Ar yra kas nors viduje?
ilona jurkonytė |
2007-06-07 | 19:44
temos: žaidimai,interviu,knygos,komunikacija,menas
Menotyrininkės Ilonos Jurkonytės pokalbis su filosofe Audrone Žukauskaite apie Juodąją dėžę, rastą po 9-osios Baltijos tarptautinio meno trienalės BMW.
Lėktuvo juodoji dėžė skirta išlaikyti ir perduoti informaciją. Šia prasme jos funkcija – atskleisti kitaip nepasiekiamas paslaptis, ji yra raktas atkuriant įvykį, kurio liudininkų nebėra. Juodoji dėžė – prietaisas, padedantis išplėsti kasdienės žmogiškos patirties ribas. Šiandien kalbėti apie BMW (9-osios Baltijos tarptautinio meno trienalės) ekspoziciją ir renginio šurmulį yra tas pats, kas bandyti iššifruoti seniai praūžusios katastrofos juodąją dėžę. O kodėl gi to nepadarius tiesiogine prasme? Praėjus daugiau nei metams po parodos atidarymo, šifruoti šią Juodąją dėžę pakviečiau filosofę Audronę Žukauskaitę.
lona: Koks BMW trienalės Juodosios dėžės turinys?
Audronė: Visos knygos dėžėje labai skiriasi. Interviu knygą galima suvokti kaip parodos filosofiją, tarsi šaltinį, iš kurio viskas išteka. Keista bet tikra knyga (Weird But True Book) – tai savotiškas parodos alibi; ja tarsi siekiama sukurti legitimaciją, parodyti, kad įtrauktos temos yra artikuliuojamos. Keistos bet tikros knygos tekstai yra tarsi parodos idėjos: skaidrumas ir sutemos, paslaptis, pasąmonė, zombiai ir dar kažkas… BMW knyga yra katalogas, žaidžiantis slėpynių, – jame nėra menininkų pavardžių, nėra ir jokių kitų nuorodų.
I: Gal vienintelė, kuri nežaidžia – Interviu knyga?
A: Galbūt, tačiau ši knyga pina konceptualų ir vizualų voratinklį. Ji pasiūlo savotišką rizominę logiką, kurią tuojau pat realizuoja piešiniais, įrėminančiais tekstą. O Tuščioji knyga – tai lyg veidrodis skaitytojui, kuris gali joje susiprojektuoti, ką nori. Vienintelė knyga, kurios visiškai nenorėjau skaityti – geltonoji knyga. Tai tarsi kokia privati idiosinkrazija, privati fantazija – net nejauku į ją lįsti. Paprasčiausiai per daug privatu.
I: Taip, privatumo šioje dėžėje tikrai nemažai. Ar skaitėte Kate-Jane gidą? Jis man pasirodė be galo asmeninis.
A: Skaičiau. Taip, jis taip pat privatus, be to ir falsifikuojantis, žaidžiantis ir klaidinantis. Galima teigti, kad svarbiausia parodos koncepcija yra žaidimas su auditorija. Tačiau kas šio žaidimo dalyviai? Kad žaidžia kuratoriai ir menininkai, aišku visiems. Bet ar nori žaisti publika ir ar ji žino, kad žaidžia? Kitaip tariant, ar visi dalyviai užima lygiavertes pozicijas? Manau, parodos atidarymas parodė, kad publika nežinojo esanti žaidimo dalis ir netgi nenorėjo žaisti. Komunikacija neįvyko: žmonės pamatė neryškius, blankius daiktus ir išėjo, nes lyg ir nebuvo į ką žiūrėti – darbai buvo be pavadinimų, be tų naratyvų, kurie atsirado paskui, po kelių savaičių.
I: Kaip manote, ar publika privalo pati veikti sąmoningai ir aktyviai?
A: Publika nieko neprivalo. Ji kaip rinka renkasi, kas jai patogiau. Įdomiausia, kad ŠMC tą kritiką bandė kritikuoti, kitaip tariant, siekė išlaikyti tiesos monopolį, pasakyti visą tiesą, kas yra paroda, kokia yra parodos koncepcija, kaip ją reikia suprasti. Man pasirodė, kad tokia pozicija prieštaringa, nes, viena vertus, apeliuojama į žaidimą, daugiaprasmiškumą, netgi autorystės nebuvimą, kita vertus, tiksliai pasakoma ką ir kaip reikia suprasti, kaip reaguoti. Šis nesusipratimas parodė, kad dauguma parodos kūrinių neegzistuoja be pasakojimo, be tam tikros išgalvotos istorijos.
I: Menotyrininkė Lolita Jablonskienė pasiūlė gana aiškią šios parodos interpretaciją: esą ši paroda teigia paties meno pasaulio kritiką, meno kūrinio ir jo vertės kūrimo kritiką, kad, kaip Jūs ir teigiate, meno kūrinys neegzistuoja be pasakojimo, t.y. meno kūrinio vertę taip pat tiesiogiai kuria pasakojimai apie jo pripažinimą didžiosiose tarptautinėse parodose.
A: Žinoma, ši paroda išskirtinė tuo, kad ji bandė rodyti tai, kas iš principo neregima. Visos parodoje konceptualizuotos temos buvo siejamos su tuo neregimumu: juodoji rinka, šešėlinė ekonomika, juodoji magija, juodieji pasauliai, nelegalūs žinojimai… Jei ankstesnės parodos, pavyzdžiui, Traukos centras, siekė kvestionuoti vizualumą, tai ši paroda siekė parodyti tai, kas iš viso galbūt nematoma. Šiuo aspektu paroda lyg ir asocijuojasi su modernizmu, kuris tam tikrą idėją taip pat siekia išreikšti per tai, kas nematoma. Tik tiek, kad modernizmo atveju tos idėjos buvo didingos, jos buvo Idėjos (iš didžiosios raidės), tuo tarpu tai, į ką nurodo šitie daiktai, yra absoliučiai priešingi dalykai. Tik nežinau, koks žodis galėtų apibūdinti tai, kas priešinga didingumui. Gal niekingumas… nors ir tai ne visai tinkamas žodis.
I: Gal menkumas?
A: Gal menkumas, nes apeliuojama į tai, į ką mes paprastai žiūrime su atlaidžia šypsena, pavyzdžiui, ekstrasensai, parapsichologai, Gariūnai, marginalios bendruomenės – tai pasauliai, kurie tarsi neverti mūsų dėmesio – jie niekada netampa aktyvaus pažinimo tema. Taigi BMW paroda buvo tikras „menkumo estetikos“ sureikšminimas. Šiuo požiūriu tai ir yra meno pasaulio bei meno kūrinio, kurie pozityviai ar negatyviai vis dar priklauso nuo didingumo estetikos, kritika.
Kita vertus, ši paroda įkūnija tendenciją, kylančią iš Interviu knygos ir Manuelio De Landa filosofijos. Pirmiausia į akis krinta tai, kad atsiranda iš prigimties yra nehumanitarinė filosofija. Paprastai filosofija ir menotyra priklauso humanities, vadinamiesiems „žmogaus mokslams“, tuo tarpu dabar vis ryškėja teorija, atmetanti viską, kas priklauso šiam diskursui, įskaitant ir vizualumą. Atskaitos tašku pasirenkamas G. Deleuze’as, tačiau jo filosofija gerokai „nudrenuojama“, iš jos pašalinama viskas, kas nurodo į literatūrą, menus, ar, sakykime, reikšmės supratimą. Kuriama tokia grynai materialistinė mechanistinė pasaulio koncepcija, toks pasaulio vaizdas, kurį kiti vadina „naujuoju materializmu“, kitaip tariant, autorius tvirtina, kad yra tik tai, kas tikra, kas nėra diskursyvu. Tačiau tokiu atveju lieka vien mašinos, kabeliai, uraganas Katrina, kažkokie rinkos mechanizmai, mūsų pačių alkis, kūnai ir daugiau nieko. Tokio materialistinio pasaulio atšvaitai šioje parodoje buvo labai akivaizdūs, tačiau kažin ar reikia viską taip „nudrenuoti“ ir atsisakyti humanizmo, kuris, aišku, neretai yra patetiškas, įkyrus ir iš tikrųjų per daug diskursyvus, bet, kita vertus, jis irgi yra mūsų pasaulio dalis.
I: Ar Jums nepasirodė, kad tas mechanistinis pasaulis yra labai mistifikuojamas? Turiu omenyje ir elektroninės erdvės traktavimą…
A: Aš sutinku, kad mechanistinis principas neišlaikytas vien tuo požiūriu, kad paroda kuria naujus diskursus apie tą pasaulį, kuris, užbraukus visą ankstesnį diskursą, lieka kaip kokia liekana ar atplaiša. Ir čia galbūt esama savotiško prieštaravimo, nes, viena vertus, teigiama, jog tai ne vizualumas, ne kultūra, ne humanizmas, bet, kita vertus, viskas, kas lieka po reikšmės katastrofos, vėlgi yra aprašoma, savotiškai mistifikuojama, inscenizuojama ir apauginama naujais diskursais. Grįžtant prie nehumanitarinės filosofijos, galima pasakyti, kad šita knyga yra nuosekli pasekmė to, kas įvyko 7–8-ajame dešimtmetyje: poststruktūralizmas ir visiškas diskurso įsigalėjimas. Tuo metu buvo įsigalėjusi visuotinai priimta tezė, kad egzistuoja tik tai, kas diskursyviai sukonstruota. Čia puolama į kitą kraštutinumą, kai teigiama, kad yra tik tai, kas tikra, t.y., tai, ką galime aptikti vos ne empiriškai. J. Lacano terminais tai reikštų, kad reprezentacija yra mistifikacijos sfera, o egzistuoja tik tikri, t. y. nereprezentuojami dalykai. Kaip sakiau, tokiu atveju tikrovė lieka labai skurdi. Na taip, yra tokia problema kaip spamo, internetinių šiukšlių problema… Aš sutinku, kad tai yra problema, bet ar tai filosofinė problema? Man atrodo, kad ne. Arba klausiama, kaip vienas ansambliažas jungiasi su kitu ansambliažu, kaip veikia vienokia ar kitokia sistema. Žodžiu, kuriama savotiška „kabelio filosofija“.
I: O koks galėtų būti tokio „filosofinio“ diskurso santykis su menu, kūryba, su tuo, ką menininkas renkasi kaip savo kūrybos išraišką, medžiagą kūrybai? Jei kalbėtume apie BMW knygą, į kurią menininkai yra „sudėję“ tai, ką norėjo, be jokių išankstinių kuratorių ar redaktorių nustatytų kriterijų, matome, kad joje yra labai daug žiniasklaidos tekstų…
A: Taip, BMW knygoje daug perdirbtų medijų pranešimų, reklamos, komiksų, atsitiktinumų ir chaoso, būdingų žiniasklaidai. Čia daug savotiško spamo, kuris kažkokiu paradoksaliu būdu suvokiamas ne kaip šiukšlės, o kaip mūsų kasdienybės kultūros dalis. Esama ir pačios kuratorių komunikacijos… Bet vėlgi į akis krenta tai, kad dominuoja diskursyvus lygmuo: pranešimai, o ne vaizdai.
I: Taip… Tačiau, kita vertus, jei tai yra knygos, tai jose ir tikimės tekstų…
A: Katalogai paprastai tik reprodukuoja vaizdus, kuriuos kuria meno kūriniai, o čia – tiek BMW knygoje, tiek ir pačioje parodoje – meno kūriniai yra pabrėžtinai pliki, nieko nerodantys. Ką mes matome parodoje? Daiktus, kurie funkcionuoja tik kaip aliuzija: tualetinio vandens flakonas apeliuoja į santykius tarp originalo ir kopijos; šerno galva (rastas objektas?) funkcionuoja kaip meno objektas tik dėka pasakojimo, kuris sukuriamas apie tą objektą.
I: Gal Juodoji dėžė nėra katalogas?
A: Nėra katalogas galbūt tuo požiūriu, kad tai, kas pateikta BMW knygoje, neatitinka to, kas buvo parodoje. Paroda nėra dokumentuota – mes nežinome, kas, kur sukūrė tuos kūrinius. Man atrodo, kad knygoje yra ir darbų, vaizdų, kurie nebuvo eksponuoti, bet, kita vertus, intelektualiai jie su paroda labai susiję, yra tų pačių tėvų kūdikis.
I: Kaip jau minėjau, mane šiame projekte šiek tiek trikdo ypatingas žiniasklaidos vaidmuo, kuris, sakyčiau, suformavo ir kone visą BMW knygos turinį. Istorija gali būti pasakojama paties kuratoriaus vedamos ekskursijos metu, arba ji gali būti pasakojama žiniasklaidos „balsu“, pvz., BMW knygoje atsikartojančios „Akivaizdu, bet neįtikėtina“ („Weird but True“) rubrikos… Šiuo atveju žiniasklaidos diskursas, matyt, suprantamas ironiškai?
A: Nežinau, ar šis diskursas yra autoironiškas. Sutikčiau, kad medijos inkorporuojamos sąmoningai. Viena vertus, tai galima laikyti medijų diskurso kritika, kita vertus, man atrodo, kad tos medijos pernelyg įaugusios į kraują, į patį meno procesą. Šiuo atveju patys menininkai imasi aptarnauti medijas. Čia kaip ir su BMW konceptu – viena vertus, galime sakyti, kad tai yra rinkos ekonomikos kritika, kita vertus, BMW logotipas pats yra prekė ir tos rinkos dalis. Susitapatinimas su išreklamuotu produktu, preke, galbūt čia irgi yra reikšmingas. Tačiau tokia strategija man atrodo rizikinga, nes tokių dalykų kaip rinka negali kritikuoti netapdamas jos dalimi. Negali būti visiškai rinkos išorėje, kaip ir negali būti visiškai žiniasklaidos išorėje. Šios ideologijos įtraukia.
I: Dėžėje daug chaoso. Savaime tai nėra blogai, tačiau daug kas joje suplakama.
A: Taip. Jei mes sutinkam, kad yra tai, kas tikra ir materialu, tuomet, kaip teigia M. De Landa, lieka tik ansambliažai, kurie chaotiškai jungiasi vieni su kitais. Kaip minėjau, gauname visiškai plokščią pasaulio vaizdą, kuris, kaip ir tie rizominiai sąvokų piešiniai, plinta visomis kryptimis. Vienas organinis ar neorganinis ansamblis susijungia su kitu, pavyzdžiui, žmogaus kūnas susijungia su dviračiu, arba kompiuteris susijungia su kabeliu, arba viena molekulė su kita. Bet, kaip sakiau, tokiame landšafte labai nyku gyventi. Tuomet norisi ko nors diskursyvaus, įsivaizduoto…
I: O kokia menininko padėtis šioje schemoje? Menininkas kaip diskurso kūrėjas, o kuratorius – kaip papildomo diskurso kūrėjas? Ar šie „pasakojimai“ iš viso kur nors susiliečia?
A: Čia, man atrodo, galima prisiminti J. F. Lyotard’o teiginį, kad kiekvienas menininkas turi tapti savotišku filosofu. Jis turi sukurti ir kūrinį, ir taisykles, kaip jį interpretuoti. Šiuo požiūriu, galima sakyti, kuriama daugybė atskirų filosofijų, kurios nebūtinai turi būti koherentiškos, viena su kita suderintos.
I: Parodos kuratorius, Raimundas Malašauskas, kartą sakė, kad būtų puiku, jei būtų galima surinkti tas tuščiąsias knygas, kai jos jau būtų žmonių prirašytos (daugelis jas naudoja kaip užrašines), ir jas eksponuoti. „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“?
A: Taip, tai avangardistinė idėja. Šita paroda, manau, turi labai daug avangardistinio šarmo.
I: Aš pirmiausiai pagalvojau apie siurrealistų parodas.
A: Siurrealistai, beje, taip pat buvo labai literatūriški. Kaip ir ši paroda. Kaip ir avangardas. Nes parodoje svarbiausia koncepcija ir naratyvai, o ne realus daiktas ar vyksmas. BMW parodoje lyg ir matėme kūrinius, bet kartu buvo sakoma, kad jie nėra svarbūs. Peilis kreipia į nužudymo istoriją ir atmintį. Burbulai, savo ruožtu, taip pat pasakoja kažkieno mirties istoriją.
I: Na, pati Juodoji dėžė taip pat yra atminties metafora.
A: Ir paslapties. Tai įrašymas to, kas atsitiko, arba neatsitiko.
I: Man juodoji dėžė – tai žmogiško smalsumo ir noro kontroliuoti išraiška; troškimas tapti liudininku įvykio, kurio nematei. Kita vertus, vėlgi esama ir mistifikavimo momento, nes, remiantis statistika, juodųjų dėžių medžiaga yra labai retai iššifruojama.
A: Gal tai savotiška metafora, kad yra kažkas, kas išlieka, nepaisant pačių klaikiausių aplinkybių.
I: Ar siekis išplėsti žmogaus ribas? Parodos kontekste tai, ko gero, siekis pasakyti daugiau. Kita vertus, kuratorius R. Malašauskas yra teigęs, kad šioje dėžėje galima rasti daugybę įvairių dalykėlių, kad labai daug kas ten užšifruota.
A: Tačiau abejoju, ar potencialus skaitytojas nori tas paslaptis šifruoti, ar jis nori žaisti tą žaidimą. Vėl prisiminus parodos atidarymą, matyti, jog, viena vertus, žiūrovai nežinojo esantys žaidimo dalimi, bet, antra vertus, jie netgi nenorėjo žaisti.
I: Tuomet, ką gali pasakyti, padaryti tokios parodos, tokie katalogai? Galbūt jie tiesiog suaktualina pačią temą? Nors… ši institucija lyg ir turėtų siekti sudominti, įtraukti.
A: Taip, bet publika gali sau leisti būti ciniška vartotoja. Ji nenori dirbti. Ir gal ne visi skaitytojai norės skaityti ir šifruoti Juodąją dėžę.
I: Visos Juodosios dėžės knygos „kalba“ visiškai skirtingais „balsais“ ir nelengva įsivaizduoti, kas galėtų būti jų skaitytojais. Ar ji skirta profesionalams? O gal kolekcionieriams?
A: Nežinau, gal tą dėžę galima naudoti ir kaip paprastą daiktą? Ji tokia graži.
I: Kaip ir tą tuščiąją knygą.
A: Taip. Rašyti tai, ką nori. Čia žaidžiama ir su būsimojo skaitytojo privatumu ir tas privatumas kažkaip išgaunamas, skatinamas. Taigi dėžėje visai netikėtai gali rasti savo dar neparašytų tekstų, prisiminimų iš savo būsimų kelionių.
temos: žaidimai, interviu, knygos, komunikacija, menas |
« is there anything inside? (summary) | | interaktyvi instaliacija “Žaidimai” INTRO galerijoje iki birželio 9 d. »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.