Darius Mikšys: „Ar verta realizuoti idėją?“
raimundas malašauskas |
2007-11-17 | 16:17
temos: ATEITIS,menas,mokslas ir technologijos,naratyvai,technovizijos
Du Raimundo Malašausko interviu su Vilniaus menininku ir techno-vizionieriumi Dariumi Mikšiu.
Raimundas: Kodėl įmetus kukulį į verdantį aliejų, kurį laiką kyla oro burbulai ir čirška?
Darius: O įsivaizduok maisto pardavėją gatvėje, šitai žinantį. Kartą buvau sutikęs apsauginį, saugantį lėktuvus, jis nesuprato, kodėl jie skrenda. Kaip vėliau paaiškėjo, nežinojau ir aš. Skirtumas tarp mūsų buvo tas, kad aš maniau, kad žinau, o jis žinojo, kad nežino.
R: Tu sėdėjai už lėktuvo šturvalo?
D: Keblus klausimas. Ar galima laikyti šturvalą lėktuvo šturvalu, jeigu tas stovi ant žemės? Paauglys buvau įsikoręs į Mi 4 vado krėslą, o tikrą šturvalą į rankas paėmiau 1995-aisiais su Silicon Graphics INDY pele ir ko gero vieninteliu tuo metu pasaulyje skrydžio simuliatoriumi.
R: Vakar specialiai pasirinkau skrydį į La Guardia, o ne JFK oro uostą, kad leisdamiesi praskristume virš viso Bruklino ir Kvinso palei Manheteną.
D: Rinkčiausi reisą „Paskutinis Hindenburgo skrydis“, todėl, kad jis praskrenda virš Manheteno ir Bruklino lėtai, kad viską spėtum pamatyti.
R: Ką norėtum pamatyti? Arba: ką spėjai pamatyti?
D: Norėčiau iš arčiau apžiūrėti Empire State Building Stiebą, suprojektuotą dirižabliams švartuotis. Planui nepavykus dėl stiprios turbulencijos, stiebas liko Art Deco detale. Artėjant prie jo, manau, būtų artėjama prie kitos istorijos.
R: Prie Art Deco?
D: Sunku pasakyti, kaip ji būtų vadinama. Galbūt toje vietoje nustotų galioti sąvokos „art“ reikšmės?
R: Kaip suprantu, mėgsti meną?
D: Vieno gal nelabai, geriau kai jo yra, tarkim, žmonėse, humuse ar net kitame mene.
R: Dar buvo toks klausimas: „Prieš 10 metų sakei, kad menas tau – savitobulėjimo įrankis.“ Ar patobulėjo? Įrankis? Tu? Santykis?
D: Aš patobulėjau, įrankis paseno, santykis tapo mažesnis. Prieš 10 metų kalbėdamas apie meną kaip edukacinę priemonę, turėjau galvoje tiek meną, tiek meno industriją, kurie man buvo sąlygiškai nauji reiškiniai (ypač po ilgamečių dailės studijų). Web 2.0 – neologizmą, 2004-aisiais sukurtą „O’Reilly Media“ ir nusakantį kitos generacijos interneto paslaugas, leidžiančias vartotojams kurti informaciją, – perkėlę į World 2.0 arba Art 2.0, gautume situaciją, kurioje atsidūriau tada, prieš 10 metų pradėdamas savo aktyvią parodinę veiklą.
Tuo metu, naudodamas „Art“ prekinį ženklą, galėjau įvairiai ir efektyviai veikti tiek meno, tiek ne meno scenoje, tas scenas iš esmės miksuodamas… (galime prisiminti dvigubo panaudojimo objektus – reklaminius vakarėlių filmus, „Technomama“ kompaniją, veikiančią dviejose srityse).
Dabar savo postglobaliame pasaulyje viską kuriame kaip meną (kūrybinės technologijos panašios, įtakos tam turėjo XX a. konceptualizmas), nesvarbu, kaip tai vadindami, – politika, terorizmu, žurnalistika, enterprenerizmu, mokslu, kt. Todėl „menas“ tapo labai komplikuotu brendu. Arba „Art“ tampa tiesiog prefiksu, kuris, jeigu jį naudoji apibūdindamas savo veiklą, nieko nepakeičia, bet nusako, kad esi dar iš tos epochos, kurioje darbai buvo skirstomi į „įdomius“ ir „neįdomius“. Taigi, nors iš vienos pusės „Art“ ir yra laiko atgyvena, iš kitos pusės išlieka puikia klasikine edukacijos priemone mokykloms.
Įdomu, kokia būtų Art3.0? Gal turinys būtų shifted, kaip „Starbucks“ iš Mike Judge‘o „Idiocracy“, arba pakeistas, kaip šio teksto, kurio pirmoji versija nulūžo vakar (mėgstu rašyti online).
R: O humusas?
D: Sukultūrintos garbanzos, pirmą kartą panaudotos Mesopotamijoje, turėjo keturiskart daugiau folinės rūgšties, nei jų laukiniai pirmtakai. Manoma, kad kaip tik maistas, pagamintas iš jų, turėjo įtakos imperijų formavimuisi, o kartu ir visos mūsų kultūros raidai. Įdomi neįdomi detalė, nors, žinoma, nieko tikra. Daugiau informacijos ko gero gautume darydami reverse engineering šizofrenijai – „šizofrenijai kaip vienos genų mutacijos šalutiniam produktui“ (iš www.schizophrenia.com), kuris verčia mūsų smegenis rizikingai “clockintis” ir kurti metaekologinę, metafiziologinę kultūrą.
R: Ką tik Inga atsiuntė žinutę:
„Šiąnakt sapnavau, kad švenčiu gimtadienį su tavim ir Mikšiu. Kažkokios mokyklos valgykloj. Mikšys vietą užrodė. Rankinuke nešiojaus du niekaip nesupakuotus torto gabaliukus. Atsidarau rankinuką, sukeičiu gabaliukus vietomis ir toliau švenčiam. “
Kokia tai buvo mokykla?
D: Marijampolės 6-ta vidurinė, kurios valgykloje užsidegė rankų džiovintuvas “Vėjelis”, mirtinai išgąsdinęs valytoją. Sprogimo būta nemažo – visa siena iki pat lubų buvo padengta apanglėjusia plastmase. Laimei, niekas nenukentėjo.
temos: ATEITIS, menas, mokslas ir technologijos, naratyvai, technovizijos |
« Olaf Arndt: Kam žvanga ginklai? (2 d.) | | META-teorijos/praktikos: paskaitų ciklas »
2 komentarų »2 komentarai “Darius Mikšys: „Ar verta realizuoti idėją?“”
komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.
10 birželio, 2008 at 4:36 pm
[…] Kita paskaita buvo visai neseniai, per verslo planų turnyrą. Praeitais metais, pilna ir netgi papildyta sudėtimi laimėjome ten 3-ią vietą (įrodimas 1, įrodimas 2 ). Kadangi esame vieninteliai dalyviai įgyvendinę savo sumanimą, buvau pakviestas šiais metais papasakoti apie tai, kokie įdomumai laukia realizuojant idėją. (Yra nuomonių, kad idėjos visai nereikia realizuoti – labai rekomenduotinas interviu). […]
16 birželio, 2008 at 11:32 am
[…] Henrik Plenge Jakobsen, Gabriel Kuri, Matthieu Laurette, Juozas Laivys, Flávia Müller Medeiros, Darius Mikšys, Jonathan Monk, Paola Pivi, Dan Rees, Hannah Rickards, Yann Sérandour, Dexter Sinister, Andreas […]