• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2412398 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    “Centras6” – romantiška pabaiga

    | 2006-12-05 | 09:54
    temos: apžvalgos,judantis vaizdas,naujosios medijos,neo-audio

    Lapkričio 24 – 29 d. Kauno valstybiniame dramos teatre vyko multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras 6“. Tai buvo penktasis ir paskutinis festivalis, kuris per penkerius gyvavimo metus savo renginius pristatė ne tik kauniečiams, bet ir kitų Lietuvos miestų žiūrovams bei tapo svarbia multimedijos menininkų kūrybinių eksperimentų sklaidos erdve. Paskutiniojo festivalio programa priminė pirmojo renginius, vykusius dar 2002 metais – ypatingas dėmesys šiemet ir vėl buvo skiriamas „gyviems“ menininkų bei muzikantų pasirodymams.

    Praėjusį savaitgalį Kauno valstybinio dramos teatro sriubos salėje galima buvo išgirsti ir pamatyti audiovizualinę programą, kurią kauniečiams ir miesto svečiams pristatė žinomi menininkai: Donatas Bielkauskas (Donis), Emanuelis Ryklys ir Paulius Sluškonis iš grupės „RÜT RÜT“ bei Titas Petrikis, muzikavęs kartu su Ąžuolu Paulausku. Daugelis jų dalyvavo ir pirmajame festivalyje „Centras“, tad ištikimiausi festivalio lankytojai galėjo palyginti dabartinę šių menininkų kūrybą su ankstesniais darbais ir įsitikinti jų išaugusiu profesionalumu. Be to, šių metų festivalį papuošė ir neseniai susikūrusios, tačiau jau spėjusios įgyti nemažą gerbėjų būrį grupės „FusedMARc“ koncertas bei Auksės Petrulienės performansas, atliktas kartu su kolektyvo „KonTaktai“ muzikantais. Savita technika kuriami Auksės Petrulienės spektakliai, regis, tampa savitu Kauno meninio gyvenimo reiškiniu, kurį spėjo pamėgti ir žiūrovai – maždaug prieš metus vienus pirmųjų šios menininkės pasirodymų galima buvo stebėti M. Žilinsko dailės galerijoje, tarptautinei muziejų dienai skirtos „Muziejaus nakties“ metu, neseniai jos kūryba pradžiugino Jurgio Mačiūno 75 – osioms gimimo metinėms skirtų renginių lankytojus. Dar daugiau teatrališkų elementų šių metų „Centro“ programai suteikė Donio pasirodymas: vaizdo projekcijas ir „gyvai“ įvairiais instrumentais atliekamą muziką, kuriuos menininkas derindavo ankstesniuose savo pasirodymuose, šį kartą papildė ir savitas pseudo-ritualinis veiksmas – scenoje pastatytame stikliniame inde buvo verdama arbata, o kunkuliuojančio skysčio vaizdas buvo filmuojamas ir tuo pat metu rodomos projekcijų pavidalu. Visa tai lydėjo Alvydos Stepavičiūtės graikiškai skaitomos eilės, suteikusios naują kontekstą Donio kūrybai, kuri paprastai siedavosi su lietuviškuoju folkloru ar senąja baltų kultūra. Savotišku kontrastu mistinei naujo Donio projekto atmosferai tapo „hardcore“ stiliaus muziką atliekančio kolektyvo „SC“ ir „Grupės prostitutės“ pasirodymai.

    „Centras 6“ taip pat sudomino mėgstančius klubinę kultūrą – ją festivalyje atstovavo dj‘ėjų kompanija „Rhytmicable“ bei „Partyzanai Djs“ ir kolektyvas „RÜT RÜT“, praėjusio šeštadienio nakčiai paruošę audiovizualinį meną propaguojančią programą „Go Gaga“. Pastarojoje dalyvavo ir svečias iš Vokietijos Menelaos Tomasides.  Atskirai verta paminėti šeštadienio vakaro renginį pradėjusį duetą „PA“ (Arnas Anskaitis ir Patris Židelevičius), kuris publikai pateikė subtilų elektroninio ritmo ir ilgesingų violončelės garsų derinį bei po jų į sceną užlipusio Ginto K (Ginto Kraptavičiaus) pasirodymą. Jo kompozicijos, lydimos „Juodo“ sukurtų vaizdo projekcijų, festivalį praturtino konceptualiais garso meno eksperimentais.

    Konceptualumu taip pat pasižymėjo ir svečio iš Vilniaus, menininko ir medijų teoretiko, Vytauto Michelkevičiaus interaktyvus video darbas bei Sauliaus Paliuko video instaliacija „Skysta erdvė“. Šis kūrinys, kuriame pasitelkiant tekančio skysčio plastiką aktualizuojama savita „gyvos tapybos“ idėja puikiai įsiliejo į šių metų festivalio kontekstą, kuriame ypatinga vieta teko „gyvam“ veiksmui. Festivalio rengėjų siekį sukurti dinamišką meninio vyksmo erdvę, kurioje galėtų dalyvauti ir žiūrovai, puikiai įgyvendino PB8 (Andrius Rugevičius) – festivalio lankytojai, šokdami ant įspūdingo dydžio plokšteles primenančių skritulių, išgaudavo garsą, kuris skaitmeninių technologijų pagalba buvo miksuojamas ir transliuojamas iš garso kolonėlių.

    Taigi festivalis, kurio pradžia priminė keleto bendraminčių susibūrimą, išaugo į solidų renginį, suformavusį ne tik savo žiūrovų auditoriją, tačiau davusį svarbų impulsą ne vieno multimedijos menininko kūrybai ir sėkmingai tolesnei karjerai. „Festivalis prasidėjo nuo to, kad mano rankose buvo du kompaktiniai diskai – Donio „Baltos juodos klajos“ ir „Driezho“ (Kristijono Lučinsko) „Ten, kur skubam aš ir tu“, šalia buvo Emanuelis Ryklys su savo multimedijine kūryba. Tad kilo mintis visus suburti ir parodyti šį naują, besiformuojantį meną“, – prisimena festivalio organizatorius „Skrandis“ (Gediminas Banaitis). Be to, festivaliui gyvuoti ir augti taip pat padėjo daugelio kitų žmonių draugiška pagalba, atliekant organizacinį darbą. Taip gimė festivalis „Centras“, kuris gal nebuvo pirmasis panašaus pobūdžio renginys Lietuvoje, tačiau atliko svarbų vaidmenį populiarinant multimedijos meną mūsų šalyje, skatino kompiuterį naudoti kaip kūrybos instrumentą.

    Tad kyla klausimas, kodėl šių metų festivalis tapo paskutinis? „Į šį klausimą yra daug atsakymų“, – teigia Gediminas Banaitis. „Visų pirma, viskas kažkada turi baigtis, tad geriau pačiam išeiti, kol dar „neišmetė“. Antra, festivalį organizuoti reikia tol, kol tam yra konkreti motyvacija – šis festivalis turi būti durimis į plačiąją auditoriją tiems, kurie nežino kur galėtų pristatyti savo debiutinius darbus. „Centras“ daugeliui turi būti pradžia. Šiuo metu tokių galimybių atsirado begalė, todėl galima be sąžinės graužaties užleisti vietą kitiems. Dar viena priežastis – finansinis ir materialus pagrindas, kurio nėra. Visos išlaidos dažniausiai dengiamos iš savos kišenės, tikintis, kad renginys nebus nuostolingas. Be abejo, galima pagalvoti ir apie tai, ar šis festivalis iš tikrųjų yra pakankamai geras, gal šiandien jis tapo tiesiog eilinis?“, – retoriškai klausia festivalio organizatorius. Gedimino Banaičio nuomone, „atėjo laikas ieškoti atsakymų į naujus klausimus. Darbo bus visada. Žmonių kūrybiškumas didėja – tereikia įsiklausyti ir tada galima bus kalbėti apie kitą festivalį. Šiandien kultūroje, mene ir gyvenime viskas taip susimaišę, kad laikas rasti, kur yra siūlo pradžia“, – sako jis. Tad galima tikėtis, kad ateityje „Centro“ vietą užims nauji ir kitokie renginiai, pasižymintys aiškia koncepcija ir pristatomos kūrybos vienove, kurių galima buvo pasigesti iki šiol vykusiuose festivaliuose.

    Tačiau šiandien, prisimenant paskutiniuosius „Centro“ renginius, galima sakyti, kad festivalio „mirtis“ buvo romantiška – jis baigėsi sekmadienį iš stiklinės teatro galerijos ant rudens miglose paskendusių gretimų stogų demonstruojant konkurso „Padaryk teatrui“ nugalėtojų sukurtus video filmus. Tą patį vakarą debiutavo ir dar vienas dj‘ėjus – Apostol Ray. Paskutiniojo festivalio pabaigą simboliškai paženklino debiutas, liudijantis, jog per penkerius gyvavimo metus festivalis liko ištikimas svarbiausiam tikslui – naujų talentų atskleidimui.

    Straipsnis buvo pirmą kartą publikuotas savaitraštyje "Nemunas", Nr.42, lapkričio 30 – gruodžio 6 d., 2006. 

    temos: apžvalgos, judantis vaizdas, naujosios medijos, neo-audio |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.