• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2588440 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    ateities atsiminimo galimybės realumas

    | 2007-10-17 | 11:35
    temos: ATEITIS,filosofija,idėjos ir teorijos

    Klausimas „ar galime atsiminti ateitį?“ yra prasmingas ne tik kalbos srityje. Kalbėdami galime sakyti, jog prisimenu, kad rytoj turiu susitikimą. Skirtingose kalbose vartojami įvairūs laikai, nusakantys ateities ir praeities santykius, tačiau nuo to lengviau nepasidaro – realiai mes vis tiek negalime prisiminti, kas įvyks per rytoj vyksiantį susitikimą.
    Griežtąja prasme prisiminimas yra kažko prisiminimas; ir tas kažkas privalėjo įvykti (atsitikti) anksčiau nei mes tą įvykį galime prisiminti. Šv. Augustinas visą tai įvardino kaip dabartyje, expectationes pavidalu egzistuojančią ateitį (žr. St. Augustine 1960 XI kn). Anot šios subjektyvistinės laiko teorijos, mes galime pasitenkinti tik numatymais, laukimais. Neatmetant subjektyvistinių ar psichologinių laiko klausimo aspektų svarbos, pabandysime panagrinėti gamtamokslinę šio klausimo pusę. Žvelgiant iš tokių pozicijų, ateities atsiminimo galimybės realumas suponuoja laiko kryptiškumo problemą.

    Viena įdomesnių šiuolaikinių gamtamokslinių erdvės ir laiko problemos tyrimo tendencijų yra bandymas suprasti, ar įmanomas laiko krypties apvertimas. Šis klausimas taip pat siejasi su priežastingumo tyrinėjimu, o per tai – ir su determinizmo problema.

    Tipiška laiko krypties formulė galėtų būti išreikšta taip:

    „(i) jei C yra anksčiau (vėliau) už D, o D yra anksčiau (vėliau) už E, tai tada C yra anksčiau (vėliau) už E;
    (ii) jei C yra anksčiau (vėliau) už D < D nėra anksčiau (vėliau) už C;
    (iii) C nėra nei anksčiau, nei vėliau už save patį.“ (Mellor 1998: 118)

    Tokia formulė galioja ne tik laiko krypčiai, bet, D. H. Melloro manymu (Mellor 1998), įvedus priežastinius ryšius ir priežastingumui išreikšti. Priežastingumo ir laiko krypties sąsajas nurodo ir A. S. Eddingtonas, kuris ir įvedė laiko krypties sampratą, pastebėdamas, kad „įvykių dalijimas į buvusius ir būsimus (tarp kitko pastebėsime, kad ši išsidėstymo laike savybė neturi analogiško išsidėstymo erdvėje) glaudžiai susijęs su mūsų idėjomis apie priežastingumą ir valios laisvę.“ (Эддингтон: 2003: 52) Kadangi priežastingumas yra atskira filosofinė problema, jo čia specialiai nenagrinėsime. Užteks pažymėti, kad klasikinės fizikos determinizmą, paremtą priežastingumo dėsniu aiškiai yra išreiškęs P. Laplace‘as, o reliatyvumo teorija, pasak A. Matvejevo, „neįrodo priežastingumo principo. Ji pati pagrįsta tuo, kad šis principas teisingas ir turi būti išpildomas visose koordinačių sistemose.“ (Matvejevas 1982: 84)

    Šiuolaikinių fizikų darbuose galima rasti nemaža hipotetinių svarstymų apie laiko krypties apvertimo galimybę. Neaišku, ar fizikiniai dėsniai, galiojantys viena laiko kryptimi, turėtų galioti ir atvirkštine kryptimi. Jei laikas turi kryptį, tada prasminga klausti, ar jis turi tik vieną kryptį, ar gali ši kryptis būti apversta? Visatos plėtimosi hipotezė, Visatos susitraukimo galimybė, entropijos principas yra tik keletas argumentų, leidžiančių „realiai“ kalbėti apie laiko kryptiškumą. Stephenas Hawkingas savo darbe „A Brief History of Time“ (Hawking 1989) teigia, kad „menamajame laike“, kuris vartojamas reliatyvumo teorijoje, laiko kryptis nesiskiria nuo erdvės krypties. Šiame laike nėra jokio esminio skirtumo tarp „pirmyn ir atgal“. Kita vertus, akivaizdu, kad realiame laike toks skirtumas egzistuoja. Mokslo dėsniai savo ruožtu galioja abiem kryptim: „į ateitį“ ir „į praeitį“. Brianas Greene’as pastebi, kad tie patys mokslo dėsniai, galiojantys nukritusiam nuo stalo ir sudužusiam puodeliui, gali pilnai paaiškinti ir atvirkštinį procesą – šukių susirinkimą ir puodelio suformavimą. Tereikia pakeisti dalelių skriejimo greitį atvirkštine kryptimi. (Greene 2004) Panašiai samprotauja ir St. Hawkingas, išskirdamas C, P ir T simetrijas. C – dalelių pakeitimas antidalelėmis; P – veidrodinis atspindys, sukeičiantis vietomis kairę ir dešinę ir T – visų dalelių judėjimo krypčių pakeitimas atvirkštinėmis. Mokslo dėsniai, pasak St. Hawkingo (Hawking 1989), nepakinta taikant visas šias simetrijas. Deja, autorius nėra visiškai teisus, nes kaip buvo parodyta, išimtimi čia tampa chirališkumo problema. Be to, T simetrija nėra paprastai aptinkama ‚realioje“ aplinkoje – sudužę puodeliai nesusirenka į sveiką visumą. Tai paaiškinama antruoju termodinamikos dėsniu, skelbiančiu, kad bet kokioje uždaroje sistemoje entropija (terminas įvestas Rudolpho Clausius) bėgant laikui vis didėja. Entropija yra vienakryptė ir galiausiai pasiekia termodinaminį ekvilibriškumą. Entropijos principas, anot St. Hawkingo (Hawking 1989), ir leidžia nustatyti skirtumą tarp praeities ir ateities. Priešingu atveju, kaip teigia Williamas Thompsonas (plačiau žinomas Lordas Kelvino vardu):

    „gyvi organizmai augtų atvirkščiai, sąmoningai žinodami ateitį bet be praeities atsiminimo ir vėl taptų negimę.
    Bet realus gyvenimo fenomenas begalybiškai peržengia (transcenduoja) mokslą, o spekuliacijos apie įsivaizduojamo apvertimo pasekmes yra visiškai nenaudingos.“ (Thompson 1960: 468).

    St. Hawkingas išskiria trys laiko kryptis (Hawking 1989): termodinaminė – netvarkos arba entropijos didėjimo kryptis; psichologinė – individo jaučiama laiko tėkmė; kosmologinė – Visatos plėtimosi kryptis (visos šios kryptys sutampa). Jei Visatai plečiantis galime kalbėti apie progresyvią laiko projekciją, apimančią termodinaminę ir kosmologinę laiko kryptis, tai jai traukiantis, anot St. Hawkingo, svarstytina regresyvios laiko projekcijos galimybė. Tokiu būdu Visatai traukiantis laikas apsigręžtų ir hipotetiškai galėtumėme prisiminti ateitį. Tačiau, kaip parodė Donas Page’as ir vėliau Raimondas Leflamme’as, Visatai traukiantis (apsivertus kosmologinei krypčiai), termodinaminė kryptis liks nepasikeitusi – netvarka ir toliau didės. Šis teiginys argumentuojamas taip pat ir vadinamuoju antropiniu principu, pagal kurį besitraukiančioje Visatoje nebūtų palankių sąlygų protingoms būtybėms egzistuoti. Nemanau, kad antropinis principas šiuo atveju yra pakankamo pagrindo principas, leidžiantis konstatuoti laiko vienakryptiškumą. Be to, abejotinas yra ir psichologinės (kokybinės) bei kosmologinės (kiekybinės) laiko krypčių suderinamumas, nenurodant aiškių jų sąsajos kriterijų. Galiausiai, laiko krypties tyrimai remiasi laiko simetrijos idėja, kuria aiškinama laiko prigimtis, o kai kurie autoriai, kaip antai R. Penrose‘as (Пенроуз 2004), yra linkę atmesti laiko simetriškumą. Abejonių dėl laiko krypties tapatinimo su CPT simetrijomis atžvilgiu išsako ir D. Frankas–Kameneckis. (Франк–Каменецкий 1970) Nepaisant kritikos, tokio pobūdžio svarstymai yra naudingi laiko prigimties pažinimui.

    Ieškant ateities atsiminimo realumo pagrindimo, galima atsigręžti į reliatyvumo teorijas. Specialiojoje reliatyvumo teorijoje gravitacijos veikiamas erdvėlaikis yra iškreiptas. Jei erdvėlaikis yra iškreiptas gravitacijos, tai hipotetiškai galima tokia iškreiptumo forma, kai erdvėlaikis sudarys uždarą ciklą. Aišku, tokia iškreivinimo forma realiai galėtų egzistuoti tik artėjant prie singuliarinio taško. Tačiau akivaizdu, kad joks gyvas organizmas negalėtų atlaikyti tokio gravitacijos poveikio, todėl kalba bent apie žmogišką atmintį tokioje situacijoje yra beprasmė.

    Galiausiai pagal Lorenzo lygtis, naudojamas reliatyvumo teorijose, laikas gali judėti greičiau arba lėčiau, priklausomai nuo objekto judėjimo greičio. Tokiu atveju galima teigti, kad judant šviesos greičiu kartu su laiku sustoja ir atmintis. Jei žmogus galėtų judėti šviesos greičiu, jis galėtų prisiminti tik dalykus įvykusius iki išvykimo, jokių naujų įvykių veikiančių atmintį negalėtų įvykti. Todėl Einsteino aptartame dvynių paradokse, greičiau judantis dvynys būtų arčiau “dabarties taško” nei tas, kuris juda lėčiau. Tačiau bet kuriuo atveju tokios spekuliacijos nepagrindžia ateities atsiminimo realumo.

    Atmintis, be abejo, nėra susieta tik su fizikiniu laiku. Tai yra kartu ir psichologijos bei neurofiziogijos objektas. Todėl iš fizikinių pozicijų nuneigus ateities atsiminimo realumo galimybę, vis dėlto išlieka sunkiai paaiškinami telepatijos, déjà vu ir kt. fenomenai, kurie su fizikiniu laiku tarsi neturi jokių sąsajų. Pavyzdžiui, statistiškai apie 70 % žmonių patiria déjà vu apraiškas. Didžiausias skaičius aptinkamas amžiaus grupėje nuo 15 iki 25 metų. Arthuras Funkhouser’is išskiria įvairių déjà vu tipų: déjà vu visité (jau buvęs), déjà vu vécu (jau išgyventas). Kita vertus, vargu, ar visa tai galima įvardinti kaip realų ateities atsiminimą. Greičiausiai tai tėra tam tikros psichologinės ar neurofiziologinės anomalijos.

    Vargu, ar realiai galima kalbėti apie ateities atsiminimo realumą ir „kitose“ laiko rūšyse – tose, kurios yra cikliškai orientuotos, pvz., šventinis, mitologinis laikas. Jei egzistuoja ciklinės laiko formos, vadinasi galima kalbėti apie ateities prisiminimą. Tačiau toks ateities prisiminimas įmanomas ne „realiai“, o simboliškai, metaforiškai. Todėl galiausiai reikia daryti tikėtiną ir pesimizmo kupiną išvadą, jog ateities greičiausiai niekada nepavyks atsiminti.

    Literatūra
    Augustine, St. 1960. The Confessions of St. Augustine. Garden City, New York: Image Books A Division of Doubleday & Company, INC.
    Greene, Brian 2004. The Fabric of the Cosmos. New York: Alfred A. Knopf.
    Hawking, Stephen W. 1989. A Brief History of Time. London – New York – Toronto – Sydney – Auckland: Bantam Press.
    Matvejevas, Aleksejus 1982. Mechanika ir reliatyvumo teorija. Vilnius: Mokslas.
    Mellor, D. H. 1998. Real Time II. London and New York: Routledge.
    Thompson, William (Lord Kelvin) 1960. If Nature Could Run Backward. //The Authobiography of Science (ed. by Forest Ray Moulton and Justus J. Schifferes). Garden City, New York: Doubleday & Company, INC.
    Пенроуз, Роджер 2005. Новый ум короля. Москва: УРСС.
    Франк – Каменецкий, Д. 1970. Предисловие к русскому изданию // Время и современная физика. (под ред. Д. Франк-Каменецкого) Москва: «Мир»
    Эддингтон, А. 2003. Пространство, время и тяготение. Москва: УРСС

    Parengta pagal pranešimą, kurį Jonas Čiurlionis skaitė Lietuvos filosofų draugijos mokslinėje konferencijoje: Atmintis: istorija ir vaizduotė. Vilnius, Lietuva (2005 05 06). http://www.filosofija.vu.lt/tekstai/atmintis.htm

    temos: ATEITIS, filosofija, idėjos ir teorijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.