• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2388222 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Beat Suter: hipernuoroda skaitant: stabtelėjimas, tuščias tarpas ar pabėgimas? (1 d.)

    | 2007-12-04 | 18:27
    temos: hipertekstas,idėjos ir teorijos,interaktyvumas,PARAŠTĖS,straipsniai

    Ši esė parengta pagal 2002 m. sausio 21-22 dienomis Mainco Gutenbergo universitete vykusiame simpoziume „literatur@internet” skaitytą paskaitą. Planuota visų renginio pranešimų apžvalga nebuvo išleista. Gali atrodyti keista, kad ši esė apie hipertekstų skaitymą ir hipernuorodų funkcijas bei prasmes publikuojama prabėgus trejiems metams. Šiandien dauguma tyrėjų jau „padarė pažangą“ gilindamiesi į „kitus“ su literatūra ir menu susijusius skaitmeninius reiškinius. Vis dėlto nuo 2002-ųjų pradžios situacija nelabai pasikeitė.  Prieš metus naujųjų medijų specialistai ir žurnalistai pranešė apie hiperteksto mirtį ir multimedijos pergalę. Regis, visi pripažino hiperteksto ir labiausiai liaupsinamo jo elemento – hipernuorodos – banalumą, nors hipertekstas tada buvo ką tik išsikovojęs elektroninio tinklo vartotojų pripažinimą kaip komunikacijos standartas. Taigi tuo metu tinklo vartotojams būtų labai pravertusi pagalba ir informacija, kaip gyventi su hipertekstu. Tačiau vos tik hipertekstas virto masiniu standartu, jis tapo nebeįdomus akademinei bendruomenei, nors prieš įvykstant šiai permainai ji buvo giliai įsitraukusi į literatūrinių hipertekstų ir skaitmeninės literatūros tyrinėjimus. Šioje esė aš pabandžiau aptarti tai, ką tyrėjai buvo pripažinę iki minėtosios permainos. Užsidėjusi „Prousto akinius“ pažvelgiau į hipertekstą, norėdama įsitikinti, ar jie man tinka, ir iš arčiau pažvelgti į tai, ko jau nebemato kiti – į „svarbias teksto vietas“, topoi, pabrauktus perėjimus, o varge – hipernuorodas.

    „O Proustas […] manė, kad jo knyga turi būti kaip akiniai: pasimatuokite, ar jie jums tinka; ar su jais matote tai, ką šiaip būtumėte pražiūrėję […]. Ar atrandate jums tinkančias vietas knygoje. Mes nebeskaitome ir neberašome įprastu būdu. Knyga nemirė, paprasčiausiai atsirado naujas būdas skaityti.“ (Deleuze‘as, Guattari) [1]

    Pradedant 2000-siais vokiškoje tinklo literatūroje bei šio fenomeno skaitmenine estetika užsiimančių teoretikų tarpe vis daugiau dėmesio skiriama multimedijiniams darbams. Infliacinis sąvokos „multimedija“ vartojimas sykiu yra ir akivaizdus persikėlimo iš tekstinio mediumo į multimediją ženklas: tekstas nebėra vienintelis privilegijuotas „prasmės nešėjas“, jis rikiuojasi vienoje gretoje šalia garso, vaizdo ir animacijos – šalia tų elementų, kuriuos visus įmanoma išreikšti binarine informacija. Tačiau skaitmeninės literatūros kontekste multimedijos sąvoka atrodo labiau tinkama nusakyti pateikimo būdą, o ne žanrą. Skaitmeninę literatūrą apimančioje sąvokų diskusijoje ši pažiūra yra nustumta į šalį, kadangi multimedija yra „ant bangos“. Tokia situacija pavojinga tuo, kad potraukis techniniams efektams yra besaikis ir pasigendama atidesnio žvilgsnio. Tačiau hipermedijos problema privalo būti išspręsta: arba randant adekvatų sprendimą, arba galiausiai susitaikyti su technine banalumo ornamentalizacija. Su pastarąja susidurti tenka vis dažniau, kad ir, pavyzdžiui, dažnai pasitaikančiuose amerikietiškuose modeliuojamuose eilėraščiuose (Designer-Gedichte), kurie publikuojami elektroniniame žurnale „Poems that go“ [2], pavyzdžiui June Hayes ir Mitchello Kimbrougho „flash“ eilėraščiai (Flash-Gedichte) „Love in Death Valley“ [3] ir „Sky“ [4]. Abu šie autoriai garsą ir animaciją naudoja tik eilėraščio teksto fonui. [5]

    Būtent per tą didelį triukšmą, kuriuo dažniausiai sutinkami multimedijiniai efektai, hipertekstas ir hipernuoroda vis labiau nyksta iš mūsų akiračio, nors kaip tik jie ir kuria tą pagrindą, ant kurio toliau dirba multimedijų poetai ir menininkai. Vadinasi, mums teks pamažu atsigręžti į elektroninį hipertekstą. Hiperteksto era dar toli gražu ne praeityje. Juk su hipertekstų koncepcija šiandien užtektinai susipažinusi tik nežymi dalis visų interneto vartotojų. [6] Didžioji dalis žmonių dar nežino, kaip tinkamai elgtis su hipertekstu. Ir tai liečia ne tik skaitytojus ir naršytojus, bet ir didelę dalį internetinių svetainių autorių ir gamintojų. [7] Tai itin gerai atsiskleidė per 2001-ųjų „literatur.digital“ konkursą. [8] Tarp daugybės dalyvių atsirado tokių, kurie savo naująjį perdavimo mediumą (Trägermedium) naudoja vien tik kaip spausdintą mediumą (mediją) (Printmedium). Wolfgango Flüro tekstas „Neben mir“ („Šalia manęs“) tapo geru pavyzdžiu, kad apie „nepažįstamą“ mediumą internetą galima susidaryti labai iškreiptą vaizdą. Flüro tekstas vertas pagyrų dėl literatūrinės kokybės, tačiau jo medialiniai „išsiplėtojimai“ panašesni į keleto garsų ir vaizdų stafažą, kartas nuo karto pertraukiantį gerą tekstą. Laimei, pats autorius priėjo išvados, kad šis jo jėgų išbandymas tinklo literatūroje nebuvo labai nusisekęs, todėl nuo šiol jis ir vėl norįs atsidėti tradiciniam rašymui ir publikavimui. [9]

    Svarbu, kad skaitytojai, kaip ir autoriai, pirmiausiai apsiprastų su daugialypiu informacijos lauku. Tai padaryti įmanoma tik stengiantis pamažu susiorientuoti milžiniškoje, susiraizgiusioje tekstų gausybėje, hipertekstų rašyme ir atsirenkant tinkamas internetines svetaines – tai padėtų įgyti kompetencijos hipertekstų klausimu. Didžioji dalis interneto vartotojų dar yra smarkiai nuo to nutolusi, taip mano ir tinklo naudingumo (Web Usability) specialistas Jakobas Nielsenas. Jis prognozuoja, kad „gerų hipertekstų rašymo plačiu mastu, kai bus pilnai išvystytas tinklas ir kai bus patenkinti vartotojų poreikiai, užuot apakinus juos mediumo naujoviškumu“ [10] galima tikėtis po penkerių – dešimties metų.

    1. Kaip nuorodas traktuoja tinklo literatūros ir hiperfikcijos tyrinėjimais užsiimantys literatūrologai?

    Heiko Idensenas, viena pirmųjų vokiškos hiperfikcijos kregždžių, įsitikinęs, kad nuorodos poetika toli gražu neapsiriboja vien tik aliuziškumu, ji įgyvendinama tikrame pertrūkyje. Nuorodos poetika randasi ne metaforiškumo ar implicitiškumo, o realios elementų sąjungos dėka, todėl jis kalba apie transporto poetiką.
    Kadangi vienas tekstas niekada nebūna atsietas nuo kitų tekstų, Idensenui kiekvienas tekstas tampa intertekstu. „Kiekvienas tekstas įrašomas į intertekstualų meninių / kultūrinių / formalių / kanoninių / biografinių konsteliacijų ansamblį. Kiekvienas žodis reikšmes pirmiausiai kuria supančių kalbinių grupių kontekste – visa, kas parašyta, yra „citata“: pagvelbimas iš to, kas buvo perskaityta anksčiau. Nauja yra vien tik konkretus visko, kas perskaityta ir užrašyta, sujungimas tinkle – vienintelėje paviršinėje plotmėje.“ [11]

    1. Hipernuorodos pavyzdys. Transporto aspektas: nuoroda mus akimirksniu transportuoja į visiškai kitą tekstą – čia Johanneso Auerio ir Reinhardo Döhlio skaitmeninio kūrinio „kill the poem“ turinys.

    Amerikiečių literatūrologės ir rašytojos J. Yellowlees Douglas, kuri jau daugiau nei dešimt metų dirba su hipertekstais, kalboje pasirodo „centrifuginio skaitymo“ („zentrifugalen Lesens“) sąvoka. [12]

    Taip ji apibūdina tokį skaitymo būdą, kurį iš esmės nulemia pasikartojančios ir sąlygiškos hipernuorodos. Pasikartojimas, sąlygiškumas ir pradinis nesiorientavimas apimtyse bei pasakojimo ribose hiperfikcijos skaitytoją veikia kaip centrifugos jėga, todėl kai kuriems žmonėms atrodo, tarsi jie judėtų uždarame rate arba būtų stumiami iš (skaitomos) istorijos. 

    Laisvė ir apribojimai eina greta. Douglas hipertekstą laiko tiek technologijos idėja, tiek forma. Interaktyvių pasakojimų skaitytojai gali mėgautis naujai atrasta pasirinkimo ir sprendimų laisve ir patys nuspręsti, kaip turėtų atrodyti istorijos pabaiga. Kita vertus, atkreipus dėmesį į tai, kad daugelyje hiperfikcijų pasirinkimo galimybės taip pat yra ribotos, tampa aišku, kad hiperteksto skaitytojas susiduria su (beveik) tokiais pačiais apribojimais kaip ir tradicinio teksto skaitytojas, kadangi ir jį tekste bei sąryšių struktūroje (Knotenstruktur) nuolatos lydi determinacijos, kurių jis negali išvengti. Ši įžvalga prieštarauja paplitusiai nuomonei, kad hipertekstas kuria nesibaigiantį tekstą, laisvą nuo skaitytojo įtakos. Ir vis dėlto skaitytojui hipernuoroda suteikia reliatyvią laisvę, kuri leidžia jam nulemti pabaigos link vedantį išsipildymą.

    2. Hipernuorodos pavyzdys. Potencialus išmetimas: nuoroda mus išmeta iš ankstesnio teksto – čia išmetimas pasireiškia netikėtu puslapio su pranešimu apie klaidą pasirodymu, kadangi norimoje svetainėje šiuo metu kavos pertraukėlė.

    Karin Wenz nuorodas hiperfikcijose apibūdina kaip konjunkcijas. Tai, kas „tradiciniame tekste implicitiškai pasiekiama per jungties arba intertekstualių sąsajų galimybių daugybę“, hipertekste padaroma eksplicitiškai [13]. Taip hipernuorodos perima sąryšių eksteriorizacijos vaidmenį. Taigi, hipernuorodas prilyginus jungtims, nuorodos, pasak Wenz, perima ne integratyvią funkciją, o, visų pirma, agregatyvias funkcijas. Šias agregatyvias nuorodų funkcijas tik vėliau įmanoma konkretizuoti kaip praeinančias, priežastines, adityvias, priešingas ir t.t. [14]

    3. Hipernuorodos pavyzdys. Jungtis: nuoroda susieja „Aaleskorte der Ölig“ scenas pagal iš anksto nustatytas kombinacijos arba pasirinkimo galimybes – čia „filmo“ scenarijaus scenų kombinacija po to, kai scenas vieną su kita susiejo skaitytojas. O čia Jūs pats galite parengti savo filmą.

    Frankfurto literatūrologas Uwe Wirthas dar sykį patvirtina „abduktyvų skaitymą“. Hiperteksto skaitytojas „perima abdukuojančio detektyvo vaidmenį, kuris ieško hiperteksto pėdsakų, seka nuorodas ir bando užmegzti įtikinamas sąsajas tarp skirtingų teksto fragmentų. Čia pavojus tyko rizomatiniuose „viskas įmanoma“ ryšiuose, kurie kuria savavališkas koherentiškas sąlygas ir gali nutrinti ribas tarp relevantiškų ir nerelevantiškų aspektų“ [15]. Wirtho hiperteksto skaitymą galima traktuoti kaip diskursyvų pasivaikščiojimą.

    4. Hipernuorodos pavyzdys. Diskursyvus pasivaikščiojimas: pėdsakų ieškojimas Franko Klötgeno internetiniame kriminaliniame romane „Spätwinterhitze“ (vok. „Vėlyvos žiemos kaitra“) – skaitytojas į priekį juda žingsnis po žingsnio. O čia 2004-ųjų pabaigoje pasirodžiusio „Spätwinterhitze“ pradinis puslapis.

    Roberto Simanowskis savo tekstų ir kritikos rinkinio Digitale Literatur įžangoje supažindina su Uwe Wirtho peripatetinio skaitymo koncepcija lygindamas ją su būtinos pažiūros koncepcija [16]. Čia Simanowskis remiasi mano pateiktu skaitytojo kaip orientacininko, kuris taip pat pratęsia labirinto topos, aprašymu [17]. Simanowskis apie tai: „Tai, kas iš pirmo žvilgsnio pasirodo kaip klajojimas po diskurso pateiktus pasiūlymus, iš antro žvilgsnio išryškėja kaip būtina orientacija. Diskursyvaus ekskurso fenomenas estetinio suvokimo prasme visada reiškia iššokimo arba atidėjimo pasirinkimą. Susidūrę su kiekviena nuoroda skaitytojai privalo apsispręsti, ar nedelsiant priimti pasiūlymą iššokti iš teksto ar sprendimą atidėti iki skaitomo teksto pabaigos.“ [18]

    5. Hipernuorodos pavyzdys. Būtina orientacija: be aiškios navigacijos nieko neišeis, skaitmeninė literatūra, moksliniai esė, renginiai ir rizomatinės plėtotės metaforiškai iliustruojamos „Dynamic Layers“ – tam, kad būtų nesunku surasti nuorodą į esė, kuria iliustruojama knyga.

    2. Žvilgsnis per pragmatiškumo prizmę

    Vėlesniame svarstyme daugiausiai dėmesio bus skiriama paskutiniajai iš čia pateiktų skirtingų hipernuorodų koncepcijų. [19] Hipernuorodas ir hiperfikcijų skaitymą bus bandoma suprasti žvelgiant per pragmatiškumo prizmę. Klausimas pirmiausia keliamas estetinio suvokimo prasme: Ar hipernuoroda yra stabtelėjimas, tuščias tarpas ar pabėgimas?

    Visų pirma, hipernuoroda yra teksto susikirtimo, sąlyčio taškas, sandūra arba sandūra sandūroje. Hipernuoroda yra elektroninės teksto vietos pažymėjimas monitoriaus ekrane. Nuoroda susideda iš inkaro ir siekio, tikslo. Inkaras yra žodis, vaizdas arba multimedijos elementas, kuris HTML yra pažymimas kaip toks ir nurodo į tikslą. Pats tikslas nėra pažymėtas, paprastai (nenaudojant rašto) tikslo adresą įmanoma atpažinti iš adreso eilutės su pele užėjus ant nuorodos. Tikslas gali būti tiesiog dokumentas, tačiau gali būti ir taip, kad dokumente bus pažymėta konkreti vieta. Čia „bet ko“ principui plačiai atvertos visos durys, kadangi pagal šią sistemą įmanoma susieti viską, ką tik nori. Tačiau paprastai taip neatsitinka, taigi iš principo hiperteksto tinkle žaidžiama pagal tas pačias semantines taisykles, kaip ir tradiciniuose tekstuose bei tekstų pynėse.

    2.1. Hipertekstų skaitymas

    Kiekviena pradžia yra sunki, o ypač tada, kai takas nėra tiesus ir aiškiai matomas. Elektroniniuose hipertekstuose skaitytojas susiduria su galimybių tinklais, kuriuose jam tenka susiorientuoti. Skaitymas prilygsta Wirtho aprašomam pėdų sekimui. Skaitytojas kaupia informaciją, stengiasi orientuotis, priima sprendimus ir taip žingsnis po žingsnio mina savo pasakojimo taką, kuris galėtų nuvesti ir visai kita linkme. Toks vyksmas artimas detektyvinei veiklai.

    Skaitymo centre atsiduria hipernuorodos. Šalia teksto elementų hipernuodos, kaip pagrindiniai teksto dalių susiejimo ir apsisprendimo elementai, tampa antru visos hiperfikciją sudarančios struktūros kertiniu akmeniu. Nors teksto elementų visuma atvaizduoja tikrąjį tekstą, tačiau tą tekstą sukonstruojantys elementai yra nuorodos. Taigi nuoroda yra stipriausiai signalizuojantis hiperteksto elementas. Hipernuorodos tvarko sekų arba epizodų išsidėstymą, išsidėstymą teksto ir rašto erdvėje, taip jos organizuoja teksto teritorijas ir į tekstą įneša veiksmo elementą, kuris fundamentaliai skiriasi nuo knygos puslapių sklaidymo. Kaip matėme, Idensenas šį veiksmą apibūdina kaip transportą arba šuolį. Kitaip tariant, vos tik pasirenkamas nuorodos kelias, įvyksta šuolis į kitą dokumentą, į kitą teksto gabalą, į kitą epizodą. Kalbant topografiškai, įvyksta šuolis į kitą erdvę, į kitą teksto arba rašto erdvę.

    6. Hipernuorodos pavyzdys. Nuoroda kaip stipriausiai signalizuojantis elementas: Heiko Idenseno ir Matthiaso Krohno „Imaginäre Bibliothek“ (vok. „Įsivaizduojama biblioteka“) (1994) nuorodai priskiria patį svarbiausią vaidmenį tekste. O čia priėjimas prie įsivaizduojamos bibliotekos elektroninės versijos ir dokumentacijų. Ši biblioteka yra visų Vikipedijų, Assoziations-Blaster ir literatūrinių „alfabetynų“ pirmtakė.

    Taigi, hipernuoroda įgalina šuoliuoti tarp skaitymo arba pasakojimo dalių. Ji padaro įmanomą tiesioginę įvykių tąsą, o tai reiškia, tiesioginį įžengimą į asociacijų lauką. Skaitytojas gali savitai išdėstyti disponuojamus teksto gabalus ir taip įžengti į individualų skaitymo kelią, kurį nulemia nuorodų pasirinkimas ir išsirinkimas. Tačiau kiekviena sutikta hipernuoroda iš mūsų reikalauja apsisprendimo.

    [1] Deleuze‘as, Gilles‘as ir Guattari, Félix‘as: Rhizom. Berlin 1977, 40 p.
    [2] Sapnar, Megan ir Ankerson, Ingrid ir kt.: poems that go. Dito. 2002. < http://www.poemsthatgo.com/index.htm> (08.09.2002).
    [3] June Hayes: Love in Death Valley. Poems that go. 2000. <http://www.poemsthatgo.com/gallery/fall2000/deathvalley/launch.html> (08.09.2002).
    [4] Mitchellas Kimbrough‘as: Sky. Poems that go. 2002. <http://www.poemsthatgo.com/gallery/summer2002/sky/index.htm> (08.09.2002).
    [5] Nuo 2000-ųjų egzistuojanti „Poems that go“ naujosios medijos poezijos galerija (išnaša 2) pristato daugiau tokių ornamentalizacijos pavyzdžių: Megan Sapner „Car Wash“ (2000), Nathanielio Lewo „Hello Hell“ (2002) ir kt. Tačiau galeriją pasiekia ir tokie darbai, kuriuose atskiras medijas pavyksta sumegzti į multimedialų turinį, pavyzdžiui Thomo Swisso ir Skye Giordano „Genius“ (2001). Įdomu tai, kad galerijoje įmanoma rasti ir Adriano Miles‘o projektą „Video Blog: VOG“ (2002), kuris pats yra kritinis komentaras apie nesuskaičiuojamus „flash“ eilėraščius ir meno kūrinius, atsiradusius per paskutinius dvejus metus. Milesas daugelį „flash“ meno kūrinių apibūdina kaip Browser-TV, kuriuos būtų buvę įmanoma sukurti ir su video. Taigi Mileso „Video blogą“ žiūrovas turi atsidaryti per Quicktime videoformatą.
    [6] Įvairios naudingumo (Usability) studijos pateikia aiškų tokios kompetencijos stygių, kai kalbama apie vadinamuosius „įprastus tinklapių vartotojus“. Tai rodo kad ir 2001-ųjų pabaigoje atlikta Zeix studija, gatvės interviu metu tyrusi Ciūricho interneto naršytojų žinias ir atskleidusi, kad 80 procentų naršytojų bazinės žinios nėra pakankamos. Zeix: „Was wissen Zürcher übers Internet?“ In: Zeix Homepage. (2001). <http://www.zeix.com/usability/reports.htm> (19.03.2005).
    [7] Tai, kad kai kurie tinklapių kūrėjai ir gamintojai skiria daug dėmesio tinkle hipertekstuose talpinamos informacijos (naudingam) pateikimui ir dažnai susigundo techninėmis konstrukcijų galimybėmis, vartotojui tik apsunkinančiomis greitą informacijos paiešką, rodo įvairios naudingumo (Usability) studijos ir straipsniai specializuotuose leidiniuose. Pavyzdžiui Gerhardo Himmeleino straipsnis „c’t“ arba šio rašinio autoriaus pranešimas „Marketing und Kommunikation“:
    Himmeleinas, Gerhardas: Herzlich willkommen! Webseiten für Surfer und Suchmaschinen gleichermaßen attraktiv machen. In: c’t 15/2002, 176–179 p.
    Suteris, Beatas: "Wo die Freiheit ihre Grenzen findet." Zum Thema Web-Usability. In: Marketing und Kommunikation, Nr. 1/2002, 30 leid. metai. Ciūrichas, 2002 sausis. [Taip pat in: Update AG, Webwissen. 2002. <http://www.update.ch/ webwissen/anwendungen/web-usability.shtml> (14.05.2002).]
    [8] Simanowskis, Roberto (sud.): literatur.digital. Berlin: dtv 2002.
    [9] Kitokią nuomonę pristato Jochenas Metzgeris, kurio projektas yra palaikomas kompetentingo „flash“ programavimo. Deja, Metzgeriui koją pakiša jo visiškai beidėjinės istorijos, neadekvati navigacija po istorijas bei susimuliuotas interaktyvumas.
    [10] Nielsenas, Jakobas: Designing Web Usability. München 2000, 15 p.
    [11] Idensenas, Heiko. „Hyperdis.“ Hyperdis. 2002. <http://www.hyperdis.de> (11.01.2002).
    Kalbėdamas apie visko, kas perskaityta ir užrašyta, apjungimą tinkle vienintelėje paviršinėje plotmėje Idensenas duoda nuorodą į Starship Rolux svetainę.
    Plg. Luetgertas, Sebastianas. „Einfuehrung in eine wahre Geschichte des Internet.“ Rolux. 1999. <http://rolux.org/starship/> (10.01.2002).
    [12] Plg. Douglas, J. Yellowlees: The End of Books – or Books without End? Ann Arbor: Michigan University 2000.
    [13] Plg. Wenz, Karin. „Eine Lese(r)reise: Moving text into space.“ In: Arnold, Heinz Ludwig / Simanowskis, Roberto: Digitale Literatur. Text + Kritik Heft 152. München: edition text + kritik 2001, 43 – 53 p.
    [14] Plg. Wenz 2001, 47 p.
    [15] Wirthas, Uwe. „Literatur im Internet. Oder: Wen kümmert’s, wer liest?“ In: Münker, Stefan / Roesler, Alexander: Mythos Internet. Frankfurt am Main: Suhrkamp 1997, 319 – 337 p., 329 p.
    [16] Plg. Simanowskis, Roberto: „Autorschaften in digitalen Medien.“ In: In: Arnoldas, Heinzas Ludwigas / Simanowskis, Roberto: Digitale Literatur. Text + Kritik Heft 152. München: edition text + kritik 2001, 3 – 21 p., 8 p.)
    [17] Plg. Suter, Beat: Hyperfiktion und interaktive Narration im frühen Entwicklungsstadium zu einem Genre. Zürich: update Verlag 2000, 159f p.
    [18] Simanowskis 2001, 8 p.
    [19] Kitą įdomų ir čia nepristatytą nuorodų koncepciją pateikia Jimas Rosenbergas ir Hanjo Berressemas. Jimas Rosenbergas yra įsitikinęs, kad hipernuorodos sukuriamos per monitoriuje išryškėjančius mygtukus arba „Pirmyn“ komandą. O Hanjo Berressemas hipernuorodas apibūdina kaip klostes: nauja teksto atkarpa priešais mus pasirodo kaip klostė, todėl skaitytojas neatlieka jokio judesio ar persikėlimo iš vienos vietos į kitą.

    Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė, teksto originalą galima rasti http://www.brown.edu/Research/dichtung-digital/2005/2/Suter/index.htm

    temos: hipertekstas, idėjos ir teorijos, interaktyvumas, PARAŠTĖS, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.