bastymasis man būtų daug priimtinesnis žodis
vytautas michelkevičius |
2008-03-06 | 22:27
temos: dialogai,filosofija,idėjos ir teorijos,interviu,MIGRUOJANTI REALYBĖ,naratyvai,politika,sociumas
Apie migracijos filosofiją, individo santykį su migracija, tapatybės slinktis ir migraciją, kaip galios ir kontrolės sąvoką, kalbamės su Vokietijoje Kiolno medijų meno akademijoje profesoriaujančiu Žilvinu Lilu.
Vytautas Michelkevičius: Kaip tu susiduri su migracija? Kuo migracija skiriasi nuo tiesiog judėjimo? Pabandykime interpretuoti „migruojančią realybę“ ir apibūdinti ją laisvomis asociacijomis.
Žilvinas Lilas: Bastymasis man būtų daug priimtinesnis žodis… Žinoma, tik atmetus akivaizdžiai karikatūrinį šio žodžio aspektą. Kita vertus, migracija yra klampus ir daugialypis terminas. Sunku apie tai šnekėtis kaip apie objektyvų reiškinį, kadangi pats terminas nėra nuosekliai apibrėžtas ar pragmatiškai išbalansuotas. Politinis-ideologinis šio žodžio bagažas nusveria tiesioginę racionalią su judėjimu susijusią prasmę. Tai vertybinė, moraliai angažuota sąvoka, turinti aiškią baudžiamąją konotaciją ir akivaizdžiai stokojanti akademinio neutralumo. Migracija, migrantas yra hiperaktyvūs terminai, kuriuos vartodamas norom nenorom įsipainioji į dvipolį šios sąvokos diskursą. Iš principo, tai žodis-spąstai, primetantys savą dinamiką ir iškreipiantys individualias realybes. Kaip politinis konstruktas jis tuo pačiu yra ir kontrolės įrankis.
Kalbėti apie save kaip apie „migrantą“ reikštų iš individo pavirsti piliečiu, perkelti autorizacijos (authorization) galias iš savo paties, kaip individo, rankų į idealios institucijos – valstybės rankas. Dėl to aš ir nenorėčiau šnekėti apie „migraciją“ kaip apie reiškinį, nes tokio nėra, yra „migracijos“ terminas su specifine vertybine struktūra, ideologiniu užtaisu ir aiškiais galios centrais. Globaliam judėjimui apibūdinti reikėtų geresnio termino, kadangi pastarasis yra akivaizdžiai angažuotas. Paprastas pavyzdys – termino „migrantas“ inercija ir nenuoseklumas, su kuriuo esu ne kartą asmeniškai susidūręs Vokietijoje: žmonių elgsena ir požiūris gerokai skiriasi priklausomai nuo to kaip prisistatau – lietuviu ar amerikiečiu. Vienu atveju būnu suvokiamas kaip „migrantas“, kitu nesu. Banalus pavyzdys; apstu ir kitų panašių pavyzdžių, kai judėjimas iš taško A į B laikomas migracija, tačiau iš B į A arba iš C į B – ne. Paprastai migruoja ne tik „kiti“, bet tie „kiti“, kurių mes nelaikome lygiaverčiais partneriais ir kuriais mes nenorėtume būti. Taigi, migracija yra neigiamai įkrauta vertybinė sąvoka, kuri neatspindi nei mano, kaip individo, motyvacijos, nei socialinės aistros. Migracija – tai patogus klasifikacinis, o tuo pačiu ir stratifikacinis, kitaip tariant, kontrolės įrankis.
VM: Kalbant apie migraciją norisi išsivaduoti iš pirmos asociacijos – žmonių migracijos. Intelektualinė migracija, manau, intriguoja labiausiai. Nuo studijų laikų tu migravai ne vieną kartą – pradedant migracija po disciplinas ir baigiant darbo vietų kaita. Kūrybinį kelią teko pradėti nuo tapybos studijų, tačiau vėliau įvairiai ir intensyviai basteisi visai kitur. Ar galėtum pristatyti savo migracijos kelius ir patirtis?
ŽL: Manau, kad migracijos terminas ar tema, mano manymu, yra verti diskusijos tik kaip socialinis reiškinys, ir tai tik aiškiai suvokiant paties termino ribotumą ir neadekvatumą šiam sudėtingam reiškiniui apibūdinti. Priešingu atveju, individą, kaip centrinę temą, atmetus ir išskaidžius fenomeną į atskirus struktūrinius srautus, viskas puikiai įsirašo i liberalaus kapitalizmo pasiūlytą saulėtos globalizacijos schemą: juda prekės, darbo jėga, kapitalas, idėjos, tiesiog racionali dangiška mechanika.
Migracija įmanoma tik tada, kai pripažįstamos ribos. Ribos, apibrėžiančios zonas, organizuotas autorystės ir priklausomybės ar paveldo principu. Judėjimas zonomis suskirstytoje erdvėje, kertant ribas yra tvarkos laužymas, tau priskirtos zonos palikimas ir įsilaužimas į kažkieno kito zoną. Ši agresyvi dvipolė logika įvardina arba veikiau nuvardina „migrantą“ kaip išdavusį „savo“ zoną ir įsibrovusį į kažkieno kito. Dvigubos kaltės mechanizmas išdavei-įsibrovei yra reikalingas užtikrinti zonų hermetiką kaip pagrindinį vertės išlaikymo garantą. Tačiau globalizacija, primetusi persiklojusių ir persipynusių, tačiau visgi aiškiai juridiškai įvardintų atskirų zonų (korporacijų) modelį, sukėlė sumaištį klasikinių vertikaliai integruotų zonų (tėvynių) ideologų tarpe. Migracijos terminu yra patvirtinamas status quo, kadangi judesys, pasikeitimas formuluojamas kaip pažeidimas-kaltė, kurią „atleisti“ gali tik superindividas – valstybė, legalizuojanti „pažeidėją“. Migracija – tai efektyvus kaltės diskurso operatyvinis vienetas.
Aš migravau iš tapybos į šiuolaikines medijas ne todėl, kad pakeičiau kūrybinę metodiką, bet todėl, kad pažeidžiau zoninę logiką, kurios centrinis gravitacinis konstruktas yra identitetas. Mixed media pažeidžia tapybos identitetą kaip grynumo (singularity) matmenį. Todėl identitetas visada yra zoninis, hermetiškas ir judantis grynumo arba savo paties centro link. Pažvelgus iš šio taško, vertės standartas yra išgrynintame idealiame centre – ar tai būtų žanras, ar rasė, ar kultūra, ar kalba. Pastačius viską atgal ant kojų, nes struktūra apie kurią ką tik kalbėjau, mano manymu, yra apversta aukštyn kojom, identitetas tampa rezultatu, o ne „branduoliu“ ar atskaitos tašku.
Gyvendamas Berlyne palaipsniui tampi, o tuo pačiu ir niekada tikrai „netampi“ berlyniečiu. Kosmopolitinėje erdvėje zoninis identitetas dažniausiai tampa rekreaciniu ar kulinariniu reiškiniu, darančiu įtaką vartotojiškiems sprendimams, ištirpstančiu platesniame, abstraktesniame išzonuotame metaidentitete. Mano kultūriniai ritmai ir elgesio logika bei socialinė mitologema turbūt artimesni šiuolaikiniam vakarietiškam miestelėnui negu archetipiškai ortodoksiškam mano paties tautiečiui. Mišrūs identitetai dažniausiai būna kriziniai, be aiškaus centro, nepastovūs ir vibruojantys tarp įvairių gravitacinių tokio hibridinio vieneto taškų. Lietuvio identitetas mano manymu šiuo metu išgyvena kategorinę dehermetizaciją. Todėl kartais jaučiamės labiau europiečiai, kartais labiau lietuviai, kartais labiau vilniečiai ir t. t. Kita vertus, hibridizacija ir dehermetizacija yra vienintelės atviros, komunikatyvios ir ekstravertiškos šiuolaikinio globalėjančio konteksto tendencijos; vienintelės, atsparios chroniškiems zoniniams konfliktams, žiojintiems Balkanuose, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir kitur. Priešprieša hibridizuotam identitetui būtų įcentrinės, monologizuotos ir negatyviu išgrynintu ir aiškiai apibrėžtu identitetu paremta zonine konstrukcija aplink kovos arba kontakto-konflikto mitą organizuotos tendencijos.
Migracija, kaip sąvoka ar veikiau gestas, yra nukreipta prieš individą. Ji vulgarizuoja prigimtinę individo laisvę pasirinkti. Ji atlieka panašią sanitarinę funkciją kaip ir kitos baudžiamosios kategorijos – prostitucijos. Vadovaujantis šia romantiškai moralistine nuostata, kalbinės struktūros papildomos vertinamuoju veiksniu, kurio beveik neįmanoma atskirti nuo tiesioginės žodžio prasmės. Tokie žodžiai kaip „išvyko“ plačiame valstybiniame migracinės retorikos kontekste yra siejami su „paliko“, negatyviai sužymimi ir traukiami gilyn link išgrynintų kaltės mechanizmų, tokių kaip „išdavė“. Visa tai nėra nekalta ir sentimentali semantika, tai bandymas paveikti individualias trajektorijas, išgaubti ir palenkti jas atgal zoninio centro link. Atmetus „migraciją“, kaip pavojingą, klaidingą ir iškreiptą sąvoką, alternatyvi ir deideologizuota sąvoka būtų judėjimas – ne migrantai, bet judantys individai.
VM: Migracija padeda išlaisvinti mąstymo kryptį ir požiūrį. Kiekvienąkart iš Vilniaus dailės akademijos į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą aš, kaip dėstytojas, turiu migruoti ne tik geografiškai (t. y. iš vieno miesto galo į kitą), bet ir pakeisti mąstymo bei dėstymo struktūrą, nes vienur studentai studijuoja praktiką, kitur – teoriją. Dailės akademijoje studentams dėstomos ne tik praktinės, bet ir teorinės disciplinos, bet jie dažnai priešinasi teorijai. Vieni ją laiko nereikalinga, kiti ignoruoja tiesiog be priežasties. Kaip, tavo nuomone, vyksta idėjų migravimas iš teorijos ir praktikos ir atvirkščiai? Ar susiduri su tokiomis problemomis?
ŽL: Vėlgi, nenorėčiau čia vartoti termino „migracija“, kadangi tai interpretaciniam laukui suteiktų labai lengvabūdišką, nors galbūt ir madingą bei labai parankų šių dienų politiniam diskursui kodą. Kaip jau minėjau, migracija įvyksta tada, kai yra pripažįstamas žanrinių, politinių, metodologinių zonų vyresniškumas (superiority) individo atžvilgiu. Interpretuojant visa tai iš hibridizuotos, lanksčios ir nehierarchinės erdvės taško, migracija, kaip terminas, praranda prasmę ir tampa nebeatskiriamas nuo „judėjimo“. Kalbėdamas apie zonas ir erdves, aš iš esmės kalbu apie idealią arba hiperrealią erdvę. Kita vertus, kasdienėje praktikoje mes susiduriame su skirtingomis buitinėmis zonomis, pvz., kepykla skiriasi nuo bibliotekos, tačiau judėjimo iš vienos utilitarinės zonos į kitą mes nelaikome migracija. Migracija visada susijusi su idealia arba greičiau ideologizuota erdve.
temos: dialogai, filosofija, idėjos ir teorijos, interviu, MIGRUOJANTI REALYBĖ, naratyvai, politika, sociumas |
« kvietimas teikti tekstus/vaizdus/garsus teminiam numeriui MIGRUOJANTI REALYBĖ | | on the various faces of migration: networking and travelling through boundaries »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.