• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2571196 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Borgesas apie Paris Hilton (ir internetą)

    | 2005-09-16 | 22:33
    temos: esė,labirintai,masinės medijos,seksas

    Liniją sudaro begalinis taškų skaičius, plokštumą – begalinis linijų skaičius, knygą – begalinis plokštumų skaičius, internetą – begalinis knygų skaičius… Tada taip perfrazavau Jorge Luis Borgesą savo webloge. Vos tik paviešinęs šį sakinį, tą pačią akimirką radau komentarą: „Virtuali erdvė yra tiek geometrinė, kiek geometrinė yra virtuali. Geometrija tėra viena iš virtualios erdvės simuliacijų. Kokia yra pasąmonės geometrija? Virtuali. Marksas“.
    Šį pasakojimą apie virtualybę pradėti geometriniu būdu nėra visai tikslinga, bet tariamos klaidos yra idealūs šansai. Prisipažinsiu, apsidžiaugiau, kad kažkas skaito mano mintis, bet kartu kiek suirzau dėl pelnytos kritikos.

    Marksas – tai pagarsėjusio daugelio kompiuterinių žaidimų žaidėjo-perprogramuotojo pseudonimas. Visada abejojau, ar už jo slypi viena ir ta pati asmenybė, nes jo hiperaktyvumas negalėjo nestebinti. Tai jis perprogramavęs žaidimo softą nurengė kapų plėšikę Larą Kroft (sėkmingiau finišą pasiekę žaidimo dalyviai galėjo stebėti jos besipučiantį pilvą ir gimdymą), pripaišė graffitiCounter strike“ architektūroje (štai pora jo užrašų pavyzdžių ant kompiuterinio žaidimo sienų: „virtualybė gali būti daugiau nei nulio ir vieneto kombinacijų kontempliacija“, „žaisti reiškia būti prarytam tautologijos“, etc.; pasak gandų e-konferencijose, šiame žaidime atsiradęs medituojančių hiperkarių vienuolyno kultas yra jau ne jo, bet jo pasekėjų kūrinys – nors šie gandai taip pat gali būti dar vienas iš jo veiklos padarinių), surengė pirmąją revoliuciją internetiniame žaidime SimCity (ten Markso sukurti ir perkelti žaidėjai patys pradėjo kurti kompiuterinį žaidimą žaidime, kurio naujieji personažai persikėlė į originalą ir neatsekamai susiliejo su „tikraisiais“ žaidėjais; staigiai išaugus populiacijai ir pasikeitus žaidimo taisyklėms žaidimą valdanti kompanija žaidimo jau nebesuvaldė, nors augantis žaidimo pelnas leido tuo nesirūpinti), etc.

    Marksą, jei čia buvo jis, pažinojau ne vien virtualiai. Pirmą kartą su juo susipažinau itin neinformatyviomis aplinkybėmis, ir jei nesusidurčiau su žinių apie Marksą stoka, jų visai neprisiminčiau. Prieš kelis metus jis organizavo kelionę į Černobylį, visiems paskelbęs apie meninio-humanitarinio pobūdžio misijos tikslus nuo radiacijos nukentėjusiems vaikams kultūriškai šviesti. Nežinau, kiek jis buvo nuoširdus, o kiek blefavo rūpindamasis vaikais, kad gautų diktatoriaus leidimą patekti į uždraustą zoną. Kurdamas kita sociogeografine kryptimi nukreiptus asmeninius planus aš ne itin domėjausi šiomis galimybėmis, nors mačiau, kaip radioaktyviai spinduliavo Markso akys.

    Antras susitikimas buvo lemiamas. Naršant po neįsimenamus informacinius-enciklopedinius puslapius monitorių vis užgoždavo iššokantys superžvaigždėms skirti pop-upai. Mano akys užkliuvo už nereklamiškai sukomponuotos Nicole Kidman fotografijos, ir kai žvilgsnis kilo jos suknele, tiesiai virš jos nuogo peties šypsojosi Markso galvos pavidalo pikselių mozaika. Atrodė, lyg jis būtų daugiau nei artimas jos draugas. Nieko sau, pagalvojau tada, bet stengdamasis neatitrūkti nuo savo darbų, netrukus šį langą uždariau. Gal tenorėjau kuo greičiau atsikratyti šiuo vizualiu turiniu, nes pradėjau pavydėti. Ir abejoti savomis pažintimis.

    Kai po kelių ne itin vaisingų chaotiško naršymo valandų tinkle vis dėlto nusprendžiau grįžti ir dar kartą nuosekliau apžiūrėti fotografiją, kad patenkinčiau sužadintą smalsumą, niekaip nesugebėjau jos rasti. Grįžau į naršymo pradžią, peršokinėdavau iš vienos svetainės į kitą, iš vienos e-enciklopedijos į kitą e-žinyną, pirmyn ir atgal, bet ta pati fotografija nepasikartojo. Nusprendžiau pasinaudoti naršyklės istorija ir tiksliai grįžti į puslapį. Bet dabar iššokdavo naujos reklamos ir naujai perkomponuoti seni veidai: nuo penio padidinimo iki surogatinių motinų, nelegalios programinės įrangos ir legalių trankvilizatorių, psichodelinių projekcijų ir begalinio skaičiaus seksualinių pozų, partnerių, formatų, kokybės variantų. Tarp dviejų svetainių egzistavo šlamštinas reklamas generuojanti programa, tada pagalvojau, tereikia palaukti, kol apsisuks ratas ir monitoriuje vėl atsidurs Markso bei Nicole fotografijos. Pirmyn, tarp ir atgal, atgal, tarp, pirmyn, etc. Po daugelio tokių bandymų pasirodė svetainė su Paris Hilton fotografija, ir staiga, taip, atspėjote – išvydau netoliese, bet pakankamai arti, besišypsantį Marksą. Nesusilaikęs spustelėjau pelę ir patekau į vojaristams skirtų tam tikrų mokamų paslaugų svetainę. Markso paliktų ženklų čia nepastebėjau.

    Grįžkime prie jau minėto weblogo, kuriame tada naiviai tęsiau: „Mums kažkas egzistuoja tik tuomet, kai tas kažkas yra nauja ir neįprasta. Stabili padėtis kelia mažiausiai susidomėjimo ir todėl yra nepastebima, tačiau mes ne visada turėjome internetą, kaip kad ne visada dinozaurai egzistavo tik muziejinių fosilijų ir gipsinių griaučių pavidalu. Nors žvelgti atgal į istoriją yra nepalyginamai lengviau nei į priekį, žinome, kad interneto idėjos sklandė gerokai iki jo atsiradimo. Laiko mašinos panaudojimas nebėra naujas efektas kine, bet išvengus pigių komiškų triukų galima pabandyti įsivaizduoti išties kvapą gniaužiantį vaizdą: pvz., internetiniu teletiltu bendraujančius Leonardą ir Mikelandželą. Nors veikiausiai jie abu mieliau rinktųsi pornosvetaines. Tiek itin dėkingomis pozomis kontempliuojančių pozuotojų kūnų nebuvo lengva rasti netgi renesanse. Nors man pačiam minėtų „pigių komiškų triukų“ išvengti nepavyko, tačiau surimtėti skatina vien mintis apie inkviziciją. Neabejotina, kad pagal inkvizicijos retoriką internetas yra „velnio įrankis“ ir ši totali fobija fenomeno, kurį mes dar dabar vadiname internetu, atžvilgiu (juk baimę skatina tai, kas nepaaiškinama) yra itin palanki interneto fenomeno analizei“.

    Tačiau inkvizicija buvo čia pat. Po šia pastaba kažkuriuo metu atsirado kitas Markso komentaras:

    „Įprasta manyti, kad kažkas gali būti nauja, tačiau ar tai išties yra nauja? Naudodamas kitų sukurtą programinę įrangą, gyveni jų vizijoje. Suprantama, viso pasaulio neperprogramuosi, be to, tik gimę mes pradedame įgyvendinti kitų vizijas pagal paveldėtus ar gaunamus biofizikinius duomenis, genus, maistą, šeimą, aplinką, kalbą, mokyklą, bendraamžius, švietimo sistemą, etc. Tas pats, kas gyventum kito parašytoje knygoje“.

    Net ir bendraudamas su kitu žmogumi perimi jo vidinio elgesio algoritmus. Pamenu, kai prie mūsų prisijungdavo kaimyno pusbrolis mikčius, mes visi mikčiodavome dar porą savaičių. Kažkuriuo metu netgi tapo madinga pakibti ant „o“ raidės ir žodis „obuolys“ buvo tariamas iki 5 sekundžių. „Lomonosovo“ niekas neištardavo (kodėl mes jį minėdavome?), nors jei ir ištartų, mažai kas suprastų. Vieno asmens netobulumai ir trūkumai aplinkinius atpalaiduoja, ir mes ištisas valandas mikčiodavome o-o-o-o , nors tuo metu dar nebuvo moteriškų žurnalų su trigubais O ant viršelių.

    Tačiau nenutolkime nuo anksčiau webloge pradėto teksto: „Borgesas geriausius interneto vaizdinius pateikė savo apsakymuose „Babilono biblioteka“ ir „Smėlio knyga“ (kuriuose visas knygas talpinančią „bibliotekų biblioteką“ ar pradžios ir pabaigos neturinčią „knygų knygą“ kritikai tapatina su šiandieniniu internetu). Abiejuose apsakymuose Borgesas naudoja tą pačią pasakojimo logiką – pradžioje jis sukelia skaitytojo nuostabą ir prikausto jo dėmesį pateikdamas neįmanomų kūrinių egzistavimo pavyzdžių (visas įmanomas knygas turinti biblioteka ir begalinė knyga), kad vėliau kvestionuotų tokių kūrinių egzistencijos fenomeną, ir pereina prie bauginančių jų psichologinio poveikio apraiškų“.

    Mano svarstymus vėl pertraukė Marksas: „Borgeso „knygų knygos“ ir „bibliotekų bibliotekos“ kaip menamo interneto samprata nėra tiksli – internetas yra gyva, amorfinė knygas kuriančių knygų ir jų ryšių sistema, internetas yra Borgeso „knygų knygos“ ir „bibliotekų bibliotekos“ negatyvas. Jei pagrindinė Borgeso minimų fenomenų savybė buvo slėpti informaciją (neįmanoma atversti to paties „smėlio knygos“ puslapio du kartus, o „Babelio bibliotekoje“ knygų skaičius gerokai viršija jų skaitytojų skaičių), tai interneto problema (specialiai nevartosiu žodžio „savybė“) yra informacijos išviešinimas. Internetas yra paieškos sistemų rinkinys, tuo tarpu knygos yra metaforų rinkiniai. Deja, (at)radimo istorija tėra viena metaforų. Šiuolaikinis Odisėjas neplaukia į Itakę, jis randa Penelopę virtualioje Paris Hilton ikonoje (ir kartu kuria bei palaiko jos mitą). Borgesas, teigdamas, kad pasaulio istorija yra kelių metaforų istorija, tai žinojo. Paris Hilton tapo žymia tik todėl, kad yra žymi – fikcija apie ją transformavo realybę, o tai yra pagrindinis Borgeso apsakymų leitmotyvas“.

    Kai kitą kartą bandžiau patekti į savo blogą, jo neberadau. Kažkuriuo metu supratau, kad gyvenu kito vizijoje. Tačiau vėliau kiek aprimau. Juk ar įmanoma sapnuoti tik savo sapną? Akimirksniu gaunami atsakymai ir komentarai privertė galvoti, kad kažkas (iš pagarbos nežinomybei geriau panaudosiu daugiskaitą, man vis dar sunku patikėti, kad šią „virtualią inkviziciją“ organizuoja vienas Marksas), t.y., jie yra pasiruošę visiems mano pateiktiems klausimams ir atsakymams. Vadinasi, kažkas jau yra apgalvojęs visus galimus klausimus ir atsakymus. Internetas kaip „knygų knyga“ talpina visus įmanomus klausimus ir atsakymus, tačiau kaip beviltiškai nuteikia mintis, kad tai, ką manei esant originaliu klausimu, jau turi ištisą daug labiau apgalvotų atsakymų antologiją?

    Tada, nespėjęs iki galo suvokti šios minties patetikos, gavau šį atsakymą: „jei internetas yra tarpinis „knygų knygos“ ir „Babelio bibliotekos“ variantas, tada jis taip pat turi savo inkvizitorius. Tačiau internetas yra dar daugiau. Tai – sąmoninga „knygų knyga“, kuri ne tik saugo ir pateikia informaciją, bet ir registruoja tos informacijos saugojimo vietą“.

    Tik suvokiau, kad tai, ką dabar skaitau, tėra dar viena kažkieno anksčiau suplanuota ir realizuota vizija. Geriau pagalvokime apie štai ką – kaip suformuluoti klausimą, kuriam nebūtų atsakymo?

    temos: esė, labirintai, masinės medijos, seksas |

    « | | »

    2 komentarai »

    2 komentarai “Borgesas apie Paris Hilton (ir internetą)”

    1. AlgirdasStockunas rašo:
      11 rugsėjo, 2007 at 4:08 pm

      na gerai, paskaiciau ir savo silpnu protu supratau, kad egzistuoja kazkoks Marksas, tik taip ir nesupratau, ar tai tikras personazas ar cia kokia autoriaus vizija…

    2. AlgirdasStockunas rašo:
      11 rugsėjo, 2007 at 4:10 pm

      aj, ka norejau pakomentuoti?
      taigi jokia inkvizicija nebaus interneto, nes anas kaip ir lotynu kalba labai tinka Biblija ir religija platinti…

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.