ateities namai: dizainas ir technologijos geresnei namų aplinkai
julijonas urbonas |
2007-11-27 | 23:49
temos: ATEITIS,dizainas,interaktyvumas,mokslas ir technologijos,projektai,technovizijos
Nesėkmingo mokslinio tyrimo ataskaita
Dizaino mokslininkų komanda, vadovaujama Julijono Urbono, inicijavo kiekybinį etnografinį tyrimą, kuriuo siekė surinkti statistinius duomenis apie kasdieninę namų veiklą, namuose vykstančias socialines interakcijas ir gyventojų judėjimą. Surinkti duomenys turėjo būti naudojami geresnės namų aplinkos projektavimui.
Tyrimo duomenims surinkti buvo specialiai sukurti šeši zondai-matuokliai, išdalinti savanoriams ir „apgyvendinti“ jų namuose. Savanoriai gavo specialius zondų naudojimo nurodymus, kurių turėjo griežtai laikytis.
Deja, mokslinis tyrimas nepavyko, nors sulaukta netikėtų rezultatų…
Objektas #1 (Vestibuliarinės rekreacijos zondas)
Pirmasis matuoklis – tai supamoji kėdė su integruotu elektroniniu supimosi ciklų skaitikliu. Zondas buvo skirtas tirti gyventojo rekreacinį savitarpio ryšį su baldais. Savanoriui buvo nurodyta naudotis zondu-kėde „kaip įprasta“.
Rezultatai:
Pirmasis tiriamas subjektas sukaupė ypatingai mažą skaičių. Senyvas savanoris raportavo, kad jis brangino ir saugojo kėdę, nes ji turi „atmintį“.
[Komentaras #1: skaitmeninė intervencija kaip atminties protezas]
Po antrojo bandymo subjektas surinko neįtikėtinai didelį skaičių, kuris turėjo būti sukauptas be sustojimo supantis visą tyrimo laiką. Savanoris tvirtino, kad kėde naudojosi tik jis su žmona. Tačiau atkreipiant dėmesį į faktą, kad nuo kėdės pasirodymo savanorio namuose anūkų apsilankymo skaičius ženkliai padidėjo, galima daryti prielaidą, kad tyrimo duomenys buvo įtakoti nenumatytų pašalinių veiksnių, tai yra anūkų.
[Komentaras #2: skaitmeninė intervencija kaip interaktyvus išdykavimas]
——————————————————————————————–
Objektas#2 (Žingsniavimo matuoklis)
Antrasis zondas – tai pridedamas bato kulnas su integruotu pedometru, skaičiuojančiu kiekvieną asmens žingsnį. Objektas buvo skirtas tirti gyventojo judėjimą namų aplinkoje. Savanoriui buvo paaiškinta avėti zondą visą laiką ir tik esant namie.
Rezultatai:
Antrasis subjektas buvo pastebėtas naudojantis mokslinį zondą už leidžiamų tyrimo ribų, t. y. už namų erdvės. Savanoris paaiškino, kad žingsniavimo matuoklis pažadino nenumaldomą norą lošti: zondo skaitiklio skaičius jis naudodavo pildydamas loterijos bilietus.
[Komentaras #3: skaitmeninė intervencija kaip okultinis ir metafizinis rūbas]
———————————————————————————————-
Objektas #3 (Agresyvių socialinių interakcijų zondas)
Trečiasis matuoklis – tai pliušinės pirštinės su integruotu elektroniniu smūgių skaitikliu. Matuoklis buvo skirtas tirti namų aplinkos negatyvumą. Savanoris turėjo vilkėti pirštines vykstant agresyviai interakcijai ar konfliktui su kartu gyvenančiais asmenimis.
Rezultatai:
Agresyvių socialinių interakcijų zondas neatlaikė tyrimo termino, kadangi buvo nepataisomai sugadintas.
[Komentaras #4: žmonės visada buvo linkę kalbėti daiktais: skaitmeninė intervencija kaip pilvakalbių priemonė]
———————————————————————————————-
Objektas #4 (Biolaikrodis)
Ketvirtasis matuoklis – tai krūtinės diržas su integruotu elektroniniu širdies ritmo skaitikliu. Zondas buvo naudojamas tirti namų aplinkos bioritmus ir emocinę įkrovą.
Rezultatai:
Savanorė negrąžino biolaikrodžio, kadangi zondas tapo, pasak jos, „[jos] kūno dalimi“. Ji pradėjo jausti anksčiau nepatirtą ir žodžiais neišreiškiamą kūno kontrolę ir kūno galią.
[Komentaras #5: skaitmeninė intervencija kaip invazinė ir persmelkianti augmentacija]
———————————————————————————————-
Objektas #5 (Ribų ritualo zondas)
Penktasis matuoklis – tai kilimėlis su integruotu belaidžiu elektroniniu „užlipimų“ skaitikliu. Objektas buvo skirtas tirti judėjimą per viešos ir privačios erdvės slenkstį. Ribų ritualo zondas buvo paslėptas po kilimėliu batams nusivalyti, priešais įėjimą į namus.
Rezultatai:
Po tyrimo išaiškėjo, kad savanorė serga aritmomanija (skaičiavimo manija – tai psichikos sutrikimas, kuriuo sergantys žmonės kenčia nuo nenumaldomo noro skaičiuoti savo veiksmus ir objektus juos supančioje aplinkoje). Taigi galima tvirtai daryti prielaidą, kad tyrimo rezultatai buvo klaidingai paveikti šio sutrikimo. Vėliau savanorė paaiškino negalėjusi atsispirti vilionėms skaičiuoti „kitus veiksmus“, pavyzdžiui ji panaudojo kilimėlį-skaitiklį skaičiuodama, kiek kartų buvo žiūrėta į pakabintą šeimos fotonuotrauką. Deja, vėliau ji ėmė skaičiuoti būdus ir galimybes, įmanomus skaičiuoti ribų ritualo zondu…
[Komentaras #5: matyt čia zondas veikė labiau kaip placebas nei mokslinis matuoklis: skaitmeninė intervencija kaip elektroninis placebas]
Aritmomaniako dilema
Suaugusieji mėgsta skaičiukus.
(Antoine de Saint-Exupery. Mažasis princas)
Mes, žmonės, esame apnikti skaičių: kur bepasižiūrėsi – visi mūsų gyvenimo aspektai persismelkę skaičiais. Skaičiai tokie įprasti ir visur esantys, kad laikomi natūraliu ar net gamtos reiškiniu. Jie įkūnija tokią veiksmingą, magišką ir svaiginančią galią, kad kai kurie vadina juos magiškais ar dieviškos prigimties. Nors matematika (kartu ir skaičiai) yra laikoma universalia visatos kalba, ji stokoja vienintelio ir aiškaus apibūdinimo. Nepaisant to, akivaizdu, kad matematika vaidino ir tebevaidina svarbų vaidmenį pasaulio kultūrų raidoje.
Daugelis filosofų ir mokslininkų apie matematiką laikė visatos pagrindu. Platonas rašė, kad „Dievas geometrizuoja“. Fizikas Jamesas Jeansas pareiškė, kad dievas buvo matematikas. Vienas kvantinės fizikos išradėjų Paulas Dilarcas tęsė šią idėją, argumentuodamas, kad Jis buvo grynasis matematikas. Edwardas Fredkinas postulavo, kad visata yra padaryta iš informacijos – žalios matematinės materijos. Ir pagaliau raidos antropologai primena, kad matematinis protas negalėjo evoliucionuoti nematematinėje visatoje.
Nenuostabu, kad yra tokių, kurie tiki transcendentinėmis ar okultinėmis skaičių galiomis. Šie žmonės, skaičių mistikai, numerologai, piramidologai ir bioritmikai tiki, kad skaičiai turi galią valdyti įvykius ir nulemia mūsų likimus, t. y. turi unikalias ezoterines prasmes ar magiškus „vidurius“. Tokia mistika „uždrausta“ moksle, tačiau mums primena, kad kai kurios emocinės, dvasinės ar net fizinės tiesos negali būti paaiškinamos, vien pajaustos ar patirtos. Taigi mechaninė matematikos kalba (matyt ir mokslo apskritai) koegzistuoja kartu ir priklauso nuo poetinės, metafizinės, subjektyvios ir pasąmoninės varomosios jėgos.
Galiausiai, visai įmanoma, kad visa ši akivaizdžiai fundamentali matematika yra kiekvieno galvoje, tiksliau sakant, kiekvieno sąmonėje. Juk mes visatos nepatiriame žalios, bet per savo jusles ir taip per savo sąmonę.
Panašu, kad matematika (ir mokslas) gali būti paprasčiausias mūsų vaizduotės vaisius. Mes kuriame šias, pavadinkime, realias fikcijas apie savo pasaulį tam, kad susitaikytume su būtimi ar ją įprasmintume. Šios fikcijos, lyg naratyvinės terapijos reguliariai regeneruoja(si)/-mos, gydo nežinojimą ar nesugebėjimą rasti Tiesą. Juk gerai žinoma, kad patikima šiandienos teorija bus abejojama rytoj.
Ką matematika sako apie loterijos bilietų išsirinkimą? Kad bet koks mūsų naudojamas modelis tėra iliuzija.
Kaip bebūtų, mes mėgstame matematines pasakas. Tai aritmomaniako[*] dilema: mes liguistai skaičiuojame savo veiksmus ir objektus savo aplinkoje, net jei ir laikome tai absurdu. Tad kodėl skaičiuojame? Matyt šis nenumaldomas poreikis slypi ne tiek skaičiavimo veiksme ir ne matematinėse lygtyse bei skaičiuose, bet matematiniame grožyje ir poetikoje. Čia glūdi malonumas ir galimybė atrasti, pajausti, suprasti, atsiminti ir bendrauti, įgalintas universalaus visatos naratyvo. Sunku nesutikti, kad skaičiai turi nepaprastą „netikėjimo sustabdymo“ galią perkelti įtikinamą visatos dublikatą į mūsų sąmonę. Matematika yra dieviška pasaka. Ar tai būtų okultinis būrimas, Pitagoro teorema, kriptografija, evoliucinis algoritmas ar paprasčiausiai banali kasdienybės matematika, visuose glūdi tam tikras simbolinis žavesys ar naratyvinis malonumas. Matematinis malonumas, kuris atsibudimui suteikia prasmės.
Vyrukas ėjo pro psichiatrinę ligoninę ir išgirdo aimanuojantį balsą: „13…13…13…13…“
Apžiūrėjęs ligoninę, vyriškis pamatė skylę sienoje. Jis žvilgterėjo pro skylę ir gavo niuksą į akį. Aimanuojantis balsas vėl pradėjo kartoti: „14…14…14…14…“
(Jester 4.0: internetinis humoro rekomenduotojas)
Julijonas Urbonas (dizaino mokslininkas, Vilniaus dailės akademija, Vilnius, Lietuva; Karališkasis meno koledžas (Royal College of Art), Londonas, DB)
[*] Aritmomanija arba skaičiavimo manija – tai psichikos sutrikimas, kuriuo sergantys žmonės kenčia nuo nenumaldomo noro skaičiuoti savo veiksmus ir objektus juos supančioje aplinkoje, net suvokdami tokio skaičiavimo absurdiškumo.
temos: ATEITIS, dizainas, interaktyvumas, mokslas ir technologijos, projektai, technovizijos |
« pokalbis apie ateitį | | philip »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.