dešimtkampės bangos / decangular vibes
tautvydas bajarkevičius |
2005-03-19 | 12:07
temos: apžvalgos,garso menas,neo-audio
Scenarijus
Eksperimentinio radijo formatas. Prisimenu Davidą Ellisą, kuratorių iš
Londono, videomeno, kino ir radijo šamaną. Jo šou netilpdavo į jokių
scenarijų rėmus, nors Davidas visada turėdavo keletą pamatinių štrichų
tolesnei įvykių eigai. Veiksmas vyko 2004-ųjų „Garso zonos“ metu –
vienoje turkiškoje interneto skaitykloje-kebabinėje Kaunas netiesinėmis
interneto jungtimis siekėsi su Londonu.
Mobilaus telefono traškesys, iš anksto nesuplanuoti Londono
telefoniniai kodai, galų gale pavykęs susijungimas laidos pabaigoje ir
viso labo keletas žodžių: „Hello, London, Kaunas here, from the middle
of the night – empty streets around here“[1].
Kavinėje transliuojam savo balsą su 10 sekundžių vėlavimu, todėl
grįždami iš gatvės nugirstam šios spontanikos nuotrupas. Nieko rimto.
Davidui skambina iš Londono ir klausia: ką tu ten veiki? Free jazzas, eksperimento nepakartojamumas, tolerancijos jo unikalumui ribos.
[1] Sveiki, Londone, čia Kaunas vidurnaktį – gatvės aplink tuščios (angl.)
Helsinkis, 2005-ųjų balandžio vidurys, festivalis „PixelAche“, workshopas „Partical Wave“.
Iš suomiškos šiaurės pavasario per internetinio radijo kanalus
pasirodys eksperimentinis šou apie Lietuvos elektroninės muzikos ir
garso meno sceną. VILMOS BALSAS prisijungia prie šio projekto savo
hipertekstine platforma. Čia rašomas paralelinis tekstas, scenarijus.
Mes turime keletą pasirinkimų. 1. Stichiška Davido strategija – miksas iš kelių LT garsininkų takelių ir programoje įrašyti eseistiniai intarpai, naudojant Williamo Borroughso
teksto karpinių metodą. 2. Eizenšteiniška montažo precizika, perkelta į
radijo formatą – tam scenarijaus ar bent sinopsio forma galėtų
pasitarnauti ir šis tekstas. 3. Pirmuosius du apjungiantis hiperteksto
formatas – sunkiai apčiuopiami impulsai, apsiveliantys eksperimentinėm
asociacijom ir įgaunantys intuityvias Eizenšteino galias – jam jau
nereikia pieštuku spalvinti vėliavos. Skaitlingos jo reinkarnacijos
atgimsta skaitmeninėse vaizdinių tėkmėse. Kaip Darius Čiuta verčia
Roberto Kundroto pieštuko skrebenimą garsine kelione dažnių karpiniais,
Orlandas Narušis paleontologiškai tiria architektūrines garso vizijas,
o Gintas K 2 kHZ dažnio (tai moters vokalo aukščio prototipas grynųjų
dažnių sferose) vibracijas verčia prožektorių mirgėjimais, taip mes
perkeliam Eizenšteino kiną į radiją (prieš šį konvertavimo veiksmą
apsirūpinam spalvotomis celiuloidinėmis juostomis). Kitas konvertavimo
veiksmas įgyvendinamas, kai kartu su VILMA BALSU įkūnijam Dešimtkampių
bangų scenarijų R.Barthes‘o lexia‘ų formatais[2].
Su
Artūru Bumšteinu iš G-Lab mes pagaliau įveikiam videokamerų baimes ir
kalbamės apie LT eksperimentinės muzikos istoriją laidoje, inspiruotoje
ŠMC TV, bet vėliau pagal post-produkcijos logiką ir kūrybinių
bendruomenių („creative commons“) strategiją retransliuojamą Helsinkyje
bei Studentų meno dienose (balandžio 26, Intro klubas-galerija). Jeigu
Dostojevskis turėdavo pirminę idėją ir realizuodavo ją romanuose per
keletą metų (panašiai tiek, kiek Platonui reikėdavo prasiskverbti per
uolos šešėlių šešėlius iki išgrynintos idėjos), mes sulaukėm laikų, kai
pasakojimas gimsta per 30 minučių, sinopsio forma, o reikšminiai ryšiai
mus veda į platų eksperimentinės elektronikos kontekstą.
Pradžia, ko gero, Baras iš I.V.T.K.Y.G.Y.G.
Prisiminkim jo kolekcionavimo aistrą (beveik visos Merzbow plokštelės),
jo charizmatinę Mago aurą, persmelkusią Roberto Kundroto ir Algimanto
Lyvos „Pasvirusį pasaulį“, netiesiogiai inspiravusią ir „Tango“ žurnalo[3] idėją. Dabar prisimenam taip ir neįgyvendintą svajonę pakviesti Barą į Vilma balso transliacijas „RAM 6“
įvykiuose. Tada nepriklausomi veiksmai Kaune, dar 90-ųjų pradžioje –
naj, Raimundas Eimontas ir kiti. Taip pat Antano Jasenkos eksperimentai
akademinės muzikos rėmuose. Vėliau – išprotėjusiai žavios Ramūno Jaro
„Sumirimo“ ir „Didelio pasaulio“
akcijos, kur nemažai mūsų atrado verdančius rusiškus arbatinius kaip
puikų muzikos instrumentą, išmoko groti gitara kaip rekonstruotu
orkestru, pasikinkė kompiuterius kaip alcheminį kūno ir sąmonės
protezą. Dažniai tapo girdimi „Baltame triukšme“, „Ex-pansijoje“,
„Experimental Mixer“ įvykuose, „Jaunoje muzikoje“ ir „Elektrodienose“. Šiek tiek anksčiau visų bendru sutarimu be honorarų rinkomės pramoninių angarų erdvėse, kultūrinių centrų paraštėse. Gimė „Garso zona“. Šiemet mes jau kalbamės su Jeffu iš „Zeromoon“ ir Francisco Lopezu. CD blynai kepami labeluose „RRR Records“ (JAV), „Elektroshock Records“ (Rusija), „Cronica“ (Portugalija) ir kitur. Japoniškojo noise kontekstas susipina su gitarinėm post-free-jazz improvizacijom,
ir „Transmediale“-„Avanto“-„Ars Electronics“-„RAM 6“-etc.
(paralelinėmis progresijomis) jau neatrodo taip toli, kaip TSRS
kosminei pramonei iki mėnulio dar prieš amerikietiškąjį Amstrongą. O į „Jauną muziką“ ‘2005 šiemet atvažiuoja čempionai: Ryoji Ikeda ir Carsten Nicolai.
Scena gyva. Ir iš tikrųjų stipri. Turinti savo
identitetą ir istoriją, net jei tai ir pernelyg skaidrūs tekstai. Todėl
kaip visada šiek tiek ambicingai, bet su sveika ironija: scenai reikia
ambasados. Vilma BALSAS dešimtkampėmis bangomis jungiasi su Helsinkiu:
„Hello, Lithuania is calling. The spring has come…“[4]
[2]
Lexia – hiperteksto teoretiko Roland‘o Barthes‘o terminas, reiškiantis
teksto vienetą. Hiperteksto struktūroje šie teksto vienetai sąveikauja
tarpusavyje sukurdami intertekstualų reikšmių audinį.
[3] Tango – pirmasis eksperimentinei muzikai ir garso menui skirtas žurnalas Lietuvoje.
[4] Sveiki, skambina Lietuva. Atėjo pavasaris (angl.)
temos: apžvalgos, garso menas, neo-audio |
« M. Castells. Tinklaveikos visuomenės raida | | Matteo Pasquinelli: Radikaliosios mašinos prieš technoimperiją »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.