David Gauntlett: 10 trūkumų „žiniasklaidos poveikių“ modelyje
transliatorė |
2006-02-02 | 22:35
temos: idėjos ir teorijos,masinės medijos,medijų studijos,straipsniai,TV
Davidas Gauntlettas, britų žiniasklaidos bei interneto tyrinėtojas ir teoretikas, išgarsėjo naujų kūrybinių socialinių tyrimo metodų taikymu. Pavyzdžiui, kaip tiriamoji medžiaga panaudojami tyrimo dalyvių videofilmai, dienoraščiai, koliažai ir piešiniai. Davidas Gauntlettas įkūrė ir vadovauja Artlab, kuri kaip tyrimo įrankius naudoja kūrybines ir menines praktikas.
-red-
Šioje esė bendrais bruožais ir naujai performuluojant pristatoma tai, ką bandžiau pasakyti savo knygoje „Judančios patirtys“ („Moving Experiences“). Knygoje detaliai išnagrinėjamos visos studijos ir prieinama prie išvados, kad tyrimui nepavyko įrodyti žiniasklaidą darant kokį nors tiesioginį ar iš anksto žinomą poveikį žmonėms.
Šioje esė pasirenkamas šiek tiek kitas tyrimo būdas, išdėstant dešimt priežasčių, kodėl „poveikių tyrimai“, kaip matėme jau anksčiau, pasirodo esą fundamentaliai klaidingi ir dažnai yra stebinančiai skurdūs. Tai verčia daryti šiek tiek kitokią (numanomą) išvadą, kad apie žiniasklaidos poveikius mes vis dar žinome labai mažai, kadangi jų tyrimai nebuvo pakankamai geri ar kupini vaizduotės… tad tai vis dar lieka atviru klausimu. Kartu tiesa lieka ir tai, kad joks tyrimas negali atrasti tiesioginių ar iš anksto numanomų efektų. Skaitytojams, besidomintiems kitomis žiniasklaidos įtakų traktuotėmis, vertėtų pasidomėti monografija „Pasitelkiant videotechnologijas“ („Video Critical“), pristatančia naują auditorijos tyrimo metodą, kurio metu naudojamasi videomedžiaga, bei aptariančia kitus galimus požiūrius.
Jau pasidarė beveik banalu pareikšti, kad nepaisant daugybės dešimtmečių tyrinėjimų ir šimtų studijų, ryšiai tarp žiniasklaidos (masinių medijų) vartojimo ir paskesnio žmonių elgesio išliko neperregimi. Tyrinėtojai iš tikrųjų galėjo mėgautis neįtikėtina mokslinės bei viešosios auditorijos kantrybe. Bet ateina laikas, kai reikia žengti žingsnį iš šio migloto konsensuso trūkumo ir paklausti – kodėl? Kodėl nėra aiškių atsakymų į klausimus apie žiniasklaidos poveikį?
Mano nuomone, pasirinkimas galimas tarp dviejų išvadų, kurių prieitų bet kokia detali tyrimo analizė. Pirmoji būtų ta, kad jeigu per šešiasdešimt metų milžiniškų tyrinėjimo pastangų tiesioginiai žiniasklaidos poveikiai elgesiui nebuvo aiškiai nustatyti, vadinasi, čia paprasčiausiai ir nėra ką atrasti. Kadangi jau anksčiau esu plačiai aptaręs šį variantą (Gauntlett, 1995a), čia išanalizuosiu antrąją galimybę: kad žiniasklaidos poveikio tyrinėjimai gana nuosekliai remdavosi iš esmės klaidingu požiūriu į žiniasklaidą, jos auditoriją ir apskritai į visuomenę. Ši neteisinga kryptis įgavo galybę įvairiausių formų; šiame straipsnyje aš pasirinksiu neaiškią pretenzijų logiką visų tų, kurie teigė ar tarėsi atradę tai, kad žiniasklaida dažniausiai darys tiesioginius ar pagrįstai numatomus poveikius būsimų žmogiškų būtybių kartų elgesiui, pavadindami šią idėją paprasčiausiai „poveikių modeliu“. Neaptarinėdamas pavienių studijų, aš traktuosiu visą kalną tyrimų – ir su jais susijusių komentarų apie žiniasklaidos poveikį – kaip visumą ir išskirsiu dešimt fundamentalių jų požiūrio trūkumų.
1. Poveikių modelis griebia socialines problemas „nuo kito galo“
Siekdami paaiškinti smurto visuomenėje problemą, tyrinėtojai turėtų pradėti nuo socialinio smurto apibrėžimo ir bandyti jį paaiškinti gana akivaizdžiai nurodant į jo vykdytojų identitetą, kilmę, charakterį ir t.t. „Žiniasklaidos poveikių“ metodas problemą nagrinėti čia imasi atbulomis, pradėdamas nuo žiniasklaidos ir tuomet nuo čia bandydamas nutverti sąsajas su socialinėmis būtybėmis, o ne atvirkščiai.
Tai svarbus skirtumas. Kriminologai, siekdami profesionaliai paaiškinti nusikaltimus ir jo priežastis, nuosekliai ieško paaiškinimų ne žiniasklaidoje, bet socialiniuose faktoriuose, kaip antai: skurdas, nedarbas, gyvenimo sąlygos, šeimos ir socialinių grupių elgesys. Studijoje, prasidėjusioje tuo, ką aš pavadinčiau tinkama pabaiga – apklausus 78 į smurtą linkusius paauglius ir nužymėjus jų elgesio kelią atgalios link žiniasklaidos vartojimo, lyginant su daugiau kaip 500 to paties amžiaus „normalių“ moksleivių – Hagellis ir Newburnas (1994) atrado tik tiek, kad jaunieji nusikaltėliai televizijos ir video produkcijos žiūrėjo mažiau, negu jų bendraamžiai, apskritai turėjo mažesnę prieigą prie technologijų, nerodė ypatingo susidomėjimo ypatingai žiauriomis programomis ir arba mėgo tą pačią medžiagą kaip ir nenusikaltę paaugliai, arba apskritai buvo ja nesuinteresuoti. Šis aspektas labiausiai išryškėjo, nusikaltusiųjų paklausus: „Jeigu tu turėtum galimybę būti kuo nors, pasirodančiu televizijoje, kuo norėtum būti?“.
„Nusikaltėliams ypatingai sunkiai sekės atsakyti į šį klausimą ir suprasti, kodėl kažkas apskritai galėtų norėti būti tokiu asmeniu… Kai kuriuose interviu nusikaltusieji jau buvo pareiškę, kad jie yra mažai žiūrėję televizorių, negalėjo prisiminti savo mėgtų programų ir dėl to negalėjo sugalvoti, kuo jie norėtų būti. Šiais atvejais tai, kad jiems aiškiai nesisekė identifikuoti save kokiame nors televizijos veikėjuje, atrodė esanti bendro sąlyčio su televizija trūkumo dalis“ (p. 30).
Taigi galim pastebėti, kad studijos, pirmuoju išeities tašku laikančios realius nusikaltėlius, o ne žiniasklaidą, prieina prie iš esmės skirtingų išvadų (ir tokių tyrinėjimų, be abejo, reikia daugiau). Tai, kad efektų studijos pasitelkia žiniasklaidą kaip savo išeities tašką, vis dėlto dar nereiškia, kad jie pasitelkia gilias žiniasklaidos analizes. Šios studijos iš esmės pasinaudojo stereotipiniu, beveik parodijiniu žiniasklaidos turinio vaizdiniu, apie kurį dar kalbėsiu vėliau.
Apskritai kalbant, „atbuliniam“ požiūriui būdinga klaida yra pavienių individų, o ne visuomenės stebėjimas, kai kalbama apie žiniasklaidą. Siauras individualistinis kai kurių psichologų požiūris, remiamas įsitikinimu, kad paskiri individai kartais ypatingomis aplinkybėmis gali būti neigiamai paveikti vieno žiniasklaidos epizodo, leidžia jiems teigti, kad tokios žiniasklaidos pašalinimas iš visuomenės būtų pozityvus žingsnis. Toks požiūris labiau primena teiginį, kad galybės eismo nelaimių Didžiojoje Britanijoje būtų išvengta kur nors užrakinus vieną blogai pagarsėjusį vairuotoją iš Kornvalio; tai reiškia, kad ribotas požiūris, griebiantis realią problemą iš neteisingos pusės, pasiūlo veikiau kosmetinius, o ne esminius pakeitimus ir niekaip nepajėgia aprėpti „platesnio vaizdo“.
2. Poveikių modelis vaikus laiko nepilnaverčiais
Psichologinės disciplinos individualizmas turėjo didelę įtaką ir požiūriui į vaikus poveikių tyrimuose. Tuo tarpu, kai sociologija paskutiniaisiais dešimtmečiais į vaikystę paprastai žiūrėjo kaip į socialinę konstrukciją, pažymėtą tam tikrais elgesio būdais, tradicijomis ir ritualais, varijuojančiais skirtingose visuomenėse ir skirtingais laikotarpiais (Ariés, 1962; Jenks, 1982, 1996), vaikystės psichologija – raidos psichologija – išliko prisirišusi prie Piaget sukurtos idėjos (pvz. 1926, 1929), pagal kurią universalus individas privaląs vystytis pagal atskiras fazes, kol bus pasiektas brandos amžius. Raidos stadijos yra išdėstomos hierarchiškai, nuo nekompetentingos vaikystės iki racionalaus, logiško suaugusiųjų gyvenimo, o judėjimas per šias fazes apibūdinamas kaip „pasiekimų etika“ (Jenks, 1996, p. 24).
Taigi psichologijoje vaikai dažnai traktuojami ne tiek atsižvelgiant į tai, ką jie gali padaryti, kiek į tai, ko jie (atrodytų) negali. Negatyviai apibrėžiami kaip nesuaugę, tyrimų subjektai laikomi „kitais“ , keista veisle, kurios nepavykęs bandymas pritapti prie bendrų viduriniosios klasės suaugusiųjų normų turi būti įformintas diagramomis ir aptartas. Pavyzdžiui, dauguma laboratorinių vaikų ir žiniasklaidos tyrimų daro prielaidą, kad jų atradimai gali būti taikomi tik vaikams, tačiau nepajėgia atlikti adekvačių tyrimų suaugusiųjų grupėse, kad galėtų tai patvirtinti. Galima įtarti, kad jei ir būtų rasta suaugusiųjų, galinčių atlaikyti laboratorijų spaudimą kaip tai daro vaikai, visuotinai pripažįstamas eksperimentų patikimumas susvyruotų.
Vertingame tyrime apie akademinių studijų sukonstruotą ir išlaikytą savotišką požiūrį į vaikystę Christine Griffin (1993) užfiksavo būdus, kuriais įvairios studijos, ypač psichologų, tendencingai bandė „apkaltinti auką“, pristatyti socialines problemas kaip jaunų žmonių trūkumų bei nepilnavertiškumo padarinį ir „psichologizuoti nelygybes, nustumiant struktūrinius dominavimo ryšius anapus dėmesio individualiems „nepilnavertės“ darbininkų klasės ir/ar spalvotiesiems jaunuoliams, jų šeimoms ar kultūrinei bazei“ (p. 199). Tokios problemos kaip nedarbas ir švietimo sistemų nesėkmė čia individualius psichologijos bruožus. Tokio pat pobūdžio požiūris lengvai pastebimas žiniasklaidos poveikių studijose, kurių rezultatai neabejotinai buvo pasiekti daugiausia psichologiškai orientuotų tyrinėtojų, kurie – turėdami veikiausiai tik geranoriškas intencijas – kruopščiai pristatė pilną rinkinį būdų, kuriais jaunieji žiniasklaidos vartotojai gali būti laikomi nesąmoningomis aukomis produktų, suaugusiems, be abejo, vaikiškų ir skaidrių, tačiau vaikus galinčių įvelti į įvairiausio tipo neprotingą elgesį.
Ši padėtis yra aiškiai atskleista tyrimu, siekiančiu nustatyti, ką vaikai gali suprasti ir supranta apie ir iš žiniasklaidos. Tokie projektai įrodė, kad vaikai apie žiniasklaidą gali kalbėti protingai ir netgi ciniškai (Buckingham, 1993, 1996), ir kad net septynerių metų amžiaus vaikai patys gali kurti turiningus, kritinius ir „žiniasklaidiškai raštingus“ videokūrinius (Gauntlett, 1997).
3. Poveikių modelio prielaidos pasižymi sunkiai maskuojama konservatyvia ideologija
Sistemingas vaikų atsparumo gebėjimų pajuokimas gali būti laikomas platesnio konservatyvaus tyrimo, bandančio pristatyti šiuolaikiškesnius ir labiau iššaukiančius masinių medijų aspektus, o ne kitus socialinius faktorius, kaip pagrindinę grėsmę šiandienos socialiniam stabilumui, dalimi. Amerikietiškos poveikių studijos turi ypatingą polinkį apaugti tokiu televizinio smurto sluoksniu, kuris – kaip Barrie‘s Gunteris parodo šioje knygoje – tiesiog negali būti taikomas kitose šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija. Pavyzdžiui, George‘o Gerbnerio nuomonė, kad „Mes esam užtvindyti smurtinių reprezentacijų potvynio, kokio pasaulis dar nematė… permerkiančio kiekvienus namus grafinėmis virtuoziškai sukurpto brutalumo scenomis“ (1994, p. 133), atspindi tiek hiperbolizuotą amerikietišką žiniasklaidos vaizdinį, tiek mastą, kuriuo išvados negali supaprastintu būdu būti perkeltos per Atlantą. Nors, be abejonės, įmanoma ir tai, kad nereikalingi smurtiniai vaizdinai gali pasiekti Amerikos ekraninės žiniasklaidos lygį, kas būtų nemalonu ir nereikalinga, nevisada galima teigti, kad smurtas yra demonstruojamas dėl „blogų“ priežasčių ar nekritinėje šviesoje. Net patys „nereikalingiausi“ smurtiniai veiksmai, kaip tarkim Byvio ir Tešlagalvio elgesys jų vardu pavadintame MTV seriale, gali būti interpretuojami kaip racionalios pasipriešinimo reakcijos į slegiantį pasaulį, nepajėgų kažką jiems pasiūlyti (žr. Gauntlett, 1997).
Apibendrinto ekraninio „smurto“ pasmerkimas, vykdomas konservatyvių kritikų ir palaikomas poveikių studijų „išvadų“ – jeigu nepaisysime abejotinų jų prielaidų – dažnai gali būti išvedamas iš tokių susirūpinimo objektų, kaip „nepagarba autoritetui“ ir „nepatriotinės nuotaikos“ (ryškiausių Michaelo Medvedo garsiajame „Holivudas prieš Ameriką: populiarioji kultūra ir karas prieš tradicines vertybes“ („Hollywood vs. America: Popular Culture and the War on Traditional Values“ (1992)). Programos, kuriose smurtinių, seksualinių ar kitokių kontraversiškų vaizdų nebūtinai būna daugiau negu kitokių, gali būti laikomos tam besipriešinančiomis, kadangi jos prisiima sunkesnę sociopolitinę poziciją (Barker, 1984, 1989, 1993). Tai buvo iliustruota daugiau kaip 2200 skundų dėl Britų televizijos ir radijo, išsiustų Transliavimo standartų tarybai per daugiau kaip 18 mėnesių nuo 1993 metų liepos iki 1994 metų gruodžio, studijoje (Gauntlett, 1995c). Ji parodė, kad santykinai maža skunduose dažniausiai minimų programų dalis buvo pasirinkta ieškovų, siekiančių charakterizuoti daug platesnio pobūdžio abiejų paskirų transliuotojų ir bendrai visos tautos moralinį nuosmukį.
Ši vienos publikos dalies nuomonė aiškiai atspindima daugybėje poveikių studijų, darančių prielaidą, kad „antivisuomeninis“ elgesys yra objektyvi kategorija, kuri gali būti stebima daugybėje programų ir kuri daro neigiamą poveikį jas žiūrintiems vaikams. Šis niūrus požiūris yra sukonstruotas padedant turinio analizės studijoms, kurios atrodo tiesiog sukurtos inkriminuoti žiniasklaidai. Netgi šiandien brangios ir atvirai „mokslinės“ turinio analizės, tokios kaip plačiai išreklamuota JAV nacionalinės televizijos smurto studija („Mediascope“, 1996; leidžiamas Kalifornijos, Šiaurės Karolinos, Teksaso ir Viskonsino universitetų), naudojasi keistais kriterijais, kaip antai, ar smurtiniai veiksmai yra nubaudžiami toje pačioje scenoje – keistas reikalavimas vaidybiniams siužetams – taip palengvinant gyvavimą tokių nuomonių, anot kurių, pvz., „egzistuoja reali žalingų poveikių rizika stebint smurtą televizinėje aplinkoje“ (p. ix).[i] Be to, ši studija atspindi nuolatinį tyrinėtojų pasiryžimą primesti tam tikrus poveikius remiantis turinio paskaičiavimais.
4. Poveikių modelyje neadekvačiai apibrėžiami tyrinėjimo tikslai
4-6 numeriu šiame sąraše pažymėti trūkumai yra daugiau grynai metodologiniai, nors jie susiję su ankstesniais ir vėlesniais teiginiais. Pirmasis iš jų yra tas, kad poveikių studijos kaip savaime suprantamą dalyką visuotinai priėmė žiniasklaidos turinio apibrėžimus, tokius kaip „antivisuomeninis“ ir „provisuomeninis“ programavimas, bei elgesio realiame pasaulyje charakteristikas, tokias kaip „antivisuomeninis“ ir „provisuomeninis“ veiksmas. Jau buvo minėta, kad jie gali tapti ideologiniais vertybiniais nuosprendžiais; knygos metimas žemėn su pasibjaurėjimu, branduolinės raketos susprogdinimas ar – prisimenant Byvio ir Tešlagalvio pavyzdį – sabotažas viename greito maisto restorane, efektų studijose visuomet bus interpretuojami kaip „antivisuomeniniai“, o ne „provisuomeniniai“.
Dar daugiau, tokie veiksmai kaip žodinė agresija ar negyvo objekto mušimas užregistruojami kaip smurtiniai veiksmai, lygiai kaip ir televizinės žmogžudystės, taip sukonstruojant gąsdinančiai (ir neatitaisomai) niūrius duomenis. Praktiškai neįmanoma atskirti, ar labai maži arba ypatingai rimti „smurtiniai“ veiksmai, vaizduojami žiniasklaidoje, laikomi įtakojančiais gana skaudžius, ar tik nereikšmingus veiksmus realiame pasaulyje. Matyt, daug svarbiau yra tai, kad tas retai laikoma problema: žiniasklaidos poveikių sferoje nesąžiningos „išvados“ priimamos su neeiliniu svetingumu.
5. Poveikių modelis dažnai grindžiamas dirbtiniais tyrimais
Kadangi kruopščios sociologinės žiniasklaidos poveikių studijos reikalauja galybės laiko ir pinigų, kas riboja jų gausą, jas skaičiumi smarkiai viršija paprastesnės studijos, paprastai išsiskiriančios dirbtiniais elementais. Tokie tyrimai dažniausiai vykdomi laboratorijoje arba „natūralioje“ aplinkoje, pvz., klasėje, tačiau tyrinėtojo veiksmai čia ryškiai išsiskiria ir provokuoja bei nėra būdingi toms aplinkoms. Vietoj pilnos ir natūraliai stebimos televizoriaus dietos, tyrimo subjektams, atrodo, yra demonstruojami atrinkti ar specialiai įrašyti klipai, kuriems trūksta naratyvinės reikšmės, būdingos kasdieninei televizijos produkcijai. Tokiu atveju subjektai gali būti stebimi susimuliuotoje tikro gyvenimo aplinkoje, kuri pristatoma jiems kaip žaidimas, pasitelkiant negyvus objektus, tokius kaip žymioji Banduros lėlė „bobo“, arba jiems atsakinėjant į anketas, kurios visos neturi nieko bendra su tarpasmenine sąveika, negali būti jai prilygintos ir subjekto sąmonėje veikiausiai siejasi su prieš tai įgyta žiūrėjimo patirtimi, taip paverčiant studiją nepagrįsta.
Tokios studijos taip pat grindžiamos idėja, kad subjektai nepakeis savo elgesio ar fiksuotų veiksenų dėl to, kad yra stebimi ar anketuojami. Šis naivus tikėjimas buvo demaskuotas tokių tyrinėtojų kaip Bordenas (1975), pademonstravusio, kad stebėtojo laikysena, išvaizda ir lytis gali radikaliai įtakoti vaikų elgesį.
6. Poveikių modelis dažnai grindžiamas tyrimais su neteisingai taikoma metodologija
Didelė dalis studijų, neparemtų eksperimentiniais metodais ir todėl gebančių išvengti anksčiau minėtų ydų, vis dėlto susikerta dėl klaidingai taikomos metodologinės procedūros arba dėl iš pavienių metodų išvestų neadekvačių išvadų. Pvz., plačiai cituojama tęstinė Huesmanno, Erono ir kt. (Lefkowitz, Eron, Walder & Huesmann, 1972, 1977) panelio studija kur kas mažiau žinoma kaip buvusi išpeikta dėl nesugebėjimo laikytis procedūrų, tokių kaip agresyvumo ar televizijos žiūrėjimo įvertinimas tuo pačiu mastu skirtingais laiko momentais, reikalingų statistinių išvadų validumui įrodyti (Chaffee, 1972; Kenny, 1972)[ii]. Tiems patiems tyrinėtojams taip pat nepavyko tinkamai pagrįsti, kodėl šios studijos išvados bei kitų jų studijų išvados (Huesmann, Lagerspetz & Eron, 1984) absoliučiai prieštarauja vienos kitoms, ankstesnėms teigiant, kad žiniasklaida daro nežymų poveikį berniukams, bet jokio poveikio mergaitėms, o pastarajai įrodinėjant kaip tik priešingą teiginį (jokio poveikio berniukams, bet mažas poveikis mergaitėms). Taip pat jie, rodos, ignoruoja faktą, kad jų pačių atliktas pirminio subjektų rinkinio stebėjimas po 22 metų sudarė sąlygas prielaidai, kad gausybė biologinių, raidos ir aplinkos faktorių veikė agresijos lygį, o žiniasklaida tuo tarpu čia net nebuvo verta paminėjimo (Huesmann, Eron, Lefkowitz & Walder, 1984). Šie stulbinantys nesuderinamumai, neapologetiškai pristatyti turbūt garsiausių šios srities tyrinėtojų, turėtų tapti didelio nepasitikėjimo poveikių modeliu priežastimi. Daug kruopštesnis tų pačių metodų naudojimas, kaip pvz., Milavky, Kesslerio, Stippo ir Rubenso (1982a, 1982b) trejų metų trukmės panelio studija, tyrusi 3000 jaunuolių, nustatė vien tik tai, kad reikšmingas žiniasklaidos poveikis nebuvo aptiktas.
Kitas piktnaudžiavimas metodu pasitaiko, kuomet studijos, paprasčiausiai neįgalios parodyti, kad vienas dalykas sukelia kitą, traktuojamos kaip tai įrodžiusios. Tokiam tikslui paprastai naudojamos koreliaciniai tyrimai. Jų išvados, kad tam tikras asmuo, besimėgaujantis tam tikra žiniasklaidos rūšimi, irgi yra atskiras asmenybės tipas, yra iš esmės neįgalios parodyti, kad pastarosios poveikio ankstesniajam, nors psichologai, tokie kaip Van Evra (1990), yra atsitiktinai padarę prielaidą, kad būtent taip ir yra. Mintis, kad vaikai, kurių elgesys yra antivisuomeninis ir ardomasis, tuo pačiu labiau domėsis ir žiauriomis bei triukšmingomis televizijos programomis, pasižymi logine darna, o tuo tarpu idėjai, kad toks elgesys yra tų programų produktas, trūksta tiek šio racionalaus nuoseklumo, tiek tyrimų paramos.
7. Poveikių modelis selektyviai kritikuoja smurto vaizdinius žiniasklaidoje
Be to, kad „antivisuomeniniai“ veiksmai poveikių studijose apibrėžiami ideologiškai (kaip buvo minėta trijuose ankstesniuose skirsniuose), dar galima pastebėti, kad poveikių modelio paprastai smerkiami „smurto“ vaizdiniai žiniasklaidoje apsiriboja tik beletristine produkcija. Smurto aktai, matomi kasdieninėse naujienų ir faktų programose, kažkokiu būdu laikomi atleistinais. Esmė ne ta, kad smurto vaizdavimas naujienose neišvengiamai turėtų būti pasmerktas tuo pačiu aklu būdu, bet veikiau – mano siekis patraukti dėmesį į dar vieną filosofinį nesuderinamumą, dėl kurio minėtas modelis negali pasiteisinti. Jeigu tikimasi, kad antivisuomeniniai veiksmai, demonstruojami vaidybiniuose serialuose ir filmuose, turės poveikį žiūrovų elgesiui, net jeigu tokie poelgiai beveik visuomet galiausiai yra nubaudžiami ar turi nusikaltėliui kokias nors kitas neigiamas pasekmes, nėra jokios aiškios priežasties, kodėl antivisuomeninės veiklos, nuolat rodomos naujienose ir paprastai neturinčios tokių aiškių padarinių jų vykdytojui, negalėtų turėti panašaus poveikio.
8. Poveikių modelis sau suteikia pranašumą prieš mases
Apklausos tipiškai parodo, kad nors tam tikra dalis publikos jaučia, kad žiniasklaida gali prisidėti prie kitų žmonių įtraukimo į antivisuomeninį elgesį, beveik nė vienas niekada nėra teigęs, kad jis pats buvo paveiktas tokiu būdu. Šis požiūris yra nuo pradžios iki galo priimtas tų tyrinėtojų ir kampanijos dalyvių, kurie savo darbe nuolat susiduria su matomai blogą įtaką darančia medžiaga, tačiau nesusidomi savo asmenine gerove, kadangi jie besąlygiškai „žino“ esą poveikis bus padarytas „kitiems žmonėms“. Kai tie kiti yra apibrėžiami kaip vaikai arba „nestabilūs“ individai, šis požiūris galėtų atrodyti racionalus; ir to pakanka, kad tokie klausimai būtų ištirti. Vis dėlto idėja, kad tai nepaklusnieji „kiti“ bus paveikti – išsilavinusieji? darbininkų klasė? – lieka poveikių paradigmos širdyje ir yra svarstoma jos tekstuose (galimas daiktas taip pat, kaip ir perdėtai entuziastingose silpnų ar klaidingų duomenų interpretacijose, kas buvo aptarta jau anksčiau).
Pavyzdžiui, George‘as Gerbneris ir jo kolegos rašo apie „sunkius“ televizijos žiūrovus, tarsi šios žiniasklaidos priemonės vartojimas turi būtinai turėti priešingą poveikį jų intelekto svarumui. Tokie žmonės įvardijami kaip neturintys atsirinkimo ar kritinių įgūdžių, o jų įpročiai aiškiai priešinami mėgstamoms veikloms: „Dauguma žiūrovų televizorių žiūri tam tikru laiku ir arba nežino, ką pamatys jį įsijungę, arba seka tam tikras įsigalėjusias rutinas, užuot pasirinkdami kiekvieną programą taip, kaip pasirinktų knygą, filmą ar straipsnį“ (Gerbner, Gross, Morgan & Signorielli, 1986, p.19). Ši nuomonė, sumaniai pasitelkianti netinkamus palyginimus ignoruodama daugiaserijinę daugelio televizijos programų prigimtį ir negalinti niekaip pateisinti TV gidų ir kasetinių vaizdo magnetofonų, kurių padedami žiūrovai planuoja ir organizuoja žiūrėjimą, paplitimo, atskleidžia tam tikrą elitarizmą ir snobiškumą, kuriuo, atrodo, tokie tyrimai remiami dažnai. Čia svarbiausia ne tai, kad masinių medijų turinys neturėtų būti kritikuojamas, bet veikiau kad pačiai masinei auditorijai tokios studijos, pasiruošusios laikyti jos narius potencialiais laukiniais ar faktiniais bepročiais, ne itin pasitarnauja.
9. Poveikių modelis nesistengia suprasti žiniasklaidos reikšmių
Kitas esminis trūkumas, apie kurį jau buvo užsiminta trečiame ir ketvirtame punkte, yra tas, kad poveikių modelis, kalbėdamas apie žiniasklaidos turinį, neišvengiamai pasitenkina supaprastintomis prielaidomis ir nepagrįstais stereotipais. Tarkim, pareikšti, kad „žiniasklaidos smurtas“ sukels neigiamas pasekmes nėra vien tik manyti, kad smurto vaizdai žiniasklaidoje visada skatins antivisuomeninį elgesį ir kad tokia kategorija egzistuoja ir turi prasmę, kaip minėta anksčiau, bet taip pat ir teigti, kad mediumas siunčia vieną vienintelį pranešimą, be problemų pasieksinatį auditoriją. Poveikių modelis čia suvaidina dvigubą apgavystę, suponuodamas, kad (a) žiniasklaida pristato vienintelį ir aiškų „pranešimą“ ir kad (b) poveikių modelio šalininkai yra tinkamai pasirengę jį identifikuoti.
Žiniasklaidos turinio reikšmės ignoruojamos pažeidžiant paprastą taisyklę, kai prielaidos remiamos elementų, išimtų iš savo konteksto išoriniu vaizdu (pvz., moteris, mušanti vyrą = smurtas = blogis), ir pačią sudėtingiausią taisyklę, kad net kontekste reikšmės gali būti skirtingos skirtingiems žiūrovams (moteris, mušanti vyrą = nemalonus agresijos aktas arba atitinkama savigyna, arba triumfuojantis keršto aktas, arba gaivus pasikeitimas, arba paprasčiausiai neįdomu, arba bet kokia kita alternatyvi interpretacija). Nenuostabu, kad nuodugnios kokybinės studijos patvirtino nuomonę, esą žiniasklaidos auditorija reguliariai padaro savas, dažnai nevienalytes kasdieninių žiniasklaidos tekstų interpretacijas (pvz., Buckingham, 1993, 1996; Hill, 1997; Schlesinger, Dobash, Dobash & Weaver, 1992; Gray, 1992; Palmer, 1986). Kadangi poveikių modelis užgauliai nepaiso tiek tų reikšmių, kurias veiksmai turi personažams filmuose, tiek reikšmių, kurias šie pavaizduoti veiksmai gali sukelti auditorijos nariams, jis vargiai gali išlaikyti pasitikėjimą tų, kurie populiariąsias pramogas laiko kažkuo daugiau, negu elementarių propagandinių pranešimų rinkiniu, perduodamu auditorijai kuo paprastesne kalba.
10. Poveikių modelis nėra pagrįstas teoriškai
Baigiant ir susumuojant daugelį anksčiau iškeltų teiginių reikia atkreipti dėmesį į fundamentalią problemą: ištisa „poveikių modelio“ argumentuotė anapus plikų pareiškimų, kad žiniasklaida darys tam tikro tipo poveikius, nėra pagrįsta jokiais teoriniais samprotavimais. Pagrindinis klausimas, kodėl gi žiniasklaida turėtų versti žmones imituoti jos turinį, niekada nebuvo tinkamai atsakytas, išskyrus paprastą idėją, kad tam tikri rodomi veiksmai būna „pagražinami“. (Akivaizdu, kad antivisuomeniniai veiksmai iš tikrųjų pozityviai pristatomi taip nedažnai, kad toks paaiškinimas yra absoliučiai nepakankamas). Panašiai ir klausimas, kaip vien tik veiklos stebėjimas žiniasklaidoje gali būti paverčiamas aktualiu motyvu, kuris paragintų individą elgtis tam tikru būdu, lieka neatsakytas. Šis tvirtos teorijos trūkumas sukūrė poveikių modelį, pagrįstą aukščiau įvardintų prielaidų rinkiniu – kad žiniasklaida (o ne žmonės) yra neproblemiškas tyrimų atskaitos taškas; kad vaikai nesugeba „susidoroti“ su žiniasklaida; kad „smurto“ ar antivisuomeninio elgesio kategorijos yra aiškios ir savaime suprantamos; kad modelio prognozės gali būti paliudytos moksliniu tyrimu; kad ekrano fikcijos kelia susirūpinimą, o naujienų vaizdai ne; kad tyrinėtojai turi unikalų sugebėjimą stebėti ir klasifikuoti socialinį elgesį ir jo reikšmes, tačiau tie patys tyrinėtojai neprivalo sekti įvairių galimų reikšmių, kurias žiniasklaidos turinys gali perduoti auditorijai. Visų šių svarbių problemų šaknys siekia žiniasklaidos poveikių komentatorių nesugebėjimą paremti savo modelį kokia nors nuoseklia teorija.
Tad kokia ateitis laukia žiniasklaidos įtakos tyrimų?
Čia pamatėme, kad poveikių modelis, kaip žmogiškosios elgsenos ar žiniasklaidos vietos visuomenėje paaiškinimas, tam gana menkai tinka. Nors bet kokia iššaukianti ar akivaizdžiai nelogiška teorija ar modelis nusipelno teisės įrodyti savo validumą remdamasis empiriniais duomenimis, poveikių modelis susikerta ir šiuo aspektu. Jo tebesitęsiantis gyvenimas yra nepateisinamas ir nevykęs. Vis dėlto šio pavienio modelio nesėkmė nereiškia, kad masinių medijų įtaka nebegali toliau būti svarstoma ar tyrinėjama.
Pavyzdžiui, Grego Philo ir jo kolegų iš Glasgowo universiteto žiniasklaidos grupės studijose tyrinėjant žiniasklaidos pranešimų įtaką faktinių dalykų suvokimui ir interpretacijai dažnai buvo naudojamasi išradingais metodais (pvz., Philo, 1990; Philo, red., 1996). Aš pats gerokai vėliau supratau, kad mano studija (Gauntlett, 1997), kurios metu vaikai darė videofilmukus apie aplinką, ir kurie buvo naudojami kaip būdas suprasti aplinkosaugos diskursą ir požiūrį į ją, vaikų įgytą iš žiniasklaidos, gali būti laikoma plačiai įsitenkanti į šios tradicijos ribas. Šio darbo stiprumas yra tai, kad jis sukasi teritorijoje, skirtingoje negu poveikių modelio užimtoji; net pačiame akivaizdžiausiame lygmenyje jis kalba apie įtakas ir suvokimus, o ne apie poveikius ir elgesį. Vis dėlto nors tokios studijos gali suteikti vertingų pamąstymų apie masinių medijų ir auditorijos santykį, jos negali – dėl tos pačios priežasties – tiesiogiai mesti iššūkį teiginiams, iškeltiems „poveikių modelio“ paradigmos viduje (kaip klaidingai spėjo Miller & Philo (1996)). Be abejo, tai nėra šių studijų silpnoji vieta; poveikių paradigmą reikėtų palikti palaidoti jai pačiai, apdairiems žiniasklaidos tyrėjams tęsiant tyrinėjimus kitose srityse.
Greičiausiai bet kokia paradigma, galinti išvengti trūkumų ir prielaidų, kurios neišvengiamai ir gana užtikrintai sugriovė poveikių modelį, savaime turi tam tikrų pranašumų. Kokybinių studijų, kurios iš esmės klausosi žiniasklaidos auditorijos, pakilimo kontekste mes pamatome progresyviau mąstančio, nuovokesnio ir užjaučiančio žiniasklaida besimėgaujančiųjų požiūrio pranašumą. Reikia viltis, kad po dešimtmečių skurdaus ir gana neatsakingo kalbėjimo apie žiniasklaidos „poveikį“ akcentas perkeliamas link jautresnio, bet kartu racionalaus požiūrio į žiniasklaidos studijas.
Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė
Originalus straipsnis buvo spausdintas šiame leidinyje:
Roger Dickinson, Ramaswani Harindranath & Olga Linné, eds (1998), Approaches to Audiences – A Reader, Arnold, London.
Literatūros sąrašas
Ariés, Phillippe (1962), Centuries of Childhood, vertė Robert Baldick, Jonathan Cape, London.
Barker, Martin, sudarytojas (1984), The Video Nasties: Freedom and Censorship in the Media, Pluto, London.
Barker, Martin (1989), Comics: Ideology, Power and the Critics, Manchester University Press, Manchester.
Barker, Martin (1993), ‘Sex Violence and Videotape’, žurnale: Sight and Sound, t. 3, nr. 5 (New series; May 1993), p. 10-12.
Borden, Richard J. (1975), ‘Witnessed Aggression: Influence of an Observer’s Sex and Values on Aggressive Responding’, žurnale: Journal of Personality and Social Psychology, t. 31, nr. 3, p. 567-573.
Buckingham, David (1993), Children Talking Television: The Making of Television Literacy, The Falmer Press, London.
Buckingham, David (1996), Moving Images: Understanding Children’s Emotional Responses to Television, Manchester University Press, Manchester.
Gauntlett, David (1995a), Moving Experiences: Understanding Television’s Influences and Effects, John Libbey, London.
Gauntlett, David (1995b), ‘"Full of very different people all mixed up together": Understanding community and environment through the classroom video project’, žurnale: Primary Teaching Studies, t. 9, nr. 1, p. 8-13.
Gauntlett, David (1995c), A Profile of Complainants and their Complaints, BSC Research Working Paper No. 10, Broadcasting Standards Council, London.
Gauntlett, David (1997), Video Critical: Children, the Environment and Media Power, John Libbey Media, Luton.
Gerbner, George; Gross, Larry; Morgan, Michael, & Signorielli, Nancy (1986), ‘Living with Television: The Dynamics of the Cultivation Process’, kn.: Bryant, Jennings, & Zillmann, Dolf, leidėjai, Perspectives on Media Effects, Lawrence Erlbaum Associates, Hillsdale, New Jersey.
Gerbner, George (1994), ‘The Politics of Media Violence: Some Reflections’, kn.: Linné, Olga, & Hamelink, Cees J., leidėjai, Mass Communication Research: On Problems and Policies: The Art of Asking the Right Questions, Ablex Publishing, Norwood, New Jersey.
Gray, Ann (1992), Video Playtime: The Gendering of a Leisure Technology, Routledge, London.
Griffin, Christine (1993), Representations of Youth: The Study of Youth and Adolescence in Britain and America, Polity Press, Cambridge.
Hagell, Ann, & Newburn, Tim (1994), Young Offenders and the Media: Viewing Habits and Preferences, Policy Studies Institute, London.
Hill, Annette (1997), Shocking Entertainment: Viewer Response to Violent Movies, John Libbey Media, Luton.
Huesmann, L. Rowell; Eron, Leonard D.; Lefkowitz, Monroe M., & Walder, Leopold O. (1984), ‘Stability of Aggression Over Time and Generations’, žurnale Developmental Psychology, t. 20, nr. 6, p. 1120-1134.
Jenks, Chris (1982), ‘Introduction: Constituting the Child’, in Jenks, Chris, leidėjas, The Sociology of Childhood, Batsford, London.
Jenks, Chris (1996), Childhood, Routledge, London.
Lefkowitz, Monroe M.; Eron, Leonard D.; Walder, Leopold O., & Huesmann, L. Rowell (1972), ‘Television Violence and Child Aggression: A Followup Study’, kn.: Comstock, George A., & Rubinstein, Eli A., leidėjai, Television and Social Behavior: Reports and Papers, t. III: Television and Adolescent Aggressiveness, National Institute of Mental Health, Maryland.
Lefkowitz, Monroe M.; Eron, Leonard D.; Walder, Leopold O., & Huesmann, L. Rowell (1977), Growing Up To Be Violent: A Longitudinal Study of the Development of Aggression, Pergamon Press, New York.
Mediascope, Inc. (1996), National Television Violence Study Executive Summary 1994-95, Mediascope, California.
Medved, Michael (1992), Hollywood vs. America: Popular Culture and the War on Traditional Values, HarperCollins, London.
Milavsky, J. Ronald; Kessler, Ronald C.; Stipp, Horst H., & Rubens, William S. (1982a), Television and Aggression: A Panel Study, Academic Press, New York.
Milavsky, J. Ronald; Kessler, Ronald; Stipp, Horst, & Rubens, William S. (1982b), ‘Television and Aggression: Results of a Panel Study’, kn.: Pearl, David; Bouthilet, Lorraine, & Lazar, Joyce, leidėjai, Television and Behavior: Ten Years of Scientific Progress and Implications for the Eighties, t. 2: Technical Reviews, National Institute of Mental Health, Maryland.
Miller, David, & Philo, Greg (1996), ‘The Media Do Influence Us’ žurnale Sight and Sound, t. 6, nr. 12 (December 1996), p. 18-20.
Palmer, Patricia (1986), The Lively Audience: A Study of Children Around the TV Set, Allen & Unwin, Sydney.
Philo, Greg (1990), Seeing and Believing: The Influence of Television, Routledge, London.
Philo, Greg, ed. (1996), Media and Mental Distress, Longman, London.
Piaget, Jean (1926), The Language and Thought of the Child, Harcourt Brace & Company, New York.
Piaget, Jean (1929), The Child’s Conception of the World, Routledge, London.
Schlesinger, Philip; Dobash, R. Emerson; Dobash, Russell P., & Weaver, C. Kay (1992), Women Viewing Violence, British Film Institute Publishing, London.
Van Evra, Judith (1990), Television and Child Development, Lawrence Erlbaum Associates, Hillsdale, New Jersey.
[i] Ištisų programų analizavimas, irgi nuovokiai įtrauktas į šią studiją, parodo, kad vis dėlto „bausmės blogiems veikėjams programos pabaigoje dažniau įvykdomos (62%) negu neįvykdomos” („Mediascope“, 1996, p. 15). Nepaisant šios išvados ir galimybės, kad likę 38% bus nubausti kitose programose, daug dėmesio skiriama išvadai, kad „smurtas lieka nenubaustas beveik trijose iš keturių (73%) scenų“ (šis faktas pakartojamas p. x, p. 15., p. 25).
[ii] Tęstinė panelio studija yra tokia studija, kurios metu ta pati žmonių grupė (panelis) yra tiriami ir/ar stebimi tam tikrą kiekį kartų tam tikro periodo metu.
temos: idėjos ir teorijos, masinės medijos, medijų studijos, straipsniai, TV |
« Torsten Kleinz: penki iššūkiai nemokamai interneto enciklopedijai „Vikipedija“ | | Geert Lovink: naujosios medijos, menas ir mokslas: pasižvalgymai kitapus oficialaus diskurso (1 d.) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.