• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2774694 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    autorinių teisių labirintai Lawrenco Lessigo akimis knygoje „Free Culture“

    | 2005-06-28 | 21:20
    temos: apžvalgos,teisė

    Lawrenco Lessigo knyga „Laisva kultūra“ („Free Culture“) – tai blaivus žvilgsnis į autorinių teisių (angl. copyright) įstatymą, į joms daromą formalų ir idėjinį technologijų poveikį, juridinės sistemos reakciją į technologiją, ir viso to įtaką patiems menininkams ir rašytojams. Būdamas teisės profesorius, kompiuterių maniakas, rašytojas ir autorinių teisių bei kūrybos gynimo aktyvistas, Lessigas yra ypač kompetentingas šioje srityje.
    Pačią knygą nemokamai galima parsisiųsti čia.

    Knygoje didžioji dėmesio dalis neišvengiamai skiriama JAV autorinių teisių įstatymui ir JAV teisės istorijai (o iki jos – ir britų teisės istorijai), kadangi būtent ši sistema yra Lessigo darbo sritis. Be to, JAV yra valstybė, kurioje vyksta daug aukšto lygmens teismo procesų, susijusių su autorinių teisių pažeidimais. Atsižvelgiant į JAV įtaką kitoms šalims, aš, netgi būdamas kanadietis, su dideliu susidomėjimu perskaičiau šią knygą, kuri mažų mažiausiai galėtų būti perspėjimas kitoms šalims.

    Šia apžvalga pirmiausia siekiama informuoti mus, kūrėjus, apie situaciją autorinių teisių srityje, kadangi pasitaiko nemažai su tuo susijusios tyčia arba atsitiktinai paskleistos klaidingos informacijos.

    Yra keletas priežasčių, paskatinusių mane apžvelgti „Laisvą kultūrą“. Pirmoji, kaip jau minėjau anksčiau, – noras suteikti kūrėjams informacijos apie autorinių teisių įstatymus.

    Antroji susijusi su tuo faktu, kad šis JAV vykstantis „autorinių teisių karas“ pateikiamas kaip karas tarp didžiųjų kompanijų, besistengiančių apsaugoti savo pajamas, ir piratų, vagiančių knygas, muziką ir filmus. Abi pusės kaip priedangą naudoja „informacijos kūrėjus“ (t.y., mus!). Kompanijos, kaip antai įrašų studijos ar mirusių autorių teisių paveldėtojai, teigia ginantys kūrėjus ir honorarus, kuriuos jie turį gauti už savo kūrybą. Šiaip ar taip, kas gi norėtų vogti iš žmonių, sukuriančių didžiąją mūsų kultūros dalį? Tik baisieji piratai, štai kas. „Piratai“, bent jau tie, kurie pretenduoja į kažkokius moralės principus, o ne paprasčiausiai traktuoja visus kūrinius kaip laisvai prieinamą medžiagą, teigia, kad nemokamas platinimas reklamuoja autorius, suteikdamas žmonėms galimybę susipažinti su jų darbais prieš perkant. Kodėl kas nors turėtų pirkti knygą ar kompaktinį diską nežinodamas, kas jame yra? Knygas knygynuose galima perversti, o daugybė muzikos parduotuvių turi techninę įrangą, su kuria galima pasiklausyti pasirinkto įrašo; knygas, diskus ir filmus galima paskolinti draugams – visa tai yra nemokama reklama.

    Bet nepaisant abiejų pusių „noro“ ginti mūsų teises, ar kada buvo atsiklausta mūsų pačių? Kai kurie rašytojai ir menininkai, ypač ta turtingųjų mažuma, yra pasisakę prieš dalijimąsi failais. Keletas rašytojų yra eksperimento vardan pabandę nemokamai paskelbti savo darbų rinktines, ir buvo nustebinti gerų rezultatų.

    „Laisva kultūra“ yra vienas iš nedaugelio darbų, apžvelgiančių „autorinių teisių karą“ JAV ne vien tik kaip bendrovių ir piratų tarpusavio reikalą.

    Knyga

    Nepaisant „Laisvos kultūros“ problematikos – nuobodžios dviejų paprastai sausokomis laikomų temų, teisės ir istorijos, sankirtos – ji yra ypatingai maloniai skaitoma. Balansuodama tarp apžvalgos ir anekdoto, nelinkdama į perdėtus pamokslavimus ir nenusirisdama iki pagraudenimų, knyga nušviečia dabartinę autorinių teisių padėtį ir jos priešistorę JAV. Istorijos ir teisės momentai iliustruojami pasitelkiant konkrečius epizodus, kuriais bandoma skaitytojui pateikti aiškesnį abstrakčios idėjos vaizdą. (Dažnai pasitelkiama ir teismo procesų medžiaga; nieko nuostabaus, turint omeny, kad autorius yra teisininkas ir gali nesunkiai gauti reikiamus įrašus).

    Vienas aspektas buvo nuolat pabrėžiamas, dažniau prikišamai, retkarčiais santūriai, kas ir vargino, ir kartu liūdino mane. Nuliūdino, nes tai buvo pasiaiškinimas, kad nuomonės prieš atskirą įstatymą pareiškimas dar nėra anarchijos palaikymas, kad pasisakymas prieš vieną kraštutinumą – tai ne kito kraštutinumo teigimas, arba, kaip sako autorius, „DDT[i] kritika nėra pritarimas maliarijai“. Yra ir kitų alternatyvų.

    Atrodo, kad šis požiūris, kuriam Lessigas prieštarauja visoje savo knygoje, yra iš dalies įprastinės „autorinių teisių karo“ kaip karo tarp kompanijų ir piratų sampratos priežastis: pastarieji yra dvi priešingybės, tad neabejotina, kad vienas turi būti teisus, kitas – neteisus. Neabejotina? Lessigas teigia, kad teisūs yra abu.

    „Piratavimas“

    Pirmasis knygos skyrius apžvelgia autorinių teisių ir autorystės istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje (iki JAV nepriklausomybės), o kartu ir „piratavimo“ kūrybinėje JAV kultūroje istoriją nuo pat valstijų įsikūrimo iki XX a. vidurio.

    Dalis pavyzdžių, kuriais ji iliustruojama, yra istorijos, susietos su radiju ir kabeline televizija bei trimis žmonėmis, kurių vardai dabar puošia tris itin stambias kompanijas: Waltu Disney‘umi, Williamu Foxu ir Eastmanu Kodaku. Visi pavyzdžiai susiję su teisinėmis problemomis, iškilusiomis kompanijos ar pramonės šakos pirmaisiais atsiradimo metais, išskyrus Eastmano Kodako atvejį, kur teisinis klausimas, reikia ar nereikia leidimo fotografuoti ir spausdinti nuotraukas, jo dideliam laimėjimui fotografijos istorijoje buvo atsakytas jau anksčiau.

    Tuometinis radijas ir kabelinė televizija, o ir Disney‘us su  Foxu dabar paprasčiausiai būtų pavadinti „piratais“: Waltas Disney‘us savo trumpametražiuose animaciniuose filmuose parodijavo tuo metu rodomus kino filmus, o Williamas Foxas pažeidė Edisono valdomą filmų patentą, persikeldamas į Kaliforniją, kad išvengtų koncerno „Motion Picture Patents Company“[ii] teisingumo rankos ir prievartos metodų.

    Vienos kartos maištininkas – kitos kartos tironas…

    „Nuosavybė“

    Antrajame skyriuje aptariama fizinės nuosavybės (tokios, kaip jūsų automobilis) ir intelektinės ar kūrybinės nuosavybės (tokios, kaip jūsų parašytas eilėraštis) prigimtis bei disponavimo jomis galimybės. Taip pat svarstoma, kodėl ir kaip įstatymas šias dvi nuosavybės rūšis apskritai atskiria. „Nuosavybė“ – ilgiausias knygos skirsnis, kadangi suvokimas, kas yra nuosavybė ir teisės į ją, bei žinojimas, kaip jos sąveikauja su įstatymu, yra itin svarbūs norint suprasti, kaip tai, savo ruožtu, įtakoja mūsų, kūrėjų, veikimo galimybes: juk dabar, skirtingai negu Walto Disney‘aus laikais, plagijavimas yra griežtai draudžiamas.

    Pradėdamas pagrindiniais autorinių teisių įstatymo punktais nuo pat Anos statuto[iii] (angl. Statute of Anne) laikų, Lessigas pristato teisinius knygų platintojų, skelbusių amžiną Shakespeare’o ir kitų laikmečio populiariųjų knygų „autorinę teisę“, ginčus, kaip pavyzdį pasitelkdamas Alexandrą Donaldsoną, škotų knygų prekeivį, kuris leido nebrangias knygas, nebesaugomas autorinių teisių įstatymo (ką šiandien sėkmingai daro ir Penguin Classics). Panašiai kaip ir Eldredo[iv] byloje, kurios nagrinėjime JAV Aukščiausiajame teisme Lessigas buvo gynėjas, Donaldsonas gindamasis Lordų rūmuose paprašė išaiškinti apribojimų, nustatytų autorinių teisių įstatymu, prasmę. Kaip ir Eldredo byla, Donaldsono procesas sukėlė milžinišką susidomėjimą visoje šalyje. Priešingai negu Eldredas, Donaldsonas bylą laimėjo ir Lordų rūmų nutarimu Anglijoje ir visoje Britanijos tautų sandraugoje buvo veiksmingai sukurta viešoji valda (angl. public domain).

    Visi kiti šiame skyriuje pateikiami pavyzdžiai yra susiję su specifiniu tik intelektinei, bet ne fizinei nuosavybei taikomu leidimo reikalavimu: dokumentininkas, prašantis leidimo, kad vieno TV filmuko antrajame plane galėtų kelioms sekundėms parodyti „Simpsonų“ epizodą, arba kitas, ištisus metus sistemingai bemedžiojantis leidimus iš galybės žmonių tam, kad galėtų panaudoti trumpas senų filmų ištraukas retrospektyvinėje vieno aktoriaus darbų peržvalgoje.

    Svarstydamas, kas yra „nuosavybė“, Lessigas aptaria keturių jėgų – įstatymo, rinkos, struktūros ir normų –  įtaką kūrybinei nuosavybei, ir kartais visiškai netikėtą šių jėgų sąveiką, sukuriančią absoliučiai ketinimams neadekvatų rezultatą. Jis taip pat pristato du kūrinio „gyvenimus“ – pirmąjį, komercinį, kurio metu autorinių teisių apsauga yra svarbi, ir antrąjį gyvenimą, kuriame ji nieko nebereiškia. Knygos savo antrojo gyvenimo metu yra perkamos ir parduodamos, platinamos ir kaupiamos, bet tai neturi jokios įtakos autorinių teisių turėtojui. Televizija, kinas, radijas, muzika, internetas… visi jie neturi patvaraus „antrojo gyvenimo“. Seni filmai tiesiogine žodžio prasme pūna ritėse, kadangi norintieji juos restauruoti neturi lėšų susimokėti už kopijos padarymą, o tų, kurie turi pinigų, tai nedomina: šie filmai komerciškai nebėra gyvybingi, jie jau pabaigė savo pirmąjį gyvenimą.

    Galiausiai, didžiam interneto vartotojų susidomėjimui, aptariamas reguliuojamas, nereguliuojamas ir  „sąžiningas“ autorinių teisių saugomos informacijos naudojimas ir kokiu būdu (kadangi paprasčiausias bet kokio dalyko nuskaitymas iš tinklo jau siejamas su kopijavimu) beveik visi vartojimo atvejai šiuo metu yra kontroliuojami. Pradedant kompiuterių kodais ir tokiais dalykais, kaip DVD CSS (Content Scrambling System)[v], „skaitmeniniais vandens ženklais“ ir kopijavimo kontrole muzikoje, atsisiųstoje iš internetinių muzikos parduotuvių, ar „kopijavimo apsaugos“ kodais ant skaitmeninių knygų. Anot Lessigo, kai prieinama iki tokių technologinių autorinių teisių apsaugos būdų, „valdo veikiau kodas, o ne įstatymas. O kodų reglamentavimo problema yra tokia, kad kodas, kitaip negu įstatymas, neturi gėdos jausmo“. Jeigu viešojoje valdoje esančios elektroninės knygos kūrėjas pamiršo, kas buvo leidžiama autorinių teisių įstatymu, jis gali suvaržyti net potencialią galimybę – ne teisę, o galimybę – kopijuoti ir įterpti ištraukas ar atsispausdinti knygą.

    Galvosūkiai

    Trečiajame skyriuje aprašomi apribojimai ir žala, kurią esamas autorinių teisių įstatymas daro naujovių įdiegimui, kultūrai, istorijai, švietimui ir individams. Ypač dabar, kai naujosios technologijos leidžia lengviau negu bet kada skaldyti, miksuoti ir naujai perrašyti senus kūrinius, sunkumai, patiriami siekiant leidimo naudoti mūsų kultūros dalis, daugelį kūrybos rūšių paverčia neįperkamai brangiomis.

    Parodydamas, kaip juokingai sunku būti legaliai kūrybingu ar bent jau legaliai mėgautis kitų kūrybingumu, Lessigas taip pat atkreipia dėmesį, kad vis dėlto daugiau žmonių laužo įstatymą. Jis lygina tai su kitais karais prieš suvaržymus: nuo trečiojo dešimtmečio prohibicijų iki dabar kylančio „narkotikų karo“. Šis karas, kaip ir kiti, minimaliai sumažina tam tikra veikla užsiimančių žmonių skaičių, o daug daugiau paverčia nusikaltėliais.

    Atsvara

    Ketvirtasis ir paskutinysis skyrius analizuoja Lessigo JAV Aukščiausiajame teisme gintojo Eldredo bylą prieš Ashcroftą, ir priežastis, dėl kurių, jo manymu, teismo procesas buvo pralaimėtas.

    Aprašydamas bylą, Lessigas kartu pateikia ir naują savo suformuotą pasiūlymą, kuris, jo manymu, šiek tiek subalansuotų autorinių teisių įstatymą, suteikdamas žmonėms galimybę, kad jiems būti atlyginta už kūrybą, bet kartu leidžiantis ir darbams, pasibaigus jų komerciniam gyvenimui, patekti į viešąją valdą.

    Epilogas

    Šis skyrius labai sudomins tuos, kurie perskaitę visą knygą gerokai susirūpino dėl tendencijų, kurias autorinių teisių įstatymas atrodo įgaunąs JAV ir kitose jų pavyzdžiu sekančiose šalyse. Jame nurodoma, ką mes asmeniškai galime padaryti, ir kas turi būti atlikta juridiškai, siekiant atstatyti tam tikrą pusiausvyrą autorinių teisių įstatyme ir kūrybinėje kultūroje.

    Epiloge išvardintos organizacijos savo veiksmingumu ir įtaka auga, o prie jų prisijungti, jas reklamuoti ir paremti yra visai lengva. Kuo daugiau žmonių sužinos apie tokias organizacijas kaip Public Library of Science (Viešoji mokslų biblioteka) ir Creative Commons (Kūrybinės pajėgos), vienos iš kurių licenciją Lessigas pasirinko savo „Laisvai kultūrai“, tuo efektyvesnės jos bus.

    Lessigo pasiūlymas

    Knygoje išdėstyta autorinių teisių sistema geba prisitaikyti prie tarptautinio autorinių teisių gynimo įstatymo ir kartu pasiūlyti darbams, kurių komercinis gyvenimas yra pasibaigęs, kelią į viešąją valdą bei būdą surasti senesnių kūrinių autorinių teisių savininkus.

    Dabartinis įstatymas nereikalauja autorinių teisių statusą patvirtinančios registracijos ar pranešimo, o tai gali sudaryti didelių sunkumų ieškant 75 metų senumo kūrinio, kurį norima panaudoti, savininko. Savininkas gali būti miręs, autorinės teisės – keletą kartų perduotos… Be registracijos nėra ir galimybės surasti autorinių teisių savininką.

    Lessigo pasiūlytos sistemos esmė (labai susiaurinant ir supaprastinant) yra ta, kad visi kūriniai automatiškai turėtų gauti – kaip ir dabar – autorines teises 50-čiai metų. Norėdamas užtikrinti pilną dabartinės autorinių teisių sistemos JAV apsaugą, būtent: autoriaus gyvenimas + 70 metų, autorinių teisių savininkas turėtų jas įregistruoti. Registracija Lessigo sistemoje būtų itin paprasta ir turėtų tik simbolinę kainą; jis siūlo „amazonišką vieno spustelėjimo registraciją“[vi] ir vieno dolerio mokestį.

    Šiame pasiūlyme slypinti logika ypač reikšminga: pvz., daugumos knygų „komercinis gyvenimas“ trunka geriausiu atveju vienerius metus, kuriems pasibaigus jos būna parduotos ir gali būti randamos tik knygų antikvariatuose ar „blusų turguose“. 50 metų autorinių teisių veikimo laikotarpis daugiau negu pakankamas didžiosios dalies kūrinių komerciniam gyvenimui. Tuos retus, bet svarbius darbus, kurie vis dar bus leidžiami bei gyvens komercinį gyvenimą ir po 50 metų, savininkas gali įregistruoti kaip tokius. Ir net tiems kūriniams, kurie baigė savo komercinį gyvenimą, bet kurių autorius nenori platinti viešojoje valdoje, keletas minučių ir vieno dolerio mokestis nėra daug. Jei kūrinys neatrodo vertas dešimties minučių ir vieno dolerio, jis turėtų atsidurti viešojoje valdoje.

    Šis pasiūlymas, aišku, neišvengiamai susijęs su pigios ir nesudėtingos registracijos idėja. Lessigas išveda paralelę su interneto domenų registravimo sistema: vienas centrinis registras, kaupiantis savininkų sąrašus, ir daug registratorių, siūlančių įvairias šalutines paslaugas šalia pagrindinės – vardo įtraukimo į savininkų sąrašus. Skirtingi registratoriai siūlo skirtingų lygmenų paslaugas, skirtingas kainas ir įvairų klientų aptarnavimo lygį. Būdamas amerikietis Lessigas yra visiškai įsitikinęs, kad laisva konkurencinė autorinių teisių registracijos rinka, be abejonės, garantuos žemas kainas ir kokybiškesnį aptarnavimą. (Vis dėlto galima paklausti, jeigu, anot jo, daugumai darbų neprireikia net 50 metų besitęsiančios apsaugos, kiek gi įmonių manys esant naudinga siūlyti autorinių teisių registracijos paslaugas?)

    Kokia mūsų, kūrėjų, vieta šioje sistemoje?

    Kaip jau minėjau anksčiau, kova dėl autorinių teisių yra paprastai pristatoma kaip įmonių ir piratų ginčas, kuriame abi kovojančios pusės skelbiasi gelbstinčios rašytojus ir menininkus, bet už viso to ribų skiria jiems ne itin daug dėmesio. Medijų gigantai naudoja „menininkų gynybos“ strategiją kaip pretekstą susišluoti savo naudai kiekvieną centą, o „piratai“, bandantys įteisinti savo moralines normas, „pretenduoja“ pristatyti kūrėjus platesnei publikai.

    Teisybė, kaip Lessigas užsimena savo knygoje, yra ir abiejų, ir nė vieno pusėje, ir kažkur „tarp“. Žodžiu, tikra chimera.

    Mes, rašytojai, turime pardavinėti savo knygas, norėdami pragyventi ir toliau kurti – taigi medijų gigantai yra teisūs. Bet mūsų knygos, laisvai platinamos internete, mus labiau reklamuoja – „piratai“ irgi neklysta.

    Problema iškyla, kai nė viena pusė nesugeba pateikti sprendimo, kuris aprėptų abi tiesas – tokio sprendimo, kaip Baen Free Library (Beano laisvoji biblioteka), kurioje autoriai, įmetę vieną ar du romanus nemokamam parsisiuntimui, mato augančius parduotų egzempliorių skaičius savo senesnių knygų „atgarsio kataloguose“ (angl. back catalogue), arba Creative Commons (CC), aprūpinančios patentu rašytojus, tokius kaip Corys Doctorowas, kurio pirmasis romanas  „Žemyn į Stebuklų Karalystę ir atgal iš jos“ („Down and out in the Magic Kingdom“) buvo išplatintas nemokamai pagal CC licenciją tuo pačiu metu, kai pakliuvo į knygynus, ir pirktas daug sėkmingiau negu kas nors galėjo tikėtis. (Įdomu tai, kad laisvo leidimo nusikopijuoti knygą įvairiais formatais, suteikiamo Doctorowo pasirinktos CC licencijos, dėka jo romaną galima gauti beveik visais įmanomais el. knygos formatais, net ir turinčiais tokią mažą paklausą, kad joks komercinis leidėjas nesumąstytų jų išleisti – kaip ir mano asmeniškai mėgstamiausio NewtonBook formato.)

     „Laisvą kultūrą“ galite gauti  iš Amazon.com arba tiesiai iš autoriaus nemokamai. 

    Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė (tekstas iš http://www.write-on.org/)


    [i] DDT – pirmasis modernus neorganinis pesticidas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais buvo efektyviai naudojamas naikinant maliariją, šiltinę ir kitas žmogui pavojingas ligas platinančius moskitus. 1960 metais amerikietis Rachelis Carsonas išleido knygą „Tylusis pavasaris“ (Silent Spring), kurioje iškėlė hipotezę, kad DDT sukelia vėžį bei kenkia paukščių populiacijoms. Pesticido gamyba tuoj pat buvo nutraukta JAV, o vėliau ir kitose šalyse.

    [ii] Motion Picture Patents Company (MPPC) buvo visų pagrindinių filmų kompanijų (Edison, Biograph, Vitagraph, Essanay, Selig, Lubin, Kalem, American Star, American Pathé), pagrindinio distributoriaus George’o Kleino ir didžiausio kino juostų tiekėjo Eastmano Kodako jungtinis trestas, kuriai priklausė didžioji dalis su kino industrija susijusių patentų. Visi oligopolijos patentai JAV Aukščiausiojo teismo nutarimu buvo panaikinti 1915 metais, o pats trestas – 1917.

    [iii] Anos statutas (angl. The Statute of Anne)  buvo pirmasis Didžiosios Britanijos autorinių teisių įstatymas, paskelbtas 1709 metais ir įsigaliojęs 1710-aisiais. Jis paprastai laikomas pirmuoju pilnaverčiu autorinių teisių įstatymu.

    [iv] Turima omenyje 2003 metais JAV aukščiausiajame teisme nagrinėta byla, kurioje buvo kvestionuojamas 1998 Sonny Bono autorinių teisių laikotarpio prailginimo aktas (Sonny Bono Copyright Term Extension Act, CTEA). Pagrindinis ieškovas buvo Ericas Eldredas, nekomercinis interneto viešosios valdos tekstų leidėjas.

    [v] Content-Scrambling System (CSS) yra 1996 metais sukurta kodavimo sistema, naudojama kai kuriuose DVD. Ji naudoja užpatentuotą 40 bitų koduotės algoritmą.

    [vi] Nuorodą į internetinio prekybos portalo Amazon.com nuo 1999 metų valdomą patentą, žinomą kaip „1-Click shopping“ (vieno spustelėjimo apsipirkimas). Šiuo vardu vadinama apsipirkimo internete sistema, kuomet pasirinkta prekė gali būti įmetama į „pirkinių krepšelį“ vienu pelės klavišo spustelėjimu. Ši naujovė supaprastino iki tol gana komplikuotą ir klientui nepatogią elektroninės prekybos sistemą. 

    temos: apžvalgos, teisė |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.