• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2412412 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Beat Suter: hipernuoroda skaitant: stabtelėjimas, tuščias tarpas ar pabėgimas? (2 d.)

    | 2007-12-12 | 08:18
    temos: hipertekstas,idėjos ir teorijos,interaktyvumas,PARAŠTĖS,straipsniai

    3. Stabtelėjimas, kad apsispręstum: atidėti ar išlipti

    Mes žinome, kad paspausdami ant nuorodos patenkame į kitą vietą. Tačiau jeigu nuorodos pasirinkimą atidedame vėlesniam laikui, galime dar minutėlę pabūti aktualiame epizode. Taigi nuoroda mums siūlo ne vien pasirinkimo laisvę, bet taip pat ir prievolę apsispręsti, ar verta apleisti aktualų epizodą ir atverti naują perspektyvą. Taip mes padarome trumpą skaitymo pertraukėlę. Per šį stabtelėjimą prieš kiekvieną nuorodą skaitytojui atsiveria galimybė pasirinkti tarp „taip“, „ne“ arba „dar ne“. Apsisprendimas rinktis „taip“ iškart nuveda į naują tekstą, tuo tarpu „ne“ ir „dar ne“ iš pradžių pasirodo kaip identiškas sprendimas. Tačiau „dar ne“ sprendimas palieka daugiau atviros erdvės, kadangi jis visada leidžia grįžti prie jau anksčiau sutikto „taip/ne sprendimo“. Daugeliu atvejų sprendimu „dar ne“ išsprendžiama dilema dėl „ne“ – taigi lieka dvi galimybės: „taip“ ir „dar ne“. Šia skirtimi remiasi ir Markus Krajewskis. Šiame prieštaravimo aspekte jis įžvelgia Derrida sąvokos différance skirtį [20]: viena vertus, nukrypimą ir, kita vertus, atidėjimą, nukėlimą.

    Vis dėlto „dar ne“ sprendimas nėra nieko daugiau kaip atidėjimas. Skaitytojas uždelsia sprendimą, kadangi jis dar neturi surinkęs pakankamai informacijos apie nuorodą A. Taigi jis pirmiausiai mieliau iki galo perskaito visą teksto gabalą, kad prie tos nuorodos galbūt sustotų vėliau – grįždamas prie to, ką perskaitė.

    „Taip“ sprendimo veikimas yra kitoks: po skuboto paspaudimo ant nuorodos A seka staigus iššokimas iš aktualaus teksto epizodo. Toks skaitymo metu atliktas veiksmas pertraukia skaitomą epizodą ir taip skaitytojas išeina iš aktualios sekvencijos. Tačiau šis išlipimas (taip pat nukrypimas) sykiu tampa įlipimu į naują tekstą, kuriame ir vėl galioja tie patys sprendimo principai.

    Taip tampa aišku, kad susidūrę su kiekviena nuoroda vis iš naujo patenkame į tą pačią apsisprendimo situaciją: išlipti ar atidėti? Šis apsisprendimas įtakoja mūsų istorijos suvokimą, juk sprendimas gali lemti tai, kad išskaitysime visiškai skirtingas istorijas. Kuo daugiau hipernuorodų, tuo kompleksiškesnis gali būti skaitymo procesas ir tuo labiau apkarpantis tampa apsisprendimo procesas. Taigi tol, kol skaitytojas stengiasi suvokti hipernuorodą, jis kiekvieną kartą bent trumpai akimirkai pertraukia skaitymo procesą. Ši pertrauka trunka tol, kol skaitytojas vėl grįžta prie skaitymo toje pačioje arba visiškai kitoje vietoje. Tokie skaitymo tėkmės pertraukimai signalizuoja apie neįprastą skaitytojo santykį su tekstu. Pertraukimai sąlygoja trumpas skaitymo pauzes, kurios reiškia ne viso ligtolinio aktyvumo sustabdymą, o priešingai – jie (turi būti) išnaudojami aktyviai, kadangi reikia nulemti istorijos tąsą (iš anksto nustatyto spektro ribose). [21]

    7. Hipernuorodos pavyzdys. Atidėti ar išlipti: skaityti toliau ar paspausti… Nuoroda kaip stabtelėjimas, apsisprendimas neišvengiamas – čia Susanne Berkenhegers „Zeit für die Bombe“ (vok. „Laikas sprogti bombai“) (1997) [22].

    4. Tuščias tarpas

    „Tuščiais tarpais“ Wolfgangas Iseris vadina tekste paliktas tuščias vietas, kurios kelia reikalavimą, kad skaitytojas jas užpildytų. [23] Užpildydamas tuščius tarpus skaitytojas atlieka darbą, kurį Iseris vertina mažų mažiausiai kaip „skaitytojo dalyvavimą tekste“.
    Tokį tuščią tarpą galėtų nurodyti anksčiau aptartas stabtelėjimas skaitymo metu ties hipernuoroda. Tai reikštų, kad į hipernuorodą galima žvelgti kaip į tuščią tarpą. Iseris tvirtina, kad pasitelkdamas šiuos tuščius tarpus skaitytojas kombinuoja disponuojamus teksto gabalus ir sprendžia apie jų išsidėstymą. Kombinavimas [25] įtakoja literatūrinio teksto poveikio galingumą. Tokį kombinavimą įgalina pačios hipertekste įterptos hipernuorodos.

    Darbe apie bendrakūrybinę jaunimo ir vaikų literatūrą Judith Mathez, Šveicarijos vaikų ir jaunimo medijų instituto (Schweizerischen Instituts für Kinder- und Jugendmedien (SIKJM)) tyrėja, kalba apie Iserio tuščių tarpų funkcijas, ypač jų atliekamą Pirminio Judintojo funkciją formuojant skaitytojų susidaromą vaizdą. [26] Ji teigia, kad Iseris kalba ne tik apie interakciją tarp teksto ir skaitytojo, bet ir tarp skirtingų skaitytojo skaitymo metu susidarytų vaizdinių. Taigi tuščias tarpas skaitytojui palieka vietos interpretacijai. Pats tuščias tarpas taip pat charakterizuojamas kaip teksto atvirumo paženklinimas. [27] Tuo tarpu literatūrinio teksto atvirumas yra susietas su skaitymo aktu. [28]

    Vadinasi, skaitytojo užduotis yra užverti skaitomo teksto atvirumą. Tačiau skaitytojas tik tada pajėgus užverti tuščią tarpą, kai šią galimybę jam suteikia pats tekstas. Taigi disponavimas teksto atvirumu yra tik tariamai perleistas į skaitytojo rankas. Lygiai taip pat yra ir su hipernuoroda. Įsivaizdavimas, kur veda nuoroda, yra santykinai atviras. O tai, kaip pasielgia nuoroda, yra vienareikšmiška ir nustatyta iš anksto.

    Taigi, galima teigti, kad tuščias tarpas – hipernuoroda kaip ir Iserio tuščias tarpas funkcionuoja ne tik kaip skaitymo veiklos aktyvavimas, bet sykiu yra ir šios skaitymo veiklos valdymas [29] arba vairavimas. Skaitytojui tereikia tik užpildyti šiuos tuščius tarpus. Tai ypač gerai iliustruoja Iserio tuštiems tarpams apibūdinti naudojama sartriškoji „įdubos“ metafora. Įdubą reikia paprasčiausiai užpildyti. „Šios įdubos užpildymas skaitytojo vaizdiniais nustato skaitytojo santykį su tekstu. Toks skaitytojo talpinimas į teksto nustatytą poziciją yra būtinas, kadangi skaitytojas visada yra šiapus teksto ir todėl tik tekstas gali jį nukelti į kitą, jam numatytą vietą.“ [30]

    Mathez konstatuoja, kad pagrindinę kūrinio funkciją Iseris priskiria autoriaus koncepcijai. Stiprėjantis prieštaravimas tarp tuščių tarpų suteikiamo atvirumo ir per tuščius tarpus vykstančio valdymo rodo, kad tuščių tarpų užpildymą reikėtų suprasti ne kaip reikalavimą, kad skaitytojas realiai dalyvautų teksto kūrime, o kaip impulsą suvokimo veiklai teksto arba autoriaus nustatytose ribose. [31]

    Vis dėlto tušti tarpai skaitytojui suteikia šansą bendradarbiauti ir kurti prasmes. Greta to Iseris mini ir „kontroliuojamą skaitytojo aktyvumą tekste“. Toks susimuliuotas bendradarbiavimas leidžia skaitytojui manyti, kad jo sukomponuotas tikslas yra ne tik tikėtinas, bet dargi realus. Kaip pastebi pats Iseris, tai būdinga ir „gerai propagandai“ bei „geroms reklamoms“, kuriose visada daug dėmesio skiriama tuščių tarpų principui, kai paliekama vietos atviram, nors ir kontroliuojamam taip/ne sprendimui. [32]

    8. Hipernuorodos pavyzdys. Tuščias tarpas hipernuoroda ir Iserio tuščias tarpas: nuoroda kaip impulsas suvokimo veiklai – ar jis palieka vietos pagalvojimui ir dalyvavimui?

    5. Hipernuoroda kaip diskursų atskyrimas

    Tačiau hipernuorodos kaip tuščio tarpo estetinio suvokimo aspektui trūksta diskurso teorijos, kadangi estetinio suvokimo aspektas neaprėpia ryšių tarp dviejų dalių kaip tokių, o juk tai pirmiausia ir reguliuoja hipernuoroda. Hipernuorodos visada mezga ryšius tarp dviejų dalių, temų arba objektų, todėl analizuojant hipernuorodas prasminga kalbėti ir apie diskurų atskyrimą. Savo darbe „Hiperfikcija ir interaktyvus pasakojimas“ [33] mėginu išdėstyti kai kuriuos svarbius atskyrimus.

    Pirmas – paprastas, tačiau fundamentalus – būtinų ir laisvai pasirenkamų nuorodų atskyrimas: jeigu, norint pasiekti kitą skaitomo teksto dalį, nuorodos neįmanoma išvengti, tada nuoroda yra būtina. Jeigu internetinėje svetainėje yra daugiau nuorodų, iš kurių skaitytojas gali rinktis, tada jos yra laisvai pasirenkamos.

    Sintagmiškų ir paradigmiškų nuorodų atskyrimas grąžina prie lingvistinio Romano Jakobsono dviejų ašių modelio ir nukreipia į kombinacijos ir selekcijos modalumą. Kalbant apie kombinaciją čia turima omeny tai, kad skaitomo teksto gabalus „jungia“ gretimumo principas ir kad jos išsidėlioja ant sintagminės ašies. O selekcija reiškia tai, kad gabalus tarpusavyje sieja panašumo principas ir kad jie yra išsidėstę asociatyvinėje arba paradigminėje ašyje. Paprastuose pasakojimuose hipernuorodos, per kurias atveriami biografiniai epizodai, dažnai yra paradigminės, o tuo tarpu nuorodos, kurios toliau plėtoja istoriją, dažnai būna sutvarkytos sintagmiškai.

    Preskriptyvių ir performtyvių hipernuorodų atskyrimą skaitytojas dažniausiai atlieka automatiškai. Hipernuorodos gali pateikti labai nedidelį kiekį informacijos, todėl susidaro įspūdis, kad dauguma nuorodų preciziškai nurodo, kokią informaciją skaitytojui siūlo. Nuoroda „Jakob Nielsen´s Homepage“ mus informuoja, kad paspaudę ant jos pateksime į Nielsen‘o pagrindinį puslapį, taigi ši nuoroda turi ryškų preskriptyvų charakterį. Kitos nuorodos labiau atskleidžia produktyvųjį ir performatyvųjį aspektus. Paprasčiausias performatyvios nuorodos pavyzdys yra elektroninio pašto adreso nuoroda literatur@internet.org: ji atidaro skaitytojui formą su adresu ir verčia jį atlikti veiksmą – parašyti ir išsiųsti atsakymą. Paprastai kolaboratyviose hiperfikcijose arba bendrakūrybiniuose projektuose pasirenkamos performatyvios nuorodos, kurios ragina arba skatina skaitytoją prisidėti įnešant savo teksto dalį.

    9. Hipernuorodos pavyzdys. Performatyvi nuoroda: bendrakūrybinis projektas „The Neverending Tale“ ragina skaitytoją nuo šios vietos pačiam pratęsti istoriją. O čia rasite originalius „The Neverending Tale“ puslapius, kurių diena iš dienos vis daugėja.

    5.1. Pasakojimo keliai

    Elektroniniai hipertekstai dažnai išsiskiria tuo, kad nepasiūlo jokio aiškaus pasakojimo kelio, jie išmeta ištisus galimybių tinklus. Tuo tarpu erdvė ir laikas kaip ir tradiciniuose tekstuose čia užima pagrindinį, „pasakojimą kuriantį“ vaidmenį. Hiperfikcijose erdvės ir laiko dimensijas susieja kelio principas. Remiantis kad ir tokia paprasta hiperfikcija kaip Susanne Berkenheger „Zeit für die Bombe“ (vok. „Laikas sprogti bombai“) galima teigti, kad teksto dalys generuoja fiktyvią erdvę, kai tuo tarpu nuorodos pristato laiko dimensiją, kitaip tariant nuorodų pagalba yra kuriama laiko dimensija. Istorija pirmiausiai plėtojasi tada, kai susijungia erdvė ir laikas, skaitytojas tai ir padaro aktyvuodamas nuorodas. Tačiau paspausdamas ant nuorodos skaitytojas persikelia tiek laiko, tiek erdvės prasme, jis tarsi leidžiasi į kelionę. Šis veiksmas vėl pasikartoja, vos tik perskaitoma kita teksto dalis ir paspaudžiama ant kitos nuorodos. Taip kelionė pratęsiama dar vienu etapu, arba epizodu. Skaitant hiperfikciją įvyksta labai daug persikėlimų, kurie visi tarsi sudaro grandinę, atvaizduojančią skaitytojo žingsnius informacijos rinkimo kelyje. Skaitytojas dėlioja maršrutą, savaime nusižymintį keliavimo taką. Šis takas lieka atviras grįžimui net pasibaigus kelionei. Tai svarbus aspektas, kadangi skaitytojas laikinai atsiduria neprognozuojamoje, labirintą primenančioje struktūroje, kurioje pėdsakų palikimas kaip ir antikiniuose mituose apie Minotaurą arba Grimmų pasakose apie Joniuką ir Grytutę įgyja išskirtinę reikšmę. Pėdsakų palikimas – internetinėse naršyklėse tai patogiai automatizuota naršymo istorijos („History“) funkcijos dėka – yra būtina sąlyga norint susiorientuoti arba išsilaikyti rizomoje, kadangi tik savo pėdsakų atsekimas („Retracing“) įgalina tikslingą skaitymą iš naujo („Rereading“) ir sprendimų persvartymą. Kai įžengiama į kelią, kurį skaitytojas pasirenka iš daugybės hiperteksto fikcijos pateikiamų galimybių, kelias įgyja naratyvinių savybių, kurios jį išskiria iš visų kitų kelių tame pačiame tekste. Fiktyvioje erdvėje susiklosto savitas kelias su tik jam vienam būdingu pasakojimo laiku bei tik jam vienam paskirta trukme ir greičiu. Žinoma, tai analogiška ir knyginiam pasakojimui, tik tiek, kad pastarasis dažniausiai pasiūlo tik vieną vienintelį kelią, kadangi paprastai jis laikosi kalbinio signifikanto linijiškumo.

    5.2. Žvalgymas

    Iš esmės tradiciniai tekstai nuo kibertekstų (įskaitant hiperfikcijas) skiriasi vienu dalyku: tiesiogiai įmanoma navigacija – nesvarbu, kokiomis priemonėmis tai atliekama. Taip skaitytojas arba informacijos naršytojas atsiduria orientacininko, kuris, siekdamas laimėti, išsirengia į paieškas, situacijoje – skirtumas tik toks, kad orientacininkas turi stengtis išlaikyti teisingą orientaciją arba bėgimo metu turi tam tikra seka rinkti taškus, tuo tarpu hiperfikcijos skaitytojui iš esmės neegzistuoja jokia klaidinga orientacija, jis gali leistis į visiškai neapsunkintą pasivaikščiojimą.

    Varžybų pradžioje orientacininkas gauna detalų planą, kuriame sužymėti visi taškai, kuriuos reikia surasti pakeliui ir padedamas šios priemonės bei kompaso arba savo paties orientacijos jausmo turi išžvalgyti dažniausiai itin miškingas ir kalvotas apylinkes, arba turi surasti greičiausią kelią iki pirmojo ieškomo objekto. Hiperfikcijos skaitytojas skaitymo pradžioje atsiduria (kol kas) labirintą primenančioje struktūroje, kurioje turi rasti atvirą kelią per tekstą – ir dažniausiai tai jam tenka padaryti be jokio plano ir kompaso, užtat čia jo nespaudžia laikas. Taigi ir hiperfikcijos skaitytojui erdvės išžvalgymas („Exploring“) yra labai svarbus elementas. Per erdvės ir labirinto struktūrą tekste sukuriama tokia įtampa kaip ir žaidime ar galvosūkyje. Orientavimasis yra būtinybė. Netgi betikslis neapsunkintas pasivaikščiojimas neapsieina be orientavimosi ženklų. Skaitytojas turi stengtis, orientuotis, ar jis būtų labirinte ar rizomoje. Norint surasti išėjimą iš labirinto reikia susitelkti mintis ir veiksmus. Skaitytojas siekia aktyvaus istorijos atmezgimo.

    6. Pabėgimas

    Pradžioje teigėme, kad hipernuorodos reguliuoja išsidėstymą teksto ir rašto erdvėse, o su nuoroda atliekamą veiksmą kaip ir Idensenas apibūdinome kaip šuolį. Kitoje teksto arba rašto erdvėje į šį šuolį galima žiūrėti ir kaip į pabėgimą. Tai tampa ypač ryšku tada, kai iš vieno teksto peršokama į naują, už ano teksto ribų esantį dokumentą, neturintį jokios tiesioginės naratyvinės sąsajos su tuo dokumentu, iš kurio buvo išeita. Šuolis čia tampa iššokimu, o pats veiksmas – pabėgimu iš teksto. Christianas Bachmannas formuluoja taip: „Jeigu tekstą suprantame kaip skriptonų kompoziciją, tada hipernuoroda atitinka potencialų pasakojime esantį deteritorizacijos vektorių, kadangi jis siūlo konkrečią galimybę pabėgti iš teksto.“ [34]

    Jau kalbėdami apie stabtelėjimo aspektą galėjome pastebėti, kad paspaudimas ant nuorodos reiškia automatišką išėjimą iš aktualaus teksto epizodo ir kad taip pertraukiamas skaitymo veiksmas skaitomo epizodo viduje. Šis išėjimas yra tarytum pabėgimas, vedantis prie naujo skaitomo epizodo starto kitoje vietoje.

    10. Hipernuorodos pavyzdys. Išėjimas kaip pabėgimas: nuoroda Rogerio Grafo internetiniame kriminaliniame romane (1997) yra puikus pabėgimo iš teksto pavyzdys, ji mus nuveda į visiškai kitą svetainę apie Ravensburgą, iš kurios nebėra atgalinio kelio į kriminalinį romaną.

    Netgi žvelgiant į hipernuorodą kaip į pabėgimą pati ji (kaip žodis, sakinio dalis, vaizdas ir t.t.) visada yra tekstas, kurį galima skaityti, kuris gali tapti konkretizacijos vieta. Anksčiau aprašytas hipernuorodos kaip stabtelėjimo aspektas implikuoja tai, kad hipernuorodos visada yra sustiprinto dėmesio vietos tekste. Kaip matėme, šios vietos reikalauja apsisprendimų ir išreiškia atskyrimus. Remdamasis tuo Bachmannas aprašo paradoksą tokios hipernuorodos, kuri stengiasi padaryti taip, kad „jos pakaktų skaitytojo bekraščiam heterogeniniam semantikos ir asociacijų laukui“ [35], tačiau galiausiai pavyksta įgyvendinti tik tą šuolį, prieigą prie kurio sukūrė autorius arba gamintojas. Taigi skaitytojas neatlieka jokio tikro kūrybinio vaidmens, jis tik išpildo svetimas asociacijas. „Kūrybiniai momentai blyksteli susiliečiant su teksto ribomis. Kūrybiniai momentai randasi skaitytojui interpretuojant nuorodą ir ją supančią tirštumą.“ [36] Ši nuomonė atitinka skyriuje apie tuščią tarpą išreikštą pažiūrą, kad hipernuoroda kviečia ne dalyvauti teksto kūrime, o greičiau yra suprastina kaip impulsas suvokimo veiklai, vykstančiai teksto arba autoriaus nustatytose ribose. Taigi, Bachmanno nuomone, pati hipernuoroda yra reteritorializuojantis hiperfikcijos komponentas.

    7. Išvada: teksto autorystės akcentavimas

    Nors hipernuoroda sudaro įspūdį, kad skaitytojas gali kontroliuoti tekstą, tačiau iš tikrųjų skaitytojas gali kontroliuoti vien tik savo paties asociacijas arba mintyse besimezgančias teksto ribų arba skaitymo metu atsirandančias skriptonų sąsajas. Hipernuorodos yra autoriaus arba gamintojo teritorija. Tai reiškia, kad hipernuoroda yra teksto autorystės akcentavimas. [37]

    Nuoroda turi nurodyti ne į tekstą, kurį įsivaizduoja skaitytojas, o į išskirtinę teksto vietą (stabtelėjimą, tuščią tarpą, iššokimo vietą), kuri arba kreipiasi į skaitytoją, arba nebūtinai. Vien tik autorius arba gamintojas nusprendžia, kaip turi atrodyti ta vieta ir kur ją patalpinti. Kaip įprasta, jis stengiasi įtraukti savo skaitytojo įsivaizdavimus, nesvarbu, ar jie būtų pritariamieji ar gretinamieji, ir čia pat skaitytojui nustatomos ribos. Skaitytojui lieka tuščių tarpų interpretacija remiantis tuo, kas buvo perskaityta iki tol arba iki užtinkant teksto ir nuorodos konsteliacijas esamo teksto teritorijoje.

    11. Hipernuorodos pavyzdys. Hipernuoroda yra teksto autorystės akcentavimas: sprendžiamąją galią dėl nuorodos turi autorius arba leidėjas, o skaitytojas gali spręsti tik tai, kokios bus jo paties asociacijos.

    Šis au(k)toriškumo principas (auktoriales Prinzip) labai išryškėja naujausioje Susanne Berkenheger hiperfikcijoje. Jeigu hiperfikcijoje „Zeit für die Bombe“ (visažinės) autorystės principas dar nėra labai stipriai tematizuojamas, nors jau juntamas, kuomet kai kurios dalys ima dėliotis kaip filme ir skaitytojui lieka labai nedaug pasirinkimo galimybių, tai „Hilfe! Ein Hypertext aus vier Kehlen”(vok. „Gelbėkit! Hipertekstas iš keturių gerklių“) [38] jis jau ryškesnis, kai vyksta pokalbiai tarp naršymo langelių, kuriems kiekvieną kartą užtenka laiko vos vienai arba daugiausiai dviem replikoms. Naujausioje hiperfikcijoje „Schwimmmeisterin“ (vok. „Plaukimo čempionė“) [39] Susanne Berkenheger žengia dar vieną žingsnį į priekį: plaukimo čempionės trenerė ir sūkurinės vonios konstruktorė atgauna galimybę kontroliuoti visą tekstą ne tik turinio, bet ir technine prasme. Skaitytojas, kaip plaukimo čempionės praktikantas, turi parsisiųsti virusą, kad įgytų teisę patekti į įvykių sūkurį. Tada atsiradęs antras pelės ženkliukas automatiškai perima hipernuorodų pasirinkimo iniciatyvą į savo rankas ir hiperfikcijos naršytoją paverčia stebėtoju, kuris nebegali įsikišti, kadangi jam leista tik sekti autoriaus pasirinkimų kelią. Taigi Berkenheger išlaisvina autorių nuo naujai įgytos skaitytojo laisvės būti bendraautoriumi. Kelio parinkimas vėl perleidžiamas autoriui. O žvelgiant iš skaitytojo perspektyvos: vėl atimamos atviros hipernuorodos galimybės ir pabrėžiama teksto autorystė. Autorius skaitytoją veda už rankos.

    [20] Plg. Krajewskis, Markus: Spür-Sinn: Was heißt einen Hypertext lesen? In: Gräfas, Lorenzas ir Krajewskis, Markus‘as (Hgg.): Soziologie des Internet: Handeln im elektronischen Web-Werk. Frankfurt am Maino: Campus 1997, 60 – 78 p., 63f p.

    [21] Atitinkamai Uwe Wirthas pagrindinę hiperteksto funkciją įžvelgia tame, kad hipertekstas siekia nuorodomis pertraukti skaitymo tėkmę ir įstumti skaitytoją į „galimybių svaigulį“.
    Plg. Wirth, Uwe: Literatur im Internet: Oder: Wen kümmert‘s, wer liest? In: Münker, Stefan ir Roesler, Alexander (Hgg.): Mythos Internet. Frankfurt am Main: Suhrkamp 1997, 319-337 p., 319f p.

    [22] Berkenheger, Susanne: Zeit für die Bombe. Wargla. 1997. <http://www.wargla.de/index.htm> (08.09.2002).

    [23] Plg. Iser, Wolfgang: Der Akt des Lesens: Theorie ästhetischer Wirkung. München: Fink 1994 (1976), 266ff p. New York: Routledge 2000, 3.

    [24] Iser 1994, 267 p.

    [25] Plg. Iser 1994, 284 p.

    [26] Plg. Mathez, Judith: "Wie soll die Geschichte weitergehen?" Konkreative Kinder- und Jugendliteratur. CD-ROM. Mokslinis darbas Ciūricho universitete 2000 (nepublikuota).

    [27] Plg. Iser 1994, 315 p.

    [28] Plg. Iser, Wolfgang: Der implizite Leser: Kommunikationsformen des Romans von Bunyan bis Beckett. München: Fink 1991 (1972), 249 p.

    [29] Plg. Iser 1994, 314 p.

    [30] Iser 1994, 329 p.

    [31] Plg. Mathez 2000, skyrius apie Iserio tuščius tarpus.

    [32] Plg. Iser 1994, 296 p.

    [33] Plg. Suter 2000, 139ff p.

    [34] Plg. Bachmann, Christian: Hyperfiktionale Lektüre. Funktionen rhizomatischer Systeme in fiktionalen Hypertexten. Eine Analyse nach Deleuze und Guattari. Mokslinis darbas Ciūricho universitete, 2000 (nepublikuota). 63 p.

    [35] Bachmann 2000, 63 p.

    [36] Bachmann 2000, 64 p.

    [37] Plg. Bachmann 2000, 64f p..

    [38] Berkenheger, Susanne: Hilfe! Ein Hypertext aus vier Kehlen. Ciūrichas: update Verlag 2000. Žr. <http://www.cyberfiction.ch/hilfe.html> (19.03.1005).

    [39] Berkenheger, Susanne: Die Schwimmmeisterin. Netzliteratur.net. 2002. <http://www.schwimmmeisterin.de> (19.05.2005)

    Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė, teksto originalą galima rasti http://www.brown.edu/Research/dichtung-digital/2005/2/Suter/index.htm

    temos: hipertekstas, idėjos ir teorijos, interaktyvumas, PARAŠTĖS, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.