apie psichogeografijos apraiškas mene
jurij dobriakov |
2006-08-18 | 17:56
temos: apžvalgos,menas,psichogeografija
Pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su meno kūriniais, kurių pagrindinis objektas yra vieta (kraštovaizdis, miestovaizdis, architektūrinės konstrukcijos ir t.t.) ir su ja susiję įvairialypiai reiškiniai. Visuotinio iškūnijimo ir išvietinimo epochoje vieta, lokalumas yra vienos labiausiai nemėgstamų savokų, kurios tarsi implikuoja apie jas užsimenančio žmogaus sėslumą, uždarumą ir sentimentalumą.
Tačiau minėti meno kūriniai liudija, kad vieta tebėra viena iš žmogui egzistenciškai svarbiausių kategorijų, dabar galbūt net svarbesnė nei bet kada. Kai įvairūs (neretai tarpusavyje konfliktuojantys) „kontekstai”, kuriuose žmogus vienaip ar kitaip dalyvauja, dauginasi geometrine progresija, žmogus jaučia prigimtinį poreikį išsaugoti savo asmens vientisumą, kad netaptų Camus aprašytu „absurdo žmogumi” ar nesusirgtų šizofrenija. Tam būtina išreikšti, aktualizuoti savo santykį su realybe – savo vietą realybėje. Ją galima suprasti kaip vietą geografinėje plotmėje, kuri atlieka savotiško mediumo vaidmenį, daugialypiais prasminiais ir emociniais saitais susiedama žmogų su kitais žmonėmis, daiktais, pagaliau ir su pačiu savimi – ne tik dabartyje, bet ir visoje laiko perspektyvoje. Toks susiejimas kartu yra ir įprasminimo veiksmas, antidotas Anthony Giddenso aprašytam egzistencinio nerimo ir netikrumo jausmui.
Guy Debord’as savo „Miesto geografijos kritikos” įvade apibėžia psichogeografiją kaip discipliną, studijuojančią sąmoningai organizuotos arba neorganizuotos geografinės aplinkos poveikį žmonių elgesiui ir emocijoms. Nors toks apibrėžimas gana tikslus, vis dėlto jis neatrodo pilnas. Geografinė aplinka persipina ir su sociografine aplinka, tad poveikis žmogaus elgesiui yra labiau kompleksiškas. Čia tiktų legendinė hypermedia krikštatėvio Tedo Nelsono frazė iš jo kultinės knygos (angl.) „ComputerLib/Dream Machines”: „Everything is deeply intertwingled”, t.y., viskas giliai susiję tarpusavyje. Tad kalbant apie žmogaus vietą realybėje, galima kalbėti ir apie tokias dar neatrastas (tiksliau, neaktualizuotas ir neįvardytas) psichogeografijai artimas paribio disciplinas, kaip genealogeografija (žmogaus ryšio su ankstesnėmis kartomis per geografinės lokacijos prizmę tyrinėjimai) ir mnemogeografija (lokalizuotos atminties, autonominės vietovių ir geografinių objektų atminties tyrinėjimai). Dėl savo tarpdiscipliniškumo ir hipertekstualumo naujosios medijos yra labiausiai pajėgios įkūnyti šiuos sudėtingus ryšius, tačiau šalia naujų medijų meno verta prisiminti ir naujai pamatyti ryškiausius ankstesnių meno formų (literatūros, muzikos, fotografijos, kinematografijos) pavyzdžius, parodant, kad psichogeografiškumas ir gebėjimas nužymėti santykius, „nesuprantamus” konvencinei kartografijai, yra būdingi menui apskritai.
Literatūra
Psichogeografijos elementų galima rasti ne tik moderniojoje literatūroje. Suomių tautinis epas „Kalevala” persmelktas nuorodų į kraštovaizdžio ir „psichoklimato” ryšį. Jame akivaizdi geografinė opozicija – vaisinga ir saulėta Kalevala (tikriausiai pietų Suomija) versus amžinai šalta ir tamsi šiaurės šalis Pohjola (tikriausiai dabartinė Laplandija) – yra taip pat ir temperamentų opozicija. Pohjolos žmonės vaizduojami kaip klastingi ir atšiaurūs, atvykėliai iš Kalevalos jaučiasi čia svetimi. Priešingai, Kalevaloje pastarieji jaučia prigimtinį ryšį ne tik su aplinkiniais žmonėmis, bet ir su pačia žeme, laukais ir ežerais. Panašaus tipo (tiesa, kiek primityvaus, paremto archainės „sava žemė / svetima žemė” dialektikos) psichogeografinio žymėjimo apraiškų galima rasti ir kitų tautų mitologijoje.
Iki šiol aktyviai tyrinėjamas amerikiečio transcendentalisto Henry Davido Thoreau gyvenimo visuomenėje ir už jos ribų apmąstymų dienoraštis „Voldenas” galėjo būti parašytas tik ten, kur Thoreau praleido 26 mėnesius – miškuose netoli Voldeno tvenkinio. „Nesocializuotas” kraštovaizdis tampa pretekstu ir psichoemocine „žaliava” bene kiekvienai tekste aptinkamai žmogaus ir sociumo, kultūros, ekonomikos santykių kontempliacijai. Kartu jis apmąsto ir ankstesnių kartų ir civilizacijų „pėdsakus” kultūriniuose kraštovaizdžiuose (skyriuje „Buvę gyventojai ir žiemos svečiai” jis net užsimena apie negatyvią energetiką miestuose, pastatytuose senesnių miestų griuvėsių vietose, ir džiaugiasi, jog jo pasirinkta lokacija yra dar nepaliesta), pavienio žmogaus ontologinį ryšį su aplinka.
Genialiajame ir geriausiame Virginios Woolf romane „Į švyturį” pokyčiai kraštovaizdyje sinchronizuojasi su pokyčiais romano veikėjų likime, tapdami kartu ir veidrodžiu, ir aiškiaregio krištoliniu rutuliu. Pradžioje Šiaurės Škotijos pajūrio peizažas, apgaubiantis vasarnamį, į kurį kasmet atvažiuoja Ramsay šeima ir jų draugai, įkūnija utopinę belaikę idilę, kurioje jie atsiduria atvažiavę. Atrodo, kad būtent kraštovaizdis ir susieja juos, tampa atsvara kataklizmams, kurie bręsta kažkur „ten toli”, kontinentinėje Europoje, sukurdamas saugumo ir nekintamumo iliuziją. Tačiau kai kataklizmai ir asmeninės nelaimės vis dėlto patvirtina savo galią, nerimo ir nusivylimo ženklų atsiranda ir pačiame kraštovaizdyje. Woolf atseka „grįžtamąjį” psichogeografinį ryšį – žmogaus (žmonijos) psichologinės būsenos poveikį aplinkai. Čia galima įžvelgti paralelių su kitu genialiu kūriniu – Tomo Manno novele „Mario ir burtininkas”, kurioje aprašoma „nepakeliama”, nerimo ir nelaimės nuojautos persmelkta aplinka fašistinės Italijos kurorte, kurioje atsiduria poilsiautojų šeima iš dar netotalitarinės Vokietijos.
Nuo pradžios iki pabaigos psichogeografinis ir mnemogeografinis yra Antoine’o de Saint-Exupery romanas „Žmonių planeta”. Tiksliai nurodytos geografinės lokacijos tampa hipernuorodomis į lėktuvo piloto atmintyje „įrašytus” prisiminimus apie žuvusius draugus, emocijas, patirtas sutikus aplankytų vietovių gyventojus. Šie „įrašai” neatsiejami nuo aprašomus patyrimus lydėjusių kraštovaizdžių – Šiaurės Afrikos dykumų, Pietų Amerikos kalnynų ir t.t. Romanas panašus į patyrimo ir atminties žemėlapį, kuriame autorius bando nužymėti savo vietą, iš naujo atrasti tą ryšį su realybe, kurį praranda pakildamas nuo žemės (nors lėktuvas ir žvilgsnis iš paukščio skrydžio kartu tampa instrumentu, padedančiu aiškiau suvokti giluminį žmonių ir jų gyvenamos aplinkos ryšį).
Ryškiausi pavyzdžiai lietuvių literatūroje yra jau ne kartą aptarti romanai – Antano Škėmos „Baltoji drobulė” ir Jurgio Kunčino „Tūla”. Juose detaliai atkuriamas miestovaizdis tampa ne „foniniu” fabulos elementu, o protagonistų psichikos ir atminties eksternalizacija, atlikdamas vieno svarbiausių naratyvo elementų, meta-protagonisto vaidmenį. Miestas ir jo energodinamika veikia pasakotojų elgesį ir emocijas, panašiai kaip minėtame Debord’o psichogeografijos apibrėžime. Literatūrologas Peteris Barta teigia, kad toks miesto „iškėlimas į teksto pirmą planą” yra modernistiniam (ypač ekspresionistiniam) romanui būdinga metamorfozė. Taip naratyvas struktūruojamas miesto architektūros ir vokiečio Alexanderio Döblino romane „Berlin Alexanderplatz”.
Muzika
Vadinamos „intuityviosios”, laisva improvizacija paremtos muzikos scenoje yra įprastas gyvas atlikimas istoriškai ir kultūriškai svarbiose vietose – senuose pastatuose, gamtovaizdžiuose, archainėse ritualinėse vietovėse. Tokio atlikimo rezultatą galima suvokti kaip konkrečios vietos ir joje esančio žmogaus psichoemocinės būsenos užrašymą muzikine kalba, kuris yra unikalus šitai vietai (site-specific) ir negali būti atkartotas niekur kitur. Kiekvienas amerikiečių kolektyvo Thuja arba britų „psichogeografinio folkloro” projekto Xenis Emputae Traveling Band įrašas yra pasirinktos vietovės (dažniausiai gamtovaizdžio ar kultūrinio kraštovaizdžio) garsinis (tam tikra prasme ir mnemografinis, jei manysime, jog tokia muzika yra savotiška kolektyvinės sąmonės atminties kristalizacija) žemėlapis.
Fotografija
Jauno lietuvio fotografo Tado Šarūno ciklas “Ženklai ir žmonės”, atrodo, vaizduoja ne tiek žmones ir jų „paženklintus” interjerus, kiek kažką neapčiuopiamą tarp jų – atspaudus, kuriuos žmogus ir aplinka palieka vienas kitame. Šiose fotografijose juntama ypatinga vaizdo gelmė, kurioje ir prasiskverbia tikrasis vaizdavimo objektas – užfiksuotas abipusis ryšis, sukuriantis, kaip Woolf romane, belaikiškumo ir nekintamumo iliuziją. Kartu čia aptinkamas ir Marcelio Prousto dėmesys detalėms, susikryžminantis su Thoreau ir kitų transcendentalistų (o taip pat dialogo filosofų) įsitikinimu, kad per gyvą ryšį su mažiausiomis konkrečiomis aplinkos detalėmis žmogus gali patirti įkūnytą ryšį su absoliutu.
Kinematografija
Andrejaus Tarkovskio „Veidrodžio” pasakotojo žodžiai sukelia įspūdį, kad senelio pastatytas namas ir namą „įrėminanti” gamta beveik tiesiogiai dalyvavo jo gimime. Filme taip dažnai rodomas vienkiemis pamiškėje yra skirtingų vienos giminės kartų sąsajos taškas, kuriame persipina atmintys, gyvuojančios ir tada, kai apgriuvęs namas jau beveik ištirpo laukinėje gamtoje. Tik šioje vietoje jos gali egzistuoti greta, ignoruodamos „objektyvią” ir atsiejančią linijinio laiko koordinatę, tik sugrįžtant čia pasikartojančiame sapne pasakotojui atrodo, kad „viskas dar bus”, kad trokštama harmonija įmanoma. Panašių motyvų yra ir kituose Tarkovskio filmuose. Ypač psichogeografiškas yra „Stalkeris”, kur paslaptingoji Zona yra įasmeninama beveik iki antropomorfizmo. Jos ryšį su žmogaus sąmone nurodo pats Stalkeris: „Zona yra tokia, kokią mes patys ją darom”, t.y., nuolatos kintanti Zonos topografija yra zmogiškosios sąmonės procesų materializacija.
Ingmaro Bergmano filmų („Kaip veidrodyje”, „Vilko valanda”, „Persona” ir kt.) natūralios „dekoracijos”, panašiai kaip ekspresionistiniuose romanuose, yra ne tik veiksmo vietą žymintys kraštovaizdžiai, bet ir pasąmoninės nuorodos į filmo personažų psichologinę būklę. Atokių salų atšiaurūs uolėti peizažai, nepraeinami tamsūs miškai, apšiurę namai simbolizuoja jų susvetimėjimą ir sutrikusią psichiką. Šiuo atveju vieta ne susieja, o atskiria ir izoliuoja žmogų net nuo paties savęs.
Kontrastingas „laisvosios” Amerikos nuotaikas fiksuoja kultinis kontrkultūros vilčių ir nusivylimo manifestas „Easy Rider”, sukurtas Denniso Hopperio. Filmas apie du baikerius pasako apie maištingojo septinto dešimtmečio pabaigos Amerikos psichoemocinę būseną daugiau nei bet koks žemėlapis arba žinynas. Apskritai, kultūrologijai įdomių psichogeografinių elementų turi dauguma gerų road movie žanro pavyzdžių.
Naujosios medijos
Kalbant apie psichogeografiją naujųjų medijų kultūroje, pirmiausia reikia paminėti olando Wilfriedo Hou Je Beko psichogeografinį miesto erdvių žymėjmą, artimą tam, kurį atlikdavo situacionistai. Jo „psichogeografinių pasivaikščiojimų” tikslas – sukurti transkultūrinę meta-kalbą, savotišką psichogeografinį esperanto, kuri leistų žmonėms užrašyti ir perteikti kitiems savo miesto erdvių patyrimą. Galbūt tokia kalba taps didesnio bendrumo jausmo katalizatoriumi poindustriniuose miestuose.
Šį tekstą inspiravusį multimedia darbą “PB8-001-V” (susidedantį iš interaktyvaus DVD ir alternatyvaus psichogeografinio troleibuso maršruto projekto) jo autorius Andrius Rugevičius (PB8) pavadino „savęs išeksportavimu”. Ko gero, tokia sąvoka yra dar vienas būdas įvardyti savo vietos realybėje žymėjimą. DVD pateikta garsinė ir vaizdinė medžiaga aktualizuoja kitų menininkų įtakas autoriaus kūrybai, o troleibuso maršrutas nužymi šių žmonių gyvenamąsias vietas Vilniuje. „Savęs išeksportavimas” liudija siekį pasidalinti savo realybės ir konkrečių jos elementų patyrimu, nubrėžti asmeninio hipertekstualaus bendruomeninio tinklo teritoriją, iliustruoti Tedo Nelsono manifestinį teiginį: „Everything is deeply intertwingled”.
2003-iaisiais Rygos naujųjų medijų centro (RIXC) organizuotose kūrybinėse dirbtuvėse Karostoje (buvusioje sovietų karinėje bazėje Latvijos pajūryje) naujųjų medijų tyrinėtojai ir menininkai stengėsi sukurti daugialypę istoriškai ir kultūriškai unikalios vietovės psichogeografinę reprezentaciją, neįmanomą standartiniuose dvimačiuose žemėlapiuose. Šių bandymų rezultatas yra didžiulis tekstinių, vaizdinių bei garsinių dokumentų, kurie gali būti integruoti į vieną geografiškai lokalizuotą hipertekstą – naujos kultūrologinės kartografijos, fiksuojančios bendruomenės savivoką, psichoemocinį klimatą, tarpusavio ryšių struktūrą ir istorinę atmintį, archyvas.
Pabaigai norėčiau paminėti projektą, iliustruojantį, jog atmintį gali turėti ne tik žmogus ar bendruomenė, bet ir geografiniai objektai, tampantys atminties „laikmenomis” kontaktuodami su žmogumi. Apleisti pastatai, nelaimių vietos, senovinės ritualinės vietos energetiniame lygyje gali turėti savo autonominę atmintį, kurią galbūt įmanoma „iššifruoti” pasitelkus ultra-jautrias įrašymo technologijas. Tai pabandė padaryti garso skulptorius Andrew McKenzie (The Hafler Trio), palikęs garso įrašymo įrangą vienuolikai valandų apleistame name. Gautą įrašą (kuriame galima išgirsti anaiptol ne vien tylą) galima laikyti šio namo atminties užrašymu, kuris patvirtina, jog niekas neišnyksta be pėdsakų, viskas tikrai giliai susiję
temos: apžvalgos, menas, psichogeografija |
« how psychogeography manifests itself in the arts (summary) | | on first cyborgs, aliens and other sides of new technologies »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.