demokratinės mašinos mechanizmai ir metaforos: kibernetika ir kultūros valdymas Lietuvoje
eglė rindzevičiūtė |
2006-02-21 | 19:58
temos: idėjos ir teorijos,komunikacija,straipsniai,tinklo politika
Eglė Rindzevičiūtė šiuo metu rengia disertaciją apie kibernetiką ir kultūros politiką Lietuvoje. Jos pagrindinė mokslinių interesų sritis – neoliberalaus valdymo vystymasis Lietuvoje ir Vakarų Europoje, ir ypač Michelio Foucault governmentality teorija. Ji taip pat domisi organizacijų ir kultūros teorijomis, mokslo ir politikos istorija.
Šis straipsnis mėgina atkreipti dėmesį į kol kas beveik netyrinėtą kultūros ir technologijos sąveikos istoriją Lietuvoje. Autorė trumpai aptaria istorinius kibernetikos – mokslo apie kontrolę ir komunikaciją – aspektus bei jos teorines implikacijas bendrai valdymo teorijai. Būdamas eksperimentiniu “eskizu”, straipsnis nepretenduoja į išsamią analizę, bet greičiau siekia rasti integruojančią perspektyvą mokslo, politikos ir kultūros raidai dvidešimtojo amžiaus Lietuvoje suprasti.
Tai, kad mašinos veikimo principai gali būti pasitelkiami visuomenės funkcionavimui suprasti, nėra nauja idėja. Nuo septyniolikto amžiaus inžinerijos ir visuomenės bei valstybės valdymo teorijos neretai skolinosi viena iš kitos metaforas ir mechanizmus (Mayr 1986; Beniger 1986). Kita vertus, daugelis filosofų teigia, kad įsivaizduojant visuomenę kaip mašiną žmogiškieji santykiai neišvengiamai supaprastinami ir nuskurdinami.
Šis požiūris itin dažnai pasitelkiamas svarstant pragaištingus totalitarinio valdymo padarinius. Jo atstovai teigia, kad mašinos analogijos taikymas žmogiškųjų santykių sferai suprasti ir reguliuoti iškreipia pačią santykių esmę. Jų manymu, žmogaus sukurti mechanizmai nesugeba atspindėti socialinės įvairovės; mašinų nuspėjamumas nesuderinamas su kūrybiškumu, o instrumentinė mašinų funkcija prieštarauja laisvės idėjai. Būtent šie argumentai artikuliuojami postmarksistinėje teorijoje, kaip Herberto Marcuse One-Dimensional Man (1991) ar Theodoro Adorno The Culture Industry (2001). Ši pozicija išreiškiama ir Maxo Weberio kritikų. Prisiminkime, pavyzdžiui, Hannah Arendt totalitarinės biurokratijos kritiką (Arendt 1976), arba lietuvių sociologo Vytauto Kavolio kritikuotą fabriko kaip civilizacijos modelį (Kavolis 1998).
Vis dėlto, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, mašinos-valdymo-visuomenės santykis yra kur kas labiau komplikuotas. Kaip taisyklė, minėtieji rage against the machine atstovai nebuvo linkę giliau pasidomėti mašinų ir inžinerinio mąstymo istorija. Todėl nenuostabu, kad gindami visuomeninių santykių autonomiją jie redukavo mašiną.
Visuomenės-kaip-mašinos kritikai dažnai remiasi tam tikra mašinos samprata ir neatsižvelgia į kitas. Perfrazuojant Marcuse, galima teigti, kad jų kritinės teorijos rėmėsi vienaplaniu mašinos supratimu. O būtent – mašinos, veikiančios uždaro, deterministinio mechanizmo pagrindu. Tuo tarpu mašinų būta įvairių. Garsus vokiečių mokslo ir technologijos istorikas Otto Mayras savo studijose mėgino susieti mašinų, inžinerijos ir demokratinio valdymo raidą. Pagal Mayrą, savireguliuojančio mechanizmo (Watto garo variklis, 1769) išradimas neatsitiktinai sutapo su aštuoniolikto amžiaus filosofų Davido Hume’o politinės ekonomijos (1752) ar Adamo Smitho ekonominės savireguliacijos idėjomis (1776). Be abejo, savireguliacijos, arba kitaip tariant automatizuoto veikimo, mechanizmas yra kur kas ankstesnis už tikrai originalų aštuonioliktojo amžiaus išradimą – liberalią ekonominę sistemą (žr. Mayr 1970; Mindell 2002). Tačiau, teigia Mayras, jei laikrodžio mechanizmas gali būti laikomas autoritarinio valdymo metafora, tai garo variklis, kuris yra atviras kitų substancijų įplaukai ir yra kontroliuojamas specialaus “valdytojo”, kuris, pakilus spaudimui, automatiškai išleidžia garo perteklių, gali būti laikomas demokratinio mechanizmo pavyzdžiu. Čia Mayras turi omenyje svarbią naujovę – kaitos galimybę, egzistuojančią automatiškai savireguliuojančiame mechanizme (Mayr 1986).
Nors ir devynioliktame amžiuje išties stulbino sudėtingų automatizuotų mechanizmų išradimų gausa, tikrasis paradigminis lūžis mašinų istorijoje įvyko būtent Antrojo Pasaulinio karo metais (Agar 2003). Viena vertus, tuo metu JAV ir Didžiojoje Britanijoje buvo sukonstruotos pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos (ENIAC ir COLOSSUS). Kita vertus, JAV tobulinant priešlėktuvinę gynybą, buvo suformuluoti iš esmės naujo pobūdžio elektroninio mechanizmo kontrolės principai, kurie rėmėsi statistine atsitiktinumų teorija, informacijos perdavimu ir grįžtamuoju ryšiu. Šie principai po karo buvo apibendrinti naujo kibernetikos mokslo vardu ir imti taikyti ne tik karinėje pramonėje, bet ir ekonomikoje, komunikacijoje, medicinoje, genetikoje, biotechnologijose, psichologijoje ir kitur (Hayles 1999). Greta su paraleliai vystyta austrų matematiko Ludwigo von Bertalanffy bendrąja sistemų teorija (general system theory, 1973), teoriniai kibernetikos principai ir jos žodynas persmelkė įvairias žinojimo ir galios sferas.
Tokiu būdu kibernetika – mokslas, gimęs kuriant naikinimui skirtas mašinas – tapo idėjų šaltiniu, iš kurio sėmėsi liberalaus demokratinio valdymo teoretikai ir praktikai. Ne vienam septintojo dešimtmečio pradžioje atrodė, kad šio abstraktaus mechanizmo taikymas gali būti beveik universalus. Genialaus amerikiečių matematiko Norberto Wienerio sukurta kibernetika (Wiener 1949; 1950), mokslas apie kontrolę ir komunikaciją, nuo šeštojo dešimtmečio pamažu įsigalėjo kaip dominuojanti paradigma mechaninio, socialinio ir biologinio valdymo diskursuose ir praktikose (Haraway 1991; Hayles 1999).
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, akivaizdu, kad kibernetikos konceptai “pergyveno” savo discipliną (žr Hayles 1999). Jeigu “kibernetika” šiandien skamba kaip egzotiška atgyvena[1], jos pagrindinė “grįžtamojo ryšio” idėja (angl. feedback) tapo esminiu valdymo elementu privačiose organizacijose ir valstybių politiniame gyvenime. Mąstymas apie organizacijas kaip sistemas – dinamiškas, sąveikaujančias su kitomis sistemomis ir atviras aplinkos poveikiui – tapo beveik banalia kasdienio diskurso dalimi ir viešojoje politikoje, ir industrijų valdyme. Tai, kad valdymo objektas yra dinamiškos sistemos dalis, kuri apibrėžiama daugeliu informacijos srautų tapo kiekvieno vadybininko matrica – ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įgyvendinta kompiuterių tinkluose. Skaitmeninės elektroninės mašinos, įgalinančios kibernetinį valdymą, tapo lygiai įprastos kaip ir laikrodis.
Tokiu būdu paprastos, bet radikaliai naujos idėjos, suformuluotos kibernetikos teorijoje 1948 metais, šiandien yra tapusios integralia kasdienio žinojimo dalimi. O kaip kasdienės “normalybės,” “natūralumo” diskurso dalis šios idėjos reprezentuoja galią ir yra galios šaltinis (Foucault 1972). Todėl nepaprastai įdomu pažvelgti į kibernetikos ir naujųjų mašinos sampratų genealogiją. Kaip valdymo mokslas, kibernetinės mašinos metaforos ir mechanizmai plėtojosi Lietuvoje? Koks buvo jų santykis ir poveikis kultūrai? Šeštojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje regėjosi, kad amžiams įsigalėjo autoritarinis socializmas. Kaip socialistinis politinis režimas buvo derinamas su kibernetika – demokratinės mašinos principais?
“Minkšti” valdymo metodai, kurie remiasi ne brutalia jėga, bet grįžtamuoju ryšiu ir savireguliuojančių sistemų (individų, bendruomenių) prisitaikymu, istoriškai buvo sutapatinti su Vakarų demokratinių režimų technologijomis. Liberaliame diskurse pati laisvės idėja tapo svarbiu valdymo instrumentu (Rose 2004), kuriam įgyvendinti buvo pasitelkiamos naujos konceptualios ir administracinės valdymo technologijos (Foucault 2001). Kaip jau buvo teigta aukščiau, Norbertas Wieneris laikė kibernetiką tinkamiausia technologija liberaliam subjektui formuoti – nes kibernetinė technologija yra specialiai sukurta nedeterminuotai veikiančių objektų kontrolei. Kitaip tariant, “laisvas” valdomojo objekto elgesys yra suvokiamas ne kauzalinės, bet statistinės atsitiktinumo teorijos pagalba.
Vis dėto, kaip liudija istorija, stiprus kibernetikos teorinių principų ir liberalizmo ryšys nesutrukdė jos panaudojimui žiauriems ir autoritariniams režimams įgyvendinti. Taip vadinamos governmentality technologijos – Foucault sukurtas terminas, kurį nelengva išversti į lietuvių kalbą ir kuris reiškia naują galios pobūdį, administratyvų ir techninį valdymą per atstumą, kuris remiasi valdomųjų objektų savireguliacijos idėja – iš dalies buvo taikomos ir SSRS, ir vakarietiškose demokratijose (Agar 2003; Beniger 1986). Kita vertus, kibernetiniai metodai gerokai prisidėjo prie autoritarinio valdymo sušvelninimo. Sovietų Sąjungoje, kaip teigia mokslo istorikai (Vucinich 1984; Graham 1987; Gerovitch 2002), savo reikšme ir įtakingumu jokia kita mokslo šaka negalėjo prilygti kibernetikai. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos kibernetikos konceptai, tokie panašūs į liberalaus valdymo “per ištiestą ranką” žodyną, persmelkė kultūros ir politikos diskursus ne tik Maskvoje, bet, gal kartais šiek tiek mažiau sąmoningai, ir sovietinėje Lietuvoje.
1950-ųjų pradžioje pasmerktas kaip buržuazinis pseudo-mokslas (rus. lzhenauka), sovietinis kibernetikos mokslas buvo pilnai reabilituotas 1955 metais. Nuo tada kibernetinės teorijos taikymas sparčiai plėtėsi Sovietų Sąjungoje. Septintojo dešimtmečio pradžioje Central Intelligence Agency (CIA) ne kartą mėgino atkreipti JAV valdžios dėmesį, kad “sovietinė kibernetikos samprata yra kur kas platesnė negu amerikietiškoji” (Conway and Siegelman 2005) ir, kad “jos spektras tapo toks platus, kad grasina netgi pranokti marksizmą” (Graham cf Conway and Siegelman 2005; taip pat Dechert 1966). Nors, be abejo, taip teigdami CIA ekspertai šiek tiek perlenkė (žr. Castells 1995), vis dėlto tai yra svarbi nuoroda pasidomėti kibernetikos plėtra valdymo ir kultūros sferose.
Kaip kad pastebi mokslo istorikas Slava Gerovitchius, kibernetikos vystymasis iš matematinės teorijos ir inžinerinio mokslo į bendrają kontrolės teoriją pirmiausiai pastebimas terminologijoje. Gerovitchius teigia, kad terminas control, kuris pradžioje buvo verčiamas į rusų kalbą kaip kontrol’ (lietuviškai kontrolė), šeštojo dešimtmečio bėgyje buvo pakeistas į upravleniie (lietuviškai valdymas). Jeigu pirmasis terminas nurodo į labiau techninę, antrinę priežiūrą, tai valdymas turi kur kas platesnę prasmę ir apima pačio valdymo objekto kūrimą (Gerovitch 2002: 252; plačiau 2000).
Kiek kibernetika, būdama valdymo teorija, įtakojo kultūrą sovietiniu laikotarpiu, yra įdomus ir sudėtingas klausimas. Kaip žinia, nepaisant ideologinio griežtumo ir oficialios formalizacijos nustatant planus, normas ir metodikas, praktikoje sovietinis valdymas dažnai neatitiko formalių racionalumo normų ir rėmėsi individualių aktorių galia (Hanson 2003). Kita vertus, mėginimai panaudoti kibernetinius valdymo principus ekonomikoje ar organizacijų valdyme neretai pasilikdavo teorinėje plotmėje, mat trūko tam reikalingos technikos (Castells 1995). Sovietiniai kompiuteriai dažniausiai buvo naudojami mokslui, jų funkciją apribojant skaičiavimu, o ne kaip komunikacijos ir kontrolės mašinos (Trogemann et al 2001). Ar tai reiškia, kad kibernetikos įtaka kultūrai buvo tik deklaratyvi? Mėginsiu parodyti, kad toli gražu ne.
Nors ir ne tiesioginis, kibernetikos efektas valdymo ir kultūros sampratoms buvo išties revoliucinis. Kaip taikliai 1964 metais pastebėjo Tomas Venclova, iš specifinės matematinės teorijos, iš įslaptinto inžinerinio mokslo, kibernetika tapo bendru mąstymo stiliumi (Venclova 1964: 124). Jos teorinis instrumentarijus atsivėrė kaip turtingas šaltinis metaforoms ir mechanizmams kultūrai suprasti ir valdyti. Kaip tai įvyko?
Pirmiausia trumpai pažvelkime į teorinę sovietinės kibernetikos įtaką kultūrai. Kaip tipišką kibernetikos pritaikymo kultūros teorijai pavyzdį galime pasitelkti rusų kibernetikos teoretikų Boriso V. Biriukovo ir Efimo S. Gellerio knygą (1973). Pagrindinė Biriukovo ir Gellerio prielaida yra ta, kad kibernetinis požiūris pabrėžia žinojimo tikslumą ir griežtumą. Žinojimas pasiekiamas objektyvaus faktų studijavimo pagalba ir, pageidautina, matematinės analizės būdu. Iš šio taško žvelgiant, kultūra suprantama kaip kompleksinė sistema, kuri turi savo sub-sistemas (vaizduojamieji menai, architektūra, etc.) ir tuo pačiu yra didesnių sistemų dalis (klasė, visuomenė, valstybė, etc). Šios sistemos yra tarpusavyje susietos, ir šiame sąryšyje itin svarbi informacinių kanalų rolė. Greta to, šios sistemos yra hierarchiškai organizuotos. Toliau, jos yra ne tik kompleksinės (sub-sistemos ir supra-sistemos), bet ir dinamiškos (kintančios). Kultūros kaip sistemos dinamika, sovietinės teorijos požiūriu, yra iš esmės evoliucinė. Toliau, kultūra-kaip-sistema save reguliuoja grįžtamojo ryšio pagalba. Sisteminės-kibernetinės kultūros teorijos, ir “realių” kultūros sistemų analizės pagrindinis tikslas – valdymas.
Savo ruožtu, valdyti kultūrą reiškia užtikrinti jos kaip sistemos optimalų funkcionavimą. Turima omenyje, kad valdymo tikslas – užtikrinti, kad organizacijos, komunikacijos kanalai ir kt. optimaliai veiktų, kadangi vadovaujamasi prielaida, kad kultūra kaip sistema automatiškai save reguliuoja (Biriukov ir Geller 1973: 273-275). Toliau, remiantis Yurii Lotman semiotine teorija[2], teigiama, kad kultūra yra mechanizmas, kurio tikslas – gaminti ir saugoti informaciją verčiant “faktų pasaulį” į “ženklų pasaulį,” kuris būtų suorganizuotas į “sistemas” ir sudarytų “tekstus” (Biriukov ir Geller 1973: 290).
Deja, šio esė apimtis yra pernelyg ribota, kad būtų galima labiau pasigilinti į kibernetinės kultūros teorijos genealogiją ir probleminius niuansus. Tačiau nenuostabu, kad kibernetinis diskursas, kuris kultūrą vaizdavo kaip logišką, suvaldomą sistemą, kuri gali būti pažįstama per faktus ir valdoma kaip sofistikuota elektroninė mašina, palaipsniui ėmė dominuoti sovietinėje kultūros politikoje. Kur kas kurioziškesnis kibernetinės teorijos aspektas – nuolat pabrėžiamas savireguliacijos idėjos svarbumas. Kaip tai galėjo būti suderinama su „vedančia ir mokančia partijos linija”, išvešėjusia biurokratija, nuolatine saugumo kontrole?
Reikia pastebėti, kad pats savaime kibernetinis valdymas neprieštarauja biurokratinei sistemai. Kaip tik priešingai – jo pagrindinė funkcija yra įgalinti efektyvų sudėtingų ir didelių biurokratinių sistemų veikimą, iš čia ir emancipuojantis kibernetinių mašinų poveikis (McLuhan 1966). Tad ankstyvas sovietinis biurokratizavimas ir centralizavimas Lietuvoje (1945-1955) sudarė reikalingą terpę kibernetiniams metodams taikyti.
Kitaip tariant, būdama post-industrine technologija, kibernetika galima tik išsivysčiusiame industriniame kontekste. Kaip tai atsiliepė kultūrai? Po Antro Pasaulinio karo Lietuvoje sovietų valdžia ėmė sparčiai kurti platų ir sudėtingą kultūros organizacijų tinklą. Kultūros sfera įgijo savo biurokratiją, valdymo hierarchijas ir personalą.
Nuo 1945-ųjų, kultūra tapo sisteminės valstybės intervencijos lauku. Netrukus po Stalino mirties, 1953 metais buvo įkurta Kultūros ministerija, jos įstaigų tinklas buvo nuolat plečiamas. Kultūros sfera įėjo į valstybinio plano (gosplan) struktūrą. Šiame planavimo ir atsiskaitomumo kontekste, kultūra turėjo įgyti aiškiai apibrėžtą skaitmeninę ir organizacinę išraišką.
O tai Lietuvos kontekste buvo nauja. Jeigu meno organizacijos tarpukario Lietuvoje dažniausiai buvo steigiamos „iš apačios”, nedaug ar netiesiogiai susijusios su valdžia, ir požiūris į valstybės santykį su kultūra buvo gana liberalus, tai sovietmečiu kultūra buvo traktuojama, viena vertus, kaip mašina, valdymo instrumentas, o kita vertus, kaip sudėtingas valdymo objektas, reikalaujantis ypatingos valdymo technikos (Rindzeviciute 2005).
Tačiau dėl įnirtingos biurokratizacijos ir centralizavimo sovietinė valdžia kultūroje pasiekė ambivalentiškų rezultatų. Viena vertus, ideologiškai sovietų režimas buvo nusistatęs griežtai prieš buržuazinę meno autonomijos idėją. Tačiau būtent sovietiniu laikotarpiu, organizacinio tinklo plėtros ir sandaros dėka, menas ir kultūra apskritai susiformavo kaip aiškiai apibrėžtas autonominis laukas. Kultūros kaip lauko autonomija, pagal Bourdieu teoriją (1996), be abejo, buvo stipriai apribota, kadangi kultūros laukas neturėjo teisės pats formuoti savo vertybių hierarchijos. Vietoj to jis turėjo vadovautis marksizmo-leninizmo ideologija. Tačiau iš kitos pusės, laukas įgijo labai ryškų apibrėžtumą – organizacijas, individų statusą, praktikų ir materijos (kūrinių) tipologijas[3].
Kibernetika įgalino sovietinę valdžią pereiti nuo kultūros kaip įvairių praktikų sampratos prie kultūros kaip agreguotos ir dinamiškos sistemos supratimo. Pirmiausia, matematinė kibernetinės teorijos išraiška nebūtinai prieštaravo jos taikymui kultūrai. Sovietų Sąjungoje dar prieš kibernetikos atsiradimą, nuo pat 1920-ųjų, žymaus rusų teiloristo Aleksei Gastev dėka pozityvistiniai kiekybiniai metodai imti taikyti valdymo teorijose ir praktikose. Savo ruožtu, kultūros sfera buvo įvardijama pozityvistiniais terminais (individai, organizacijos, medžiagos, sukurti objektai, vartotojai), net ir Stalinui pasmerkus Gastevo veiklą bei uždraudus vadybos mokslus kaip kenksmingą biurokratizacijos šaką. Todėl nenuostabu, kad po Stalino mirties 1953, reabilitavus administravimo mokslus, kibernetinė informacijos kaip būtino kontrolės elemento idėja buvo energingai perimta sovietinių vadybos teoretikų (Urban 1982: 56).
Trumpai tariant, nuo 1955-ųjų pozityvistinis požiūris, sustiprintas kibernetikos, įtakojo kultūrinės veiklos vertimą į suskaičiuojamas ir palyginamas formas. To pasėkoje valdžiai kultūra iškilo ne kaip, tarkim, palaidas paveikslų, menininkų, šokių ar dainų rinkinys, bet kaip agreguotų numerių sekos, kurių pagalba respublikos vidurkis buvo palyginamas su SSSR vidurkiu, o šis, savo ruožtu, su kitų pasaulio šalių numeriais (žr. UNESCO inicijuotas pasaulio šalių kultūros politikos ataskaitas 1960-70-aisiais).
Būtent šešiasdešimtaisiais Lietuvoje ėmė plėtotis matematikos ir fizikos mokslai, įsteigta pagrindiniai mokslo tyrimų institutai bei švietimo įstaigos, kuriose dirbo jauni mokslininkai, ką tik Maskvoje ar Leningrade apsigynę disertacijas. 1956 metais įsteigtas Matematikos ir fizikos institutas Lietuvos Mokslų Akademijoje, kuris 1977 metais buvo padalintas į Fizikos institutą ir Matematikos ir kibernetikos institutą. Pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos imtos naudoti, tobulinti ir kurti nuo 1961 metų.
Toliau, šešiasdešimtaisiais reabilituota ir sociologijos disciplina, kuri stipriai prisidėjo prie visuomenės valdymo metodų kūrimo (Weinberg 1974). Sociologinių tyrimų laboratorija atidaryta 1965 Vilniaus universitete, ir 1966 Kauno Politechnikos Institute. Būtent sociologinės studijos įgalino kultūros kaip valdančiosios sistemos poveikio išryškinimą ir labiau artikuliuotą supratimą. Įvairios apklausos ir tyrimai nuolat skelbti Kultūros barų žurnale. “LTSR kultūros pažangos” apžvalgos, kurias paprastai rengė CK ideologiniai sekretoriai (žr. Barkauskas 1975; Griškevičius 1985) rėmėsi sociologinėmis lentelėmis ir didžiavosi pasiekta “kultūros sistemos veiklos optimizacija”. Palaipsniui ekonometriniai skaičiavimo metodai imti taikyti valstybinio plano sudaryme, tad ir kultūros sfera, būdama planavimo objektu, turėjo pateikti atitinkamą statistinę informaciją. Savo ruožtu informacijos struktūra ir praktika (rinkimas, apdorojimas, saugojimas ir – retkarčiais – analizė) vėlgi stipriai įtakojo kultūros kaip sistemos sampratos formavimą. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pakanka prisiminti taip vadinamą “inventorizaciją” – sąvoką, perimtą iš audito diskurso – kuri vis dar dominuoja ir šiuolaikiniuose kultūros politikos diskursuose.
Šiame kontekste kultūra buvo suvokiama kaip racionali, esant reikalui – matematiškai išreiškiama mašina, kurios pagalba galima valdyti populiaciją. Kultūros kaip mašinos poveikis buvo neretai pasitelkiamas įvardinti ir individualiai kultūros patirčiai:
Knyga man kaip – kaip žiežirba į variklį. Skaitant ją, būriais apspinta mintys, įkvėpimas, rikiuojasi planai, vyksta savęs peržiūra. Kuo geresnė knyga – tuo ryškesnis visas šis procesas, tuo daugiau signalinių lempučių užsidega smegenyse (V. Motiejūnas, pedagogas)[4]
Šia citata, be abejo, norėta pademonstruoti idealaus kultūrinio poveikio modelį. Kultūros produktas – šiuo atveju knyga – paveikia smegenis kaip signalas. Savo ruožtu, smegenys yra stimuliuojamos veikti (įkvėpimas). Svarbu, kad kultūra stimuliuoja ne bet kokią, o organizuojančią veiklą (rikiuojasi planai). Toliau tai gali būti interpretuojama kaip “governmentalizacija”, mat ši veikla siekia savireguliacijos (savęs peržiūra). Tokiu būdu “knygą skaitantis pedagogas” yra implikuojamas kaip savireguliuojanti sistema, kultūra jo atžvilgiu veikia kaip kontroliuojanti sistema, kuri siųsdama signalus optimizuoja savireguliuojančio Motiejūno veiklą. Pabrėžtina, kad kultūros objekto vertė priklauso nuo jo kaip reguliuojančios sistemos efektyvumo (daugiau signalinių lempučių…). Be abejo, ne kiekvienas kultūros sektoriaus biurokratas ir ne kiekvienas kultūros vartotojas sąmoningai naudojo šį kibernetinį kultūros interpretavimo modelį. Ši citata greičiau liudija, kaip kibernetinis interpretavimo modelis persmelkė kasdienį diskursą ir tapo daugelio normalybės dalimi.
Toliau reikėtų pažymėti, kad kibernetikos kaip mąstymo stiliaus plėtra negali būti vertinama vienareikšmiškai. 1970-aisiais metais, teigia istorikas Gerovitchius, kibernetika Sovietų Sąjungoje transformavosi iš novatoriško ir alternatyvaus mokslo į orvelišką “naujakalbę” (newspeak), kitaip tariant, oficialų diskursą, naudojamą išreikšti lojalumui valdančiajai partijai. Šio diskurso absurdiškumas, kurio priežastis dažniausiai buvo patetiškai skelbiamų idėjų nesutapimas su kasdiene tikrove (pavyzdžiui, savireguliacija vs cenzūra, optimalumas vs deficito ekonomika, sistema vs partijos lyderių voliuntarizmas), taikliai aprašytas Aleksandro Zinovjevo satyroje Žiovaujančios aukštumos (1976). Viena vertus, rimtoji kibernetika įsitvirtino kaip svarbi ir galbūt pagrindinė tarpdisciplininė mokslo paradigma. Kita vertus, tuo pačiu (ir galbūt dėl to) „kiberkalba”, turiu omenyje Gerovitchiaus cyberspeak, tapo ir aukštų pareigūnų, ir biurokratų, ir kultūros veikėjų žargonu kalbant apie kultūros kaip valdymo objekto/instrumento reikšmę (Gerovitch 2002).
Nors nereikėtų pamiršti, kad reflektyvus kibernetikos ir kultūros rapprochement buvo kur kas stipresnis Sovietų Sąjungos centre negu pakraščiuose. Jeigu Maskvoje nuo septintojo dešimtmečio energingai rašytos filosofinės studijos apie kibernetikos taikymą kultūros sferoje, leisti žurnalai, steigti skyriai prie Kultūros ministerijos ir Mokslų Akademijos (Egorov 1973), tai Lietuvoje šia mokslo, valdymo ir kultūros simbioze domėjosi tik nedaugelis.
Tačiau tai nereiškia, kad kibernetikos kultūroje banga Lietuvos nepalietė – ir dėl to reikėtų „dėkoti” sovietinei centralizacijai. Kiberkalbai tapus norminiu diskursu, kibernetinis žargonas buvo plačiai naudojamas ir Lietuvos politikos, mokslo ir kultūros veikėjų. Ir nors devintojo dešimtmečio pabaigoje oficialiai atsisakyta “kibernetikos” termino ir pereita prie „informatikos”, kiberkalba niekur nedingo. Greičiau atvirkščiai, ji dar labiau sustiprėjo, kadangi tas pats žodynas sudarė liberalaus demokratinio valdymo instrumentarijų. Besimokant demokratijos iš vakarų nepastebimai buvo mobilizuotas sovietinis valdymo žodynas. Kultūros kaip kibernetinės mašinos samprata neišnyko – nors vis dar nėra pasirodžiusių šį diskursą dekonstruojančių studijų[5]. Atvirkščiai, praėjus šešiolikai nepriklausomybės metų, galime teigti, kad kultūra-kaip-mašina pamažu materializuojasi iš utopinės šešiasdešimtųjų vizijos į apčiuopiamą ir valdomą šiandienos tikrovę. Mes esame stulbinančio metaforos virtimo mechanizmu dalyvės ir dalyviai.
Eglė Rindzevičiūtė yra kultūros studijų ir komunikacijos doktorantė (Baltic and East European Graduate School, Sodertorn University College, Švedija).
Literatūros sąrašas
Adorno, Theodor. The Culture Industry: Selected Essays on Mass Culture. London: Routledge, 2001.
Agar, Jon. The Government Machine. A Revolutionary History of Computer. Cambridge: The MIT Press, 2003.
Arendt, Hanna. The Origins of Totalitarianism. A Harvest Book: New York, 1976.
Barkauskas, Antanas. Kultūra ir visuomenė. Vilnius: Mokslas, 1975.
Beniger, James R. The Control Revolution: Technological and Economic Origins of the Information Society. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1986.
Bertalanffy, Ludwig von. General System Theory: Foundations, Development, Applications. New York: George Braziller, 1973.
Biriukov, B.V. and Geller E.S. Kibernetika v gumanitarnych naukach, Moskva: Nauka, 1973.
Bourdieu, Pierre. The Rules of Art. Genesis and Structure of the Literary Field. Cambridge: Polity Press, 1996.
Castells, Manuel and Emma Kiselyova. The Collapse of Soviet Communism: A View from the Information Society. Berkley: University of California, 1995.
Conway, Flo and Jim Siegelman. Dark Hero of the Information Age: In Search of Norbert Wiener, The Father of Cybernetics. New York: Basic Books, 2005.
Dechert, Charles R. “The Development of Cybernetics.” The Social Impact of Cybernetics. Ed. Charles R. Dechert. Notre Dame and London: University of Notre Dame Press, 1966.
Egorov, A.G. “Nauchno-technicheskaya revoliucija i isskustvo”, Kontekst. Literaturno-teoreticheskiie issledovanija, Moskva: Nauka, 1973.
Foucault, Michel. ‘The Discourse on Language.’ The Archeaology of Knowledge and the Discourse on Language. New York: Pantheon Books, 1972.
. ‘Governmentality’, in G. Burchell, C. Gordon and P. Miller (eds.) The Foucault Effect: Studies in Governmentality, London: Harvester Wheatsheaf, 2001.
Gerovitch, Slava. From Newspeak to Cyberspeak: A History of Soviet Cybernetics. Cambridge, MA: MIT Press, 2002.
.“Striving for ‘Optimal Control’: Soviet Cybernetics as a ‘Science of Government’.” Cultures of Control. Edited by Mirim R. Levin. Amsterdam: Harwood Academic, 2000.
Graham, Loren R. Science, Philosophy, and Human Behaviour in the Soviet Union. New York: Columbia University Press, 1987.
Griškevičius, Petras. Partija ir kultūra. Vilnius: Mintis, 1985.
Hanson, Philip. The Rise and Fall of the Soviet Economy: An Economic History of the USSR from 1945. Harlow: Longman, 2003.
Haraway, Donna. Simians, Cyborgs and Women: The Reinvention of Nature. London: Free Association Books, 1991.
Hayles, Katherine N. How We Became Posthuman. Virtual Bodies in Cybernetics, Literature and Informatics. Chicago: The University of Chicago Press, 1999.
Kavolis, Vytautas. Civilizacijų analizė. Vilnius: ALK, Baltos lankos,1998.
Marcuse, Herbert. One-Dimensional Man: Studies in the Ideology of Advanced Industrial Society. Boston: Beacon Press, 1991.
Mayr, Otto. Authority, Liberty and Automatic Machinery in Early Modern Europe. Baltimore: John Hopkins University Press, 1986.
. The Origins of Feedback Control. Cambridge, Mass.: MIT Press, 1970.
McLuhan, Marshall. “Cybernation and Culture.” The Social Impact of Cybernetics. Ed. Charles R. Dechert. Notre Dame and London: University of Notre Dame Press, 1966.
Mindell, David A. Between Human and Machine: Feedback, Control and Computing before Cybernetics. Baltimore and London: The John Hopkins University Press, 2002.
Rindzeviciute, Egle. The Rise of Cybernetics? Government and Change in Lithuanian Cultural Policy. CRESC Working Paper no.10, Milton Keynes: The Open University, 2005. <http://www.cresc.man.ac.uk/publications/workingpapers/workingpaperslist1_30.htm>.
Rose, Nikolas. The Powers of Freedom. Reframing Political Thought. Cambridge: Cambridge University Press, 2004.
Trogemann, George, Alexander Y. Nitussov and Wolfgang Ernst (Eds) Computing in Russia. The History of Computer Devices and Information Technology Revealed. Braunschweig/Wiesbaden: Vieweg, 2001.
Urban, M. E. The Ideology of Administration. American and Soviet Cases. Albany: State University of New York Press, 1982.
Venclova, Tomas. Golemas, arba dirbtinis zmogus. Vilnius: Vaga, 1965.
Vucinich, A. Empire of Knowledge: The Academy of Sciences of the USSR (1917–1970). London: University of California Press, 1984.
Zinov’ev, Aleksandr. Ziiaiushchie visoty. Moskva: Centrpoligraf, 2000.
Wiener, Norbert. Cybernetics, or Control and Communication in the Animal and in the Machine. Cambridge: The Technology Press of MIT, 1949.
. The Human Use of Human Beings: Cybernetics and Society. Boston: Houghton Mifflin, 1950.
[1] Nors egzistuoja keletas tarptautinių mokslinių žurnalų, skirtų tyrimams būtent “kibernetikos” srityje. Žr. http://www.francisandtaylor.com/.
[2] Kurios atsiradimas SSRS, beje, kaip ir Romano Jakobsono semiotinės komunikacijos teorijos JAV, didžiąja dalimi buvo įtakotas matematinės informacijos teorijos ir kibernetikos.
[3] Tad nenuostabu, kad po nepriklausomybės atgavimo materialią autonominę struktūrą turintis kultūros laukas ėmė aktyviai propaguoti elitistinę meno sampratą.
[4] Kultūros barai, 1 (1967):15.
[5] Tai, beje, pasakytina ne tik apie Lietuvą ar kitas postsovietines valstybes, bet ir apie Vakarų šalis. Tarp nedaugelio išimčių reikėtų paminėti Haraway (1991) ir Hayles (1999).
temos: idėjos ir teorijos, komunikacija, straipsniai, tinklo politika |
« Nam June Paik: aš esu komunikacijos menininkas | | pavėjui paskui komunikacijos idėją »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.