• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2774695 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Dalijimasis ir siejimas nuorodomis: kas yra „weblogai“? (2 d.)

    | 2005-07-11 | 09:03
    temos: bendruomenės,blogosfera,interviu,tinklo kultūra

    Aš turiu, mano 21 aukšto kaimynas turi, nes jis bendrauja su savo mergina, kuri gyvena aukštu žemiau tik per tinklą, ir mes turime savo nuosavą „weblogą“. Tai mūsų nestebina, nes šiais laikais ir Vilniaus meras A.Zuokas ar net europarlamentaras V. Landsbergis turi savo el. dienoraščius internete. Tęsiame R. Malašausko interviu apie „weblogus“.

    Pirma interviu dalis.

    [RM]: Galima būtų teigti, kad žurnalistika ir dizainas yra dvi į el. dienoraščių rašymą besismelkiančios tarpdisciplininės sritys. Halas Fosteris teigia, kad „dizainas yra nusikaltimas“ ir „šiuolaikinis dizainas yra didžiojo kapitalizmo revanšo postmodernizmui dalis – menų ir disciplinų sankryžų susigrąžinimas, prasižengimų rutinizavimas“. Jis taip pat iškelia idėją, kad dizainas mūsų laikais yra perversiškas meno ir gyvenimo sutaikymas (Hal Foster, „Dizainas ir nusikaltimas“ (“Design and Crime”, 2002)). Ką jūs manote apie tai? Kaip dažnai keičiate savo el. dienoraščių dizainą?

    [PP]: Nesu pakeitęs dizaino jau daugiau kaip penkerius metus. Tiesą sakant, Alamut.com apskritai nėra sudizainuotas. Ir man ne itin rūpi tinklapių dizainas. Aš žiūriu į juos ir galvoju: kam visa tai?

    [CEF]: Mano puslapis yra patyręs dvi dizaino reformas, abi gana kuklias ir praktiškas: pirmoji buvo sukurta viso labo per 10 minučių, antroji – per pusvalandį. Aš sutinku su Paulu. Per daug dizaino atitraukia nuo turinio, kuriuo el. dienoraštis yra suinteresuotas.Kas dėl dizaino kaip „kapitalizmo revanšo postmodernizmui“ ir „prasižengimų rutinizavimo“… hmm. Nesutinku su tokiu gan populiariu dalyko traktavimu ir neapibrėžčiau jo šitaip. Aš galvoju apie žmones, skaičiusius mano el. dienoraštį kaip apie skaitytojus, o ne kaip apie vartotojus ar net naudotojus. Esu labiau linkusi įsivaizduoti dizainą kaip techninį dalyką.

    [JK]: Halas Fosteris aiškiai nėra dizaino kritikas ar koks senienų prezervacijos šalininkas, bet čia jis, matyti, prisideda prie populiarios dizainą ir medijas kritikuojančios nuomonės. Nesu skaitęs jo knygos, todėl negaliu nieko pakomentuoti detaliau. Įdomu, ar jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien dizainas matuoja laiką ir keičia pasaulį. Kaip ir technologija. Kaip ir menas (bent jau tikėjęsis tą daryti). Kol galiausiai pakeitė tik meną ir mokymo programas. O tai pakankamai svarbu! T.y., kam menas būtų reikalingas, jei visų pirma jis nebūtų absoliučiai (ir dėkui dievui už tai) nenaudingas.Dizainas naująsias medijas paverčia senomis. El. dienoraščiai gali būti tiek pat anti-dizainiški, kiek jie gali būti ir meno forma, kuri iškreipia laiką, atsikratydama jo linijiškumo. El. dienoraščio dizaino nuokrypis gali būti ir kituose jo elementuose, ne tik vartotojo sąsajoje. Toks dizaino nuokrypis buvo Paulo kartais pavartojamas „mes“ vietoje „aš“. Nuorodų pateikimas, esminė konstrukcija, navigacija, naujų kambarių atidarymas, išskirtinis rašymo stilius – viskas yra ne itin Fosterį žavintis dizaino nukrypimas nuo pagrindinės šiuolaikinio dizaino (kartais vadinamo „redakciniu, vedamuoju“ (angl. editorial)) sąvokos.Daugybe šių būdų aš nuolat keičiu savo el. dienoraščio dizainą. Ne tik sąsają su vartotoju (angl. interface), kuriai, atrodo, pagaliau atėjo metas pailsėti po trečiojo perdarymo. Vaizdai ir tekstas detaliai nupasakoja, kada ir kaip nuorodos yra pateikiamos ir t.t. Aš esu savo el. dienoraščio pirmasis skaitytojas ir noriu, kad jis išreikštų tai, ką aš, kaip menininkas, siekiu juo parodyti. Visiškai taip pat, kaip ir kitose meno srityse…Naujus NQP skirsnius pradedu tuomet, kai man tas atrodo reikalinga. Aš nesilaikau kai kuriems el. dienoraščiams būdingo kalendorinio tikslumo. Kai interneto ryšys dar būdavo lėtas, pradėdavau naują skiltį tuomet, kai esamoji pasiekdavo tam tikrą dydį, lėtinantį įkrovos laiką. Šiandien tą darau, kai skirsnis tam tikru atžvilgiu jau būna išsėmęs savo galimybes. Taip atsiranda NQP numeravimas. Mano el. dienoraštis, kiek žinau, yra vienintelis, turintis tokią numeraciją. Dizaino pasirinkimas? Žinoma, jis atsirado iš įpratimo: juk serijinės spausdintinės publikacijos yra numeruojamos.

    [RM]: Ar jūsų el. dienoraščio dizainas derinasi su jūsų gyvenamojo kambario ar jūsų kasdienio gyvenimo patirčių dizainu, ir ar virtualusis su fiziniu maišosi bei sąveikauja?

    [PP]: Geras klausimas. Be abejo, tarp šių dviejų dalykų yra ryšys. Kažkada esu rašęs: „Dažnai jaučiuosi esąs tik vargana apytikrė savo el. dienoraščio reikšmė“. Vis dėlto paskutiniu metu, kai skiriu jam daug mažiau laiko, atsiranda priešingas jausmas: „Mano el. dienoraštis atrodo esąs vargana apytikrė manęs reikšmė“.(Pasiūlymas Caterinai ir Jouke‘ui: Kodėl mums čia neįmetus savo kambarių nuotraukų?)

    [JK]: (Taip! Beje, aš atsakinėju į klausimus atsijungęs nuo swiki, ir pradedu savo atsakymą: „Geras klausimas!“… Kam reikia bendradarbių? :-) Bet iš tikrųjų manęs nereikėtų čia skaityti, nes man atsakinėjimas į šiuos klausimus yra kas kita negu diskusija, kuri man pačiam prasideda jau „po to“. Aš – tikras puritonas!

    [CEF]: Mano el. dienoraščio dizainas neturi nieko bendro su mano namo dizainu. Mano el. dienoraštis labai kuklus, o mano namas – tikras mažasis barokas. Vis dėlto turinys idealiai jį atspindi; savo namuose aš turiu galybę keistų dalykų: kibirėlį, padarytą iš padangos, kurį radau Sirijos turguje; kiniškoj medicinos parduotuvėj pirktų tobulai juodų magiškų pupelių tobulai apvalaus vaškinio rutulio viduje, įdėto į tobulo kubo formos dėžutę su ant jos nupieštu viščiuku; bepročio keverzonių, rastų gatvėje; galybę knygų; savo pažinotų menininkų darbų; tolimų kalėjimų kalinių pagamintų daiktų… Panašiai ir mano el. dienoraštis yra keistenybių kabinetas.

    [JK]: Geras klausimas! Jeigu tik mano gyvenimas galėtų būti bent perpus toks organizuotas, tematizuotas, apipavidalintas ir nuoseklus kaip NQP! Yra daugybė sąsajų, ypač jeigu mano el. dienoraščio priedą http://www.lemoulindumerle.com/ suvoksime kaip fizinės vietos, kurioje gyvenu, dalį. Aš galiu ten pasislėpti kaip ir namo palėpėje. Naudoju jo dalis, kad tinkamai suformuočiau savo puslapį. Kita vertus, mano fizinis gyvenimas taip smarkiai skverbiasi į mano informacijos polinkius, kad būnu tiesiog terorizuojamas jo ir turiu prievarta išguiti savo gyvenimo aplinkybes iš el. dienoraščio. Dėl kontrasto ir balanso mes persikėlėm iš Amsterdamo centro į kaimo vietovę Prancūzijoje, į šią didelę seną ypač intensyvaus darbo vietą, bet kartu visai mažą bendruomenę.

    [RM]: Ar yra bendradarbiaujant kuriamų el. dienoraščių? Ar jie vis dėlto labiau siejasi su apibrėžtumu ir individualia veikla? Ar jus domintų panašūs dalykai?

    [PP]: Priešingai, ar el. dienoraštis daromas individualiai ar kartu su kuo kitu, jis visada jau savaime yra bendradarbiavimo vaisius: viena vertus, turint omeny to paties asmens daugelį „aš“ ir, kita vertus, tinklo, kaip didžiulės bendros įmonės, atžvilgiu. Joks žmogus nėra sala, mm? „Kiekvienas vardas istorijoje yra aš“.

    [CEF]: Jėzau, man net šiurpas perėjau per nugarą pamačius šitą „kiekvienas vardas istorijoje – tai aš“. Aš ką tik perskaičiau tą pačią eilutę „Ateinančiajame“ („Forthcoming“).Komentarai įgalina tam tikrą bendradarbiavimo pobūdį, nors šis laikotarpis galbūt jau eina į pabaigą: šiukšlintojai, deja, jau atrado el. dienoraščių komentarų skiltis…

    [PP]: „Kiekvienas vardas istorijoje – tai aš“ yra frazė iš Nietzsches paskutinio laiško Burckhardtui[i], parašyto 1889 metų sausį, keletą dienų prieš jam pažiūrint į nuplakto arklio akis ir išsikraustant iš proto.Pagal Walterio Kaufmanno vertimą į anglų k.:„Neimk Prado bylos pernelyg giliai į širdį. Aš esu Prado: aš taip pat esu ir Prado tėvas; aš drįstu save pavadinti ir Lessepsu. Norėjau pateikti savo numylėtiems paryžiečiams naują supratimą apie šaunų nusikaltėlį. Aš esu ir Chambige – taip pat šaunus nusikaltėlis (…) Nemalonu ir mano kuklumą įžeidžia tai, kad iš esmės aš esu kiekvienas vardas istorijoje (…) Šį rudenį aš buvau tik šiek tiek apakintas, kai du sykius tapau savo laidotuvių liudininku, pirmiausia kaip grafo Robilanto (ak ne, jis buvo mano sūnus, kadangi aš esu Carlo Alberto, neištikimas savo prigimčiai); bet Antonellis buvau aš pats (…)“.Caterina, ar kas nors yra pareiškęs caterina.net komentaruose, kad jis ar ji – tai tu? (Kiekvienas vardas istorijoje yra melas!) Ir jeigu taip nutiktų (nors spėju, kad ne), kaip tu jaustumeisi?

    [CEF]: Įdomus dalykas: niekas, komentuodamas mano puslapį, niekada nėra teigęs, kad jis yra aš, bet aš pati savo komentaruose esu pasivadinusi kitu žmogumi, t.y., Stewartu (vert. – Stewartu Butterfieldu, Caterinos vyru), kuris mūsų santykių pradžioje buvo man nedviprasmiškai leidęs pasisavinti – pavogti? – bet ką, ką jis yra pasakęs, keistas ir nuostabus pasiūlymas! Kažkada aš jo paklausiau, kodėl paskutiniu metu jis nieko nerašo mano el. dienoraščio komentaruose, ir jis atsakė, kad neturi laiko. Šiaip Stewartas nuolat sako nuostabius dalykus – normaliuose, niekad nefiksuojamuose pašnekesiuose. Jam reikia Boswello[ii]. Kartais jis pasako puikių minčių apie Caterina.net punktus, reikalingus komentarų. Taigi vienąsyk aš įrašiau jo puikią pastabą puikaus komentaro pavidalu taip, tarsi aš būčiau jis, ir jau kitą dieną komentaruose jis pravėrė burną: „Tapatybės vagystė!!“. Buvau gerokai nusivylusi ir sutrikusi ir turėjau ištrinti aną komentarą. Matyt, privalėjau parašyti savo vardu „Stewartas pasakė vakar tą ir tą…“, bet taip komentaras būtų praradęs betarpiškumą. Stewartas ir aš turime ryškią „Ar tai tu ar aš pasakiau šitai?“ tipo susiliejusią savimonę, ir aš niekad nebūčiau tikėjusis iš jo tokios reakcijos, man pacitavus jo mintis pažodžiui, bet štai. Jam būtų buvę tas pats, jei būčiau persakiusi jo žodžius savo vardu, bet jo žodžiai, pasakyti jo vardu, nebuvo leistini.

    [RM]: Kaip el. dienoraščio reiškinys gali būti charakterizuojamas lyčių atžvilgiu?

    [CEF]: Trumpas atsakymas: niekaip.Viena su tuo susijusi ištrauka iš mano 2003 metų spalio 28-osios įrašo:„Įvedžiau 10 savo el. dienoraščio įrašų į The Gender Genie (Lyčių džinas), ir visi jie „pasirodė“ esą rašyti vyro. „Nuobodulys“(„Boredom“), „Arkliai“ („Horses“), „Aistra“ („Passion“) gavo 358 moteriškus taškus ir 1249 vyriškus; „Pakartotini žiūrėjimai“ („Repeat Viewings“) gavo 110 moteriškų ir 288 vyriškus taškus; „Savaitgalis baigiasi“ („Weekend Ends“) – 268 moteriškus ir 408 vyriškus taškus; „Reiganas“ („Regan“), „Poezija“ („Poetry“), „Tango“ („Tango“) – 241 moterišką ir 640 vyriškų taškų; ir t.t., visi neabejotinai vyriški.Pamenu vieną „New York Times“ straipsnį apie tai: tada įtariau, kad būčiau „nustatyta“ kaip vyriškos lyties asmuo, bet nebandžiau tuo įsitikinti, kol atradau šią mažą programą, pateikiančią teisingus atsakymus maždaug 80% tikslumu. The Gender Genie nurodo į straipsnį http://www.nature.com/ apie tokią pačią studiją, reziumuojantį ją tokiais teiginiais:„Grubiai sakant, vyrai kalba daugiau apie objektus, moterys – apie santykius.“„Rašytojos moterys naudoja daugiau įvardžių (, tu, ji, , save), teigia programos vykdytojai, Moshe Kappelis iš Bar-Ilano universiteto Ramat Gane, Izraelyje, ir kt. Vyrai labiau mėgsta žodžius, kurie identifikuoja ir apibrėžia daiktavardžius (artikeliai; tas) bei nustatato jų kiekybę (vienas, du, daugiau).

    [RM]: Kiek žmonių kasdien aplanko jūsų el. dienoraštį? Ar kiekybės sąvoka jums svarbi?

    [PP]: Ar kiekis man svarbus? Ne. (Skaičiai buvo įdomūs tik tada, kai nustebino mane pirmąsyk atradus puslapio statistiką ir šiek tiek vėliau dar sykį, kai Alamut.com užplūdo didžiulė atsiliepimų banga po rugsėjo 11-osios. Dabar aš jų niekada nebetikrinu. Kam gi?)

    [CEF]: Aš peržvelgiu statistiką maždaug kartą per mėnesį. Bet užtat kas savaitę patikrinu apžvalginius tinklapius (http://www.technorati.com/ , blo.gs), kad sužinočiau, apie kokius internetinius puslapius diskutuojama. Caterina.net kasdien aplanko 1500-2000 pavienių lankytojų. Ar tai daug? Matyt, taip. Bet esu girdėjusi, kad boingboing.net ir gawker.com gauna daugiau kaip 10 000 atsiliepimų per dieną.Sužinojusi apie tokį lankytojų skaičių (pirmus dvejus metus mano puslapis neturėjo statistikos), aš pradėjau drovėtis arba jaustis įsipareigojusi rašyti tą, o ne kitką, ir t.t. Bet pasistengiau atsikratyti tokios savijautos.

    [JK]: Kaip menininkas aš visada atmesdavau kiekybės svarbą – tarsi 1000 parodos lankytojų būtų geriau negu 10. Dalyvavimas parodoje, kurią aplankė 3,5 milijono žmonių, bet dėl klaidingų priežasčių, išmokė mane daugelio dalykų. Svarbu ne akimi nustatomas skaičius, bet tai, kaip žmonės yra informuojami, supažindinami, priimami, kiek jie išsilavinę, koks iššūkis jiems metamas, kaip patenkinamos jų reikmės ir t.t. NQP turi nuolatinį 150–250 kasdieninių lankytojų skaičių, dauguma jų į puslapį patenka per paieškos sistemą, o kai kurie, tikiuosi, yra reguliarūs.

    [RM]: El. dienoraščio laikiškumas – kas tai?

    [PP]: Jouke‘as neseniai citavo Susan Sontag:„Pasaulis, kuriame šios esė buvo parašytos, nebeegzistuoja (nuoroda į Susan Sontag, NQP#27, 2000 balandžio18)“.Aš nesutinku su Sontag požiūriu. Visi laikai egzistuoja (nei pasaulis, nei akimirkos nepraeina) ir tikiu, kad el. dienoraščio fenomenas tai įrodo.

    [CEF]: Nepaisant visų tų datų, kuriomis pradedamas kiekvienas įrašas, man el. dienoraščių laikiškumas atrodo esąs nelinijinis, greičiau tam tikros spiralės ar DNA molekulės formos, susisukantis atgal į save, kad paliestų tuos pačius taškus (apie laiką man lengviausia kalbėti erdvinėmis metaforomis).Sutinku su Paulu dėl Sontag citatos.

    [JK]: Jis visas yra „dabar“. El. dienoraštis pristato dabartį, tiek esamą, tiek buvusias. Jis sujungia „dabarties dėmesį“ peržengdamas laiką ir ribas tarp žmonių. Jis ne itin atsižvelgia į linijinį laiką, jis siūbuoja jį atgal ir pirmyn. Ir tai – aiškus privalumas. Man patinka Paulo Alamute veikiantis darsyk perskaitymo ciklas, bet penkerių metų šuolis yra gan atsitiktinis. Žinau apie jo susidomėjimą giluminiu laiku ir kaip jis mėgaujasi tuo, kai it Atlantas gali nusviesti tave šimtmečius atgal į to laiko publikacijų dabartį. Taip yra atsitikę ir man, kai beieškodamas vienos temos per Google patekau į savo paties praeities įrašus. O sykį perrašinėdamas vieną Agambeno citatą prisiminiau jau naudojęs ją anksčiau ir turėjau jos ieškoti po NQP. Ir t.t.Naršymas laike yra visai kitoks laiku pagrįstose medijose negu materialiosiose, mirusiose medijose. Draugas neseniai man atsiuntė 1971 metų sausio mėnesio „Viso pasaulio katalogo“ („Whole Earth Catalogue“)[iii] kopiją. Niekas negali sukurti nuorodos į šitą popieriaus lapą.Dar: nors aš ir necitavau Susan Sontag tam, kad pritarčiau jos teiginiui ir pats neprisiminčiau jos šiame kontekste, dabar, kai citata buvo čia paminėta, neprieštaraučiau skirti jai šiek tiek daugiau dėmesio, kadangi nepaisant visų mūsų lanksčių laiko idėjų, jos teiginys turi pagrindą.

    [RM]: Norėčiau pereiti „nuo neegzistuojančio el. dienoraščio“ į kai kurių mano el. laiškų „subject“ eilutę. Ar daug el. dienoraščių nunyksta ar tampa nebeaktyvūs? Ar yra kokia nuoroda į „mirusių medijų archyvus“, anot Bruce‘o Sterlingo[iv]? Ar turite kokių nors minčių apie tai, kur ištrinta informacija apskritai pradingsta?

    [CEF]: Dėl neegzistuojančių el. dienoraščių: mano komentaruose buvo pasirodęs toks „skvoteris“ el. dienoraštis… Žmogus matyt rašo tik kitų žmonių el. dienoraščių komentaruose, vienas įrašas viename el. dienoraštyje. Aš jo dabar nerandu, bet jis kažkur čia…Re: dingusi informacija. Prisiminiau Caterina.net įrašą apie tai, štai jis, be pavadinimo, gan įdomus, „Paul Perry, Hollis Frampton & James Merrill (pagaliau kartu)“.

    [PP]: Geras įrašas, Caterina. Buvau visiškai jį pamiršęs. Tai man primena, dėl ko filmas „Memento“ sukėlė tokį šoką. Žiūrėdamas į Leonardą Shelby, veikėją be trumposios atminties, galvojau sau: „Argi aš ne toks pats? Argi mes visi ne tokie patys?“ Pašėlusiai bandantys prisiminti…Apie daugialypio požiūrio privalumus ir minusus. Jalalas Touficas[v] savo knygos „Vampyrai: nelengva esė apie nemirėlius filmuose“ (“Vampires: An Uneasy Essay on the Undead in Films”) skyriuje apie laiškus, aptardamas Stokerio „Drakulos“ formą, rašo: „(…) skirtingi fragmentai, kaip ir skirtingi kadrai iš skirtingų kampų, naudojami suredaguoti visiems dalykiniams nesuderinamumams chronologijoje ir erdvėje (…)“.Juokinga, aš užmiršau ir niekaip negaliu prisiminti literatūrinio termino, pavadinančio naratyvus, kurie vystosi į priekį iš atskirų rašymų gabalėlių – laiškų, žurnalų ištraukų, pirkinių sąrašų ir t.t.Ką dar vertėtų čia prisiminti? Turbūt ką nors apie tikrinių daiktavardžių vartojimą ir nurodymą į juos, pvz., nuorodas į amžininkų, seserų/brolių, skaitytojų vardus kieno nors raštuose (vardus suvedant akis į akį). Jalalas neseniai pakomentavo man, kad raidžių naudojimas jam (toks kaip „Viršjuslume“ (“Over-Sensitivity”), knygoje, kurią dabar skaitai) – tai tiesiog būdas sudėti du vardus kartu („pagaliau kartu!“).

    [CEF]: Kokia tai bebūtų forma – dienoraštis, epistoliarinis romanas, aforizmai, grožinė literatūra…jis – mano favoritas.Ar skaitėt Jameso Merrillio[vi] „Besikeičianti šviesa Sandoveryje“ (“The Changing Light at Sandover”)? Paskaitykit! Daugiau apie tai vėliau, išbėgu į susitikimą…

    [JK]: Ar realiai įmanoma ištrinti informaciją? Daug kas gali vis dar būti ten, kur ir buvo, kokiame nors išmestame, pakartotinai nenaudojamame techninės įrangos gabalėlyje atliekų krūvoje. Kad tai vis dar turėtų būti traktuojama kaip informacija, abejoju. Tuomet ją reikėtų dar sykį iššifruoti. Informacija (vėl) pavirsta į tiesiog duomenis, arba triukšmą. Duomenys gali būti ištrinti. Slaptas NQP gyvenimas lieka triukšme. Knygos mano lentynose – irgi triukšmas, kol kas nors neperžvelgia jų pavadinimų, neišsirenka kurios nors, neatverčia ir nepradeda skaityti. Knygos mano lentynose yra kartu ir gražus vaizdas. Gražus vaizdas yra informacija. Daiktai ant mano stalo yra švelnus triukšmas antrame plane, kol aš į juos neatkreipiu dėmesio.

    [RM]: Ar kada nors papildote savo įrašus naudodami kokio nors tipo delninį kompiuterį?

    [PP]: Ne. Nesu to daręs (ir nesu tikras, ar norėčiau).[CEF]: Aš irgi ne. Nors vis dėlto galiu įžvelgti el. dienoraščio, visiškai atsieto nuo to, kur ir kada būni, žavesį. Ir taip pat neigiamą pusę to, kad niekad nepabėgsi nuo savo įtinklintosios forma de ser.

    [JK]: Būtų neblogai turėti tokią priemonę, kuri mano gyvenimą padarytų šiek tiek mobilesnį: nufotografuotų, pridėtų įrašą ir įmestų viską į kokią nors viešą erdvę. Bet ne, aš vis dar turiu kankintis. El. dienoraščiai yra mėšlas.

    Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė. 

    [i] Jacobas Burckhardtas (1818 – 1897) – šveicarų istorikas ir menotyrininkas, išgarsėjęs savo darbais apie Italijos renesansą ir graikų civilizaciją. Dėstė Bazelio pedagoginiame universitete, kuriame ir susipažino su Nietzsche.
    [ii] Jamesas Boswellas (1740 – 1795) – škotų teisininkas ir rašytojas. Išgarsėjo kaip Samuelio Johnsono, anglų poeto, eseisto ir literatūros kritiko, biografas. Jo vardas anglų kalboje tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu nuolatinį palydovą ir stebėtoją.
    [iii] „Visos žemės katalogas“ („The Whole Earth Catalog”) – didžiulis mokslo populiarinimo katalogas, leistas nuo 1968 iki 1972 dukart per metus (kartkartėm ir vėliau, iki 1998).
    [iv] Brucas Sterlingas (g. 1954) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos kūrėjas. Nuo 2003 metų dėsto medijų mokslus ir dizainą intensyviuose vasaros kursuose Europos magistrantūros mokykloje (European Graduate School).
    [v] Jalalas Touficas – rašytojas, kino teoretikas, video menininkas (http://www.jalaltoufic.com/).
    [vi] Jamesas Ingramas Merrillis (1926 – 1995) – amerikiečių rašytojas, laikomas vienu reikšmingiausių XX a. angliškai kūrusių poetų. 

    temos: bendruomenės, blogosfera, interviu, tinklo kultūra |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.