai, ko pats nematau arba nemoku – žaisti, daryti, siųsti.

    Noras išplatinti šį triuką profesionaliai, patraukiant žiūrovą – tiesiogine šio žodžio prasme – į savo pusę, buvo vienas pagrindinių judančio vaizdo, į kurį tik dėl to buvo ir visada bus pumpuojami tokie milžiniški pinigai, išradimo, išplitimo ir komercializacijos impulsų.

    Google, jaunas interneto milžinas, prieš keletą mėnesių vienoje HauRuck (įrašų leidykla Austrijoje vert.) akcijoje, užbėgdami už akių savo konkurentams YAHOO ir Microsoft, nusipirko YOUTUBE – tą garsųjį tinklalapį, prieš mažiau nei dvejus metus atsiradusį kaip nutrūktgalviškas sumanymas, studentiška idėja parsisiųsti (ir drauge publikuoti) savo nufilmuotą medžiagą. Sumokėjęs 1,65 milijardo JAV dolerių, Google nuo to laiko nepatyrė jokių kitų išlaidų, išskyrus mokestį už interneto kanalo plotį. Vien šios nesuvokiamos sumos užtenka įsiplieksti tokiems debatams apie grėsmės scenarijus, kokie kilo ZDF televizijos laidoje „40. Mainzer Tage der Fernsehkritik“, skirtoje temai „Televizija bet kuriuo metu“.

    Be viso to Google ir pats jau beveik dvejus metus teikia filmuotos medžiagos rinkimo, rūšiavimo ir platinimo tinkle paslaugas: tad čia veikiau buvo nusipirkta (apgirtus nuo agitacijos?) žiūrovų auditorija – ta, kurios dar neturėta. Milijonai tinklainių pakeitė savo dirgiklio tinklo video [webvideo] savininką, o kartu ir buvimo vietą. Pardavimo metu YouTube nurodė, kad kasdien jį aplanko dešimt milijonų vartotojų. Google Video tokių skaičiais pasigirti negalėjo, tiksliau negalėjo pateikti apskritai jokių skaičių – tik tokius, kurie nurodo parsisiųstų videofilmų kiekį. 2007-ųjų kovo pabaigoje jie pasiekė 26 547 200 – impozantiškas skaičius, tačiau jo – kaip ir kiekvieno, viršijančio 1000 – nebegali patikrinti, ar juo labiau numatyti joks žmogus, ypač transakcijų ekonomikos laikais.

    Tarp „anksčiau“ (arba sakykime: iki šiol) egzistavusio siuntimo ir priėmimo vienpusiškumo ir YouTube su jo reikalavimu „Broadcast yourself“ įsiterpia mažų mažiausiai Brechto radijo teorija ir daugybė jos ataugų, Habermaso „Struktūrinės viešybės transformacija“ („Strukturwandel der Öffentlichkeit“), Enzensbergerio „Medijų teorijos kaladėlių dėžutė“ („Medientheoriebaukasten“) ir pan. Čia verta prisiminti Brechto svarstymus apie radiją ir jo radijo teoriją, panašesnę veikiau į viziją, kuri – kaip ir dauguma vizijų –atrodė kilni, kol nepradėjo rastis įrankių jos realizavimui ir nebuvo pradėta masiškai juos platinti.

    Kalbėjimas telefonu virsta viešu publikavimu

    Viešas privataus pranešimo publikavimas iki šiol apsiribodavo rašytiniu žodžiu, jo vieta būdavo mokamas skelbimas laikraštyje arba skaitytojo laiškas, paprastai sutrumpintas ir kur nors giliai užkištas. Skaitytojų laiškai būdavo perrašomi taisyklinga vokiečių kalba arba išvis nespausdinami, o necenzūruotas skelbimas iki šiol atrodydavo šitaip:

    24950_1.jpg

    foto: Dietmaras Hochmuthas

    Sulig mobiliojo telefono gimimu nunyko senas geras paprotys manyti, kad pašnekesys telefonu yra kažkas diskretiško (mano senelė vis vien laikydavo abiem rankom pridengusi burną ir mikrofoną); dabar mes tampame liudytojais ne tik to, ką žmonės pasako, bet ir kaip pasako:

    Berlin-Tegel stotelėje į autobusą įlipa penktos dešimties sulaukusi moteris, telefonu ji šnekasi su sūnumi, iki pat Aleksandro aikštės: „Labas, Kalle, čia tu? Čia mamytė: Maljorka buvo super, kaip visada. Žinai, ką perskaičiau „Bild“? Turi dar kartą kreiptis į socialinę tarnybą, kad jie perskaičiuotų pinigus, dėl vaikų, jie pamiršo priedą. Jie nusuka nuo mūsų, kiaulės, taip rašo „Bild“.“

    Kai kurie kartu važiuojantys gerai apsirengę tarnautojai varto akis, jos skambutį redukuoja į „Dabar esu autobuse, taigi greit būsiu…“; tik viena jauna moteris perrėkia grįžusiąją iš Maljorkos, transliuoja tarytum kitu dažniu: savo skausmingai aukštu balsu bliauna rusiškai į savo mobilųjį telefoną ir n kartų kartoja vokišką žodį „Guttschajn“ (liet. nuolaida), taip pat dar ir „chundert Jewro“ (liet. 100 eurų) bei „okä?“

    Vaiduoklis atklydo net į požemį: „Berliner Fenster“, metro televizijoje su dviem ekranais,  įsižiebia naujiena: „Visoje Kinijoje nuo vasario 17 iki 24 dienos kinų Naujųjų metų proga išsiųsta 11,2 milijardų trumpųjų žinučių“ – tai irgi publikavimas Brechto pateikta prasme ar ne? Viena moteris stebeilijasi į ekraną ir sykiu diktuoja receptą savo vyrui; kita savo draugei nenutrūkdama pasakoja „techniškai“ sklandžiai  nefunkcionuojančio santykio detales. Savaitės pabaiga, kalbėjimas telefonu arba išvis nieko nekainuoja, arba kainuoja labai nedaug (tačiau kainuoja mano nervus). „Kalbėk trumpai!“ – senas lozungas pašto telefono kabinose – nebegalioja, niekam nereikia stovėti eilėje, taip pat atgyveno ir „Priešas klausosi!“. Kiekvienas gali sakyti, girdėti, matyti viską – paskleisti save tiesiogine šio žodžio prasme.

    Keturi jauni turkai į mobilųjį telefoną atsisiuntė Hitlerio vaizdo įrašą, iš YouTube arba MySpace – tai vieninteliai du žodžiai, kuriuos įmanoma suprasti iš dialogo, kaip ką tik „Guttschajn“. Hitlerį jie padarę atsakiklio tekstu (o gal skambėjimo tonu?), nuo to jiems kaskart labai linksma. Pora amerikiečių su apmaudu linguoja galvas: „New York Times“ – vien išankstinės nuomonės. Įšoka vokiečių pora; multikultūriškai prašo nutildyti skambėjimo garsą. Apsisvaidoma piktais žvilgsniais ir pasveriamas jėgų santykis – reikalas neprieina iki muštynių, nors galėtų. Garsas toks prastas, kad nebeaišku: ar dabar ten Hitleris, ar Helge Schneideris. Užeinu į YouTube, tačiau nepavyksta rasti šito Hitlerio, užtat randu skaičių, kad čia n milijonų video įrašų, patvirtinimą, kuris kaskart jėgos semiasi iš neįsivaizduojamumo – vienu kartu aš visuomet matau tik tuziną filmukų, bestselerius, jeigu tik jie būtų parduoti, ir taip vadinamus redakcijos „topus“. Tiek vieni, tiek antri leidžia pažvelgti kiek įmanoma giliau, tiesiogine šio žodžio prasme.

     „Transliuok save“

    YouTube – tu esi „tūba“? „Transliuok save“ – toks posakis platinamas drauge su prekės ženklu. Aš net ir nebežinau, ar galiu tarti jį nebijodamas būti nubaustas. YouTube kaupia eye catcher‘ius  bei klipus, kurių kas nors gali panorėti arba kuriuos tiesiog privalu kaupti. Sunku suvokti, kad įmanoma įkalbėti žmones nusidažyti plaukus rožine spalva, greit suvartoti prastą maistą, pamėgti dirbtinę muziką ar žiūrėti idiotiškus filmuotus vaizdus, vos tik jiems susidaro iliuzija, kad juos transliuoja jie patys  – jie tai daro laisva valia, o pasirinkti gali tarp Cola ir Pepsi, tarp YouTube ir Google Video.

    Pavyzdys nr. 1, Google Video: Fittness cica !! Hilarious ! REAL FUNNY :-) !
     ATTENTION !
    [youtube wwwmyocj0Dc]

    Pavyzdys nr. 2, Google Video: Fire Fart, All time views: 7.128.480.  

    [youtube TnH2pgtt7_I]

    Pavyzdys nr. 3, YouTube: Fat man gets stuck in a copy machine
    [youtube lc8mS1PIycw]

    Apie savęs paties transliavimą Bertoltas Brechtas svajojo kaip apie mediumą, kuris įgalina ir padaro būtiną aktyvų gavėjų bendradarbiavimą ir susijungimą, taip juos pačius paversdamas siuntėjais/gamintojais. Tačiau jo mintis „Sunku žmogui, kuris turi ką pasakyti, bet neranda klausytojo. Dar sunkiau klausytojams, kurie neranda to, kuris jiems ką nors pasakytų“ šiandien jau nebėra aktuali, priešingai nei, tarkime, YouTube.

    Radijas iš distribucijos aparato turi virsti komunikacijos aparatu. Radijas būtų nuostabiausias viešojo gyvenimo komunikacijos aparatas, milžiniška kanalų sistema, tai reiškia, kad jis ne tik transliuotų, perduotų, bet ir priimtų, o klausytojas galėtų ne tik klausyti, bet ir kalbėti, vadinasi, jis nebūtų izoliuotas, su juo būtų užmegztas ryšys. Tokiu būdu radijas turėtų išeiti už tiekimo funkcijos ribų ir tiekėju padaryti patį klausytoją. (Bertoltas Brechtas [1])

    Brechtas manė, kad taip įmanoma suteikti balsą pavieniams žmonėms arba ištisoms visuomenės grupėms, kurios paprastai neprabyla viešai.


    Matau kažką, ko nematai tu

    Tačiau štai interneto, tariamo virtualios realybės valdovo, realybės, kuri yra labai reali, nukreipta į kapitalizaciją, gimtinėje YouTube‘ui galioja modifikuota Brechto tezė: Ne visuomenė laukė tinklo (kaip žinia, jo niekas nesitikėjo; nėra nė vieno mokslinės fantastikos romano, numačiusio internetą), o tinklas laukė visuomenės. Taip pat ir radijas bei televizija, ypatingai JAV, atsirado ne iš komunikacijos poreikio, o dėl rinkos spaudimo pristatant produktus pasitelkti daugiau medijų vienu metu (kurti multimediją) nei buvo pasitelkiama iki tol (kaip antai tik vieną mediją – popierių), tuo pačiu formuojant akiai patrauklius produktus. Iš kurgi daugiau gali atsirasti muilo operų, pauzių tarp skalbimo priemonių reklamų užpildytojų, šalyje, kuriai svetimi radijo ir TV mokesčiai ir kuri turėtų ne tik kitaip finansuoti komunikaciją, bet visų pirma ją dar ir apibrėžti.

    YouTube yra pranešimas iš šalia esančio draugo; aš matau kažką, ko nematai Tu. YouTube yra vujarizmas; piktdžiugai tai tebekelia daugiausia juoko – juk saldžiausia stebėti kito kančią, pvz., kaip kaimynas krenta nuo kopėčių ir pan…

    Google Video: The Beer Slam MASTER!

    Paskelbta su prierašu: „Šis vaikinukas suryja 6 DIDELIUS alaus per maždaug 10 sekundžių. Niekad nesu matęs kito tokio greito!“

    [youtube Ks5wlClvUkg]

    Arba automobilis ties perėja, Google Video: Granny Mercedes Airbag

    [youtube dfn3Y-d8k3Q]

    YouTube rodo stambiu planu, lyg būtų nufilmuota tinklo kamera, įtaisyta priešais kompiuterį (Tu „vamzdini“?), kitaip sakant – YouTube yra įsiveržimas į miegamąjį, į sodą, į vonios kambarį, į tualetą. Jokios kitos transliavimo prasmės tame paprastai nėra, taigi nereikia nuogąstauti.

    Galvojant apie tai, kokias grėsmes prekyba spausdinimo mašinėlėmis sukėlė profesionalių rašytojų gildijai, teptukais dailininkams, fotoaparatais fotografų cechui ir galiausiai prekyba filmavimo kameromis televizijai, netrukus paaiškėja, kad monolitinių ir kartkartėmis monopolistinių prekybos tinklų pastovumą sukrečia vien tik technika (tiksliau tariant, kopijavimo technika).

    Taigi yra užtektinai akivaizdžių priežasčių atsipūsti, televizijai, ypatingai visuomeninei, kaip neiškilo, taip ir neiškils senoji ir didžioji grėsmė: prasta kokybė, neretai būnanti grėsmių, tikrų ir pramanytų, ir reakcijos į jas pasekmė. O juk vien prasta kokybė verčia persikelti prie kitų, dar efektyvesnių ir dar stipriau veikiančių, dirgiklių. Taip, kvailiausi video įrašai YouTube yra patys populiariausi, o dauguma žiūrovų netgi nežino, kodėl spragtelėjo ant jų, tačiau televizijai tai niekuomet negali ir neturi tapti varžybų vertu dalyku.

    Dar vienas pavyzdys, pasibaisėjimui, iki šios dienos užfiksuota 2 637 830 spragtelėjimų (žiūrovų). Google Video: BLOND FLIP…

    [youtube mTJiIzj1w9Q]

    Ir – juk tai taip gražu – dar vienas.
    YouTube: girl eats praying mantis…

    [youtube 7RC8UedU3B4]

    Taip mes ir vėl atsidurtume prieš televizorių… :)

     

    Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė
    Telepolio straipsnio
    URL: http://www.heise.de/tp/r4/artikel/24/24950/1.html


    Copyright © Heise Zeitschriften Verlag

    Išnašos:
     
    [1]
    „Der Rundfunk als Kommunikationsapparat. Rede über die Funktion des Rundfunks“ („Radijas kaip komunikacijos prietaisas. Kalba apie radijo funkciją“); „Vorschläge für den Intendanten des Rundfunks“ („Patarimai radijo valdytojams“); „Radio – eine vorsintflutliche Erfindung?“ („Radijas – prieštvaninis išradimas?“) In: Werke, 21 t., Schriften I, Berlin ir kt. 1989. – „Der Flug der Lindberghs. Ein Radiolehrstück für Knaben und Mädchen“ („Lindbergho skrydis. Mokomoji radijo pjesė berniukams ir mergaitėms“), In: Werke, 3 t., Stücke III, Berlin ir kt. 1989.

    temos: bendruomenės, esė, interneto sfera, judantis vaizdas, masinės medijos, TV |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.