• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2588437 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    apie pirmuosius kiborgus, ateivius ir kitas naujųjų technologijų puses

    | 2006-08-11 | 22:23
    temos: interviu,mokslas ir technologijos,naujosios medijos,performansai

    Interviu su Berlyno menininkų grupe BBM, kuri gegužės 13 d. ŠMC atliko armpodų (diržai ant rankos, prie kurių pritvritinti delniniai kompiuteriai) koncertą-performansą: “Crowd CTRL” Live: streaming, tracking, interracting.
    Interview in English.

    Klausimai: Valentinas Klimašauskas, ŠMC

    Atsakymai: Olaf Arndt, BBM
    Zsolt Barat, BBM
    Lars Vaupel, BBM
    Janneke Schönenbach, BBM

    Valentinas: Neseniai jūs lankėtės Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Ar pastebėjote kokių didesnių skirtumų tarp to, kaip aukštosios technologijos yra naudojamos ideologiniams tikslams Vokietijoje ir Rytų Europoje?

    Olaf: Kalbant apie meną ir technologijas man patinka cituoti įspūdingos biografijos bičiulį amerikiečių muzikantą, kuris šiuo metu gyvena Slovėnijoje. Jis užaugo ukrainiečių išeivių bendruomenėje Pietų Kalifornijoje, kurios nariai net ir po 30 metų nesijautė įsipareigoję išmokti anglų kalbą. Jo brolis buvo radikalus krikščionių fundamentalistas, kai tuo tarpu jis pats dirbo amerikiečių kariuomenėje. Vėliau jis nusprendė pasitraukti iš tarnybos ir tapti menininku. Taigi kurie iš mūsų turi daugiau praktinės patirties su skirtingomis, nesvarbu kokios spalvos,  „ideologijomis“, Rytai ar Vakarai? Jis sako:

    „Naujųjų medijų menas? Tai netikra! Tai tik biznis, kuris yra daromas tik vardan produkcijos. Formaliai tai disko, tačiau realiai tai yra polka! Muzika yra tikriausiai vienas galingiausių kada nors sukurtų nemirtinų ginklų – ji sukurta tam, kad kontroliuotų minios emocijas, ją nuramintų. Net jei žiūrint iš šono ji atrodo kaip natūrali ekstazė, muzika yra tiksliai suplanuotas ekonominis procesas“.

    Kai tik yra įtraukiamos masės, produktai turi būti priderinti masėms. Visoje žemėje žmonės yra hipnotizuojami tų pačių dalykų: mūsų kultūra yra totali I-Pod kultūra. „Totali“ – sena, gera vokiška prasme, kuria naudojosi ir Carl Schmitt. Mes esame nuolatiniame kapitalistiniame „Ausnahmezustand” (liet. avarinė būklė), kuriame nėra likę jokių neužpildytų nišų. Ekonomika tapo totaline, totalia kultūra. Prie jos nėra prijungta jokių -izmų, nes ji egzistuoja pagal savo taisykles ir jai nereikia jokių kitų sistemų. Ideologijos laikai yra praėję, tikriausiai negrįžtamai. Kadangi kapitalizmas neturi jokio sugrįžimo taško, nėra jokių įmanomų paralelinių pasaulių ar sferų. Ir ši taisyklė neturi sienų tarp Rytų ir Vakarų, ji tik pažįsta aukas ir kaltininkus, loserius ir nugalėtojus.

    Zsolt: Galbūt mūsų aplankytose Rytų Europos šalyse naudojimosi naujosiomis technologijomis samprata yra ne tokia kritiška. Su taip vadinama meno scena susiję žmonės yra labiau susikoncentravę ties pozityviomis naujųjų technologijų savybėmis, nors yra projektų, kurie taip pat domisi pavojingu šių technologijų poveikiu. Tokie, pavyzdžiui, yra Marco Peljhans kūriniai.

    Janneke: Kai skaitai „senas“ iki 1914-ųjų ar tarpukariu parašytas knygas, supranti, kad ideologija padarė itin daug žalos visai Europos kultūrai. Pavyzdžiui, prieškarinėse knygose, kuriose rašoma apie kosmopolitinius, aišku, buržuazinius laikus, galima pamatyti, kad menininkas priklausė šiam modeliui, nes būtent jis (menininkas) padėdavo išsaugoti tam tikrą balansą. Nesvarbu ar jie turėjo pinigų, idėjos buvo jų „bilietas“ dalyvauti diskusinėje kultūroje, į kurią jie buvo pakviesti. Nėra jokių abejonių, kad jie buvo žaidimo dalyviai. Nesvarbu, iš kur jie bebūtų, iš Rytų, ar iš Vakarų. Prisiminkime Monte Verita, kuriame dalyvavo tiek pat rusų anarchistų, kiek ir „modernių konservatorių“ iš vakarų.

    Arba pažvelkime į Irene Nemirowsky pavyzdį. Ji aprašo pasaulį iki antrojo pasaulinio karo, kada galbūt ir įvyko paskutinis „švystelėjimas“, kai istorija dar nebuvo visiškai užkrėsta viena ar kita ideologija. Irene Nemirowsky raštuose gali pajusti baimės kultūrą. Tai nėra tik aukos baimė. Tai baimė, kuri kyla susidūrus ideologijoms ir jai priklausantiems intelektualams. Iki tol, kai dvi didžiausios 20 a. ideologijos visiškai paėmė pasaulinę kontrolę į savo rankas ateinantiems 15 ar 40 metų, pasaulyje buvo tam tikra socialinė atsakomybė, kuri vienijo prekybos lyderius ir intelektualus. Viena partija aukojo savo partijos finansinį pranašumą dėl kitos partijos „dvasios“. Jos mokėsi viena iš kitos ir žinojo, kad jos priklauso tai pačiai sistemai, nors ir turėjo skirtingas užduotis.

    Mūsų dienomis dėl ideologijos „išnykimo žaidimo“ pasekmių mes nepatiriame požiūrių ir nuomonių tarpusavio įtakos. Mes tik žaidžiame laimėjusios partijos žaidimus. Revizija kaip tokia jau nebeegzistuoja. Tiesa yra valdoma tų, kurių rankose galia. Tai yra trumpiausias būdas apibūdinti ideologiją: apibrėžimo galia. Technologijos tik vaidina tarnaitės vaidmenį. Ji tik rūpinasi lyderio reikmėmis, arba, kitais žodžiais tariant, rinkos reikmėmis.

    Valentinas: Jūsų internetinėje svetainėje (http://www.bbm.de/) rašoma, kad BBM grupė koncentruojasi į technologijų, mokslinių tyrimų ir socialinės realybės sritis pokarinėje Vokietijoje. Kokie skirtumai egzistavo ar vis dar egzistuoja palyginus Rytų ir Vakarų Vokietijas?

    Olaf Arndt: Lyginant buvusias Rytų ir Vakarų Vokietijas galima panaudoti gerą terminą – brikoliažą. Mūsų pirmoje knygoje paprastu pavadinimu „Mašinos“ vokiečių autorius ir Burroughso draugas Ploog mus pavadino „maniakiškais vokiečių inžinieriais, kurių mentalitetas panašus į vyravusį tarp vokiečių Stalingrade: tokio tipo vyrukai niekada nepasiduoda. Jie bando sutaisyti net pačius blogiausius technologijos gabalus ir siunčia juos į mūšį. Galbūt tokio stiliaus improvizacija priverčia mašinas veikti dar vieną naktį, paskutinio pasirodymo metu, ir tai buvo tai, ką žmonės suprato per mūsų pirmuosius vizitus į Rytų Vokietiją ankstyvajame devintajame dešimtmetyje.

    Mūsų keliones į Rytus nuolat lydėjo tokio tipo dviprasmybės. Pavyzdžiui, kai mes dalyvavome „Svajonių žaidimo“ festivalyje Kijevo Dinamo stadione 2001 metais, viena auditorijos dalis labiausiai norėjo gauti naujus mūsų sponsorių „Varta“ galvaninius elementus, kiti matė „kitus Vakarus“, kuriuos jie maloniai priėmė kaip tam tikrą nuostabą keliančią viltį, kad egzistuoja žmonės, kurie rūpinasi senomis technologijomis ir kitokiu šlamštu. Bet net ir tada buvo ukrainiečių, kurie jautėsi esą apgauti, nes mes eksponavome archainius robotus. Tai nebuvo tos rūšies ateitis, kurią jie norėjo išvysti.

    Šiandieną abu Europos galai juda ta pačia kryptimi. Ideologinių režimų nuvertimas taip pat reiškia ir fundamentalių skirtumų pabaigą.

    Valentinas: Žinodamas, kad domitės hi-tech ginklais, norėjau paklausti apie interneto kaip (galimo) ginklo naudojimo galimybes. Nuo pat pradžių internetas buvo sukurtas kaip šaltojo karo instrumentas ir buvo bei vis dar yra naudojamas sekimui ir perimtos informacijos perdavimui.  Taip pat internetas tapo viena svarbiausių informacijos gavimo ir sklaidos priemonių. Ar žinote kokių nors kitų interneto kaip ginklo panaudojimo būdų neminint jau minėtų propagandos, cenzūros, šnipinėjimo funkcijų?

    Lars: Internetas gali tapti ginklu, jei per tinklą svarbios valstybės infrastruktūros dalys bus pažeistos ar įtakojama jų veikla. Sunku spręsti, kaip toli pažengė šis procesas. Skirtinguose informacijos šaltiniuose specialistai teigia, kad „mūsų ugniasienės nėra storesnės už mūsų bunkerius, į kuriuos neįmanoma prasiskverbti“ ar kad „hackeriai iš savo laptopų kontroliavo bombas karinėse atominėse bazėse“.

    Jei naudoti terminą „ginklas“ platesne prasme, DDOS (angl. distributed denial of service – paskirstytas paslaugos neigimas) – atakos ir spamas/phishingas yra ginklas, nes jis naikina komercinę nuosavybę bei gali būti pritaikomas socialinės inžinerijos srityje.

    Zsolt: Internetas yra daugiau bendravimo prietaisas arba informacijos dauginimo priemonė. Aišku, kad galima naudoti telefono tinklą kaip ginklą. Kiekvienas telefono tinklas karo atveju yra potenciali militaristinės infrastruktūros dalis. Šiuo atveju mane labiau domina klausimas kaip internetas yra naudojamas šiandieninio „karo prieš terorizmą“ fone. Kadangi civilinės ir karinės visuomenės yra vis labiau ir labiau persipynusios darosi vis sunkiau nei kada nors anksčiau atskirti civilinio ir militaristinio gyvenimo dalis. Todėl klausimas „kas yra priešas“ ir „kas yra tie, prieš kuriuos mes kovojame“ nėra toks neaiškus iš pirmo žvilgsnio.

    Be abejonės, internetas yra vis labiau ir labiau komercializuotas, o tai taip pat yra ekonominis ginklas.

    Valentinas: Kadangi palydovinio stebėjimo sistemos (angl. tracking) tampa vis labiau draugiškos vartotojams (atrodo, kad netrukus naudojant palydovines technologijas bus galima stebėti savo katę kieme realiu laiku), ar nemanote, kad ši sąlyginai nauja medija pakeis mūsų realybės suvokimo būdus?

    Zsolt: „Realiu laiku" ir „gyvai" yra visada dviprasmiški. Ar tiesioginės televizijos transliacijos pakeitė realybės suvokimo būdus? Bendrai paėmus lokacijos paieškos sistemos yra linksmos technologijos, su kuriomis gali žaisti kiekvienas.

    Lars: Kol tiesioginės transliacijos iš kosmoso bus prieinamos kiekvienam, praeis nemažai laiko. Ir net jei tai vieną dieną ir nutiks, tai nepakeis mūsų realybės suvokimo labiau, nei tai jau padarė Google Earth, videotelefonai, tinklo kameros. Tai fataliniai procesai, kurie nepastebėti patenka į mūsų gyvenimus. Tai, kas atrodo įspūdinga dabar, gali pasenti dar nesulaukus vakaro.

    Matai, žmonės kovojo prieš gyventojų surašymą ir CCTV dar prieš kelis metus. Dabar žmonės neprieštarauja, nes pastarieji išsilaikė per ilgai. Be to, kadangi šios priemonės padeda sugauti teroristus, žmonės šias medijas myli. Galime prisiminti šį populiarų sakinį: tie, kas neturi ko slėpti, negali būti prieš sekimą…

    Olaf: Kairiojo sparno daktarai dar nuo aštunto dešimtmečio kovoja, kad valstybinės institucijos negautų teisių naudoti procesorius-implantus kaip kontrolės priemones. Šiuo metu jūs galite nusipirkti RFID (angl. Radio Frequency Identification – radijo bangų identifikacija) itin pigiai, todėl diskotekose jie siūlomi kaip naujo tipo auskarai ar vėriniai ir taip tampa šiandienos juvelyrika. Jų šalininkai juos vadina „skaitmeniniais angelais sargais“ ir žmonės masiškai perka skutimosi peiliukus bei marškinėlius su integruotais sekimo įrankiais, žmonės noriai naudojasi savo mobilių telefonų tiekėjų siūlomomis paslaugomis sužinoti, kur tuo metu yra jų mylimieji ar vaikai. Taigi privatumas, kaip ir etinis pasirinkimas ar asmeninė laisvė, yra perkamas ir pardavinėjamas. Mūsų projektas TROIA buvo trejų metų „politinės kontrolės“ reikšmių tyrimas. Galų gale mes padarėme išvadą, kad efektyviausias kontrolės būdas yra savikontrolė. Politinė kontrolė yra nurašoma, panašiai kaip ir viešasis noras dalyvauti formuojant visuomenę „iš apačios“. Mes dėl to apgailestaujame ir mes prieš tai kovojame. Mes negalime patikėti, kad mūsų noras būti asmenybėmis yra toks menkas.

    Valentinas: Mes visi žinome, kad Jeanas Baudrillard‘as nepatikėjo, kad pirmasis Persų įlankos karas įvyko, nes tai buvo hiper-medijuota ir hiper-simuliuota. Tačiau faktas yra tas, kad antrasis Persų įlankos karas niekaip negali būti užbaigtas, ir Irakas tapo naujųjų medijų, technologijų ir „demokratijos žaidimų“ Frankenšteino laboratorija. Ko mes galime pasimokyti iš karų, „kurie neįvyksta“, bet ir negali pasibaigti? Ar jie netaps daugialypių laiko juostų, ideologijų ir technologijų konfrontacijos viename taške simptomu?

    Lars: Iš esmės taip buvo visada: nauji karai yra geriausi bandymų mėgintuvėliai išmėginti itin sudėtingas technologijas, be to, naujausios kompiuteriais kontroliuojamos technologijos ir riterių šarvai yra daugiau ar mažiau tas pats. Pirmasis pasaulinis karas buvo pilnai mechanizuotas karas, kurio metu pre-robotai kovojo tarpusavyje bei nuodijo dujomis kareivius. Ir galų gale nugalėtojai kuria naująją pasaulio tvarką.

    Olaf: Kas, velniai griebtų, yra tas Baudrillard‘as? Ar tas, kuris užsidirba spausdindamas kvailas prognozes po to, kai viskas jau yra įvykę? Šlamštas, bet prancūzų filosofija nagrinėja prabangos problemas ir elegantiškai ignoruoja pačią problemą. Nenuostabu, nes tai yra kolonizatoriaus mentalitetas; tai galima išgirsti urzgiant jų žodžiuose ir frazėse, skirtose paslėpti genocidą.

    Buvau apžiūrėti Virilio parodą „Ce qui arrive" Cartier fonde 2003 metais. Aš buvau sukrėstas dėl banalaus įvairių rūšių blogio pristatymo: ir vėl natūralios katastrofos ir žmogaus padarytas blogis buvo eksponuojami ant tos pačios sienos bei suklijuoti kartu su „teorijos“ ištraukomis. Ten jūs galėjote rasti sukrautus į vieną eilę ir Cartier sponsoriuojamą Jean Nouvel pastato prabangą, ir kraujo venose neturintį meną, ir vėlyvosios krikščionybės filosofijas apie technokataklizmus, kurie pristatomi kaip Dievo kerštas. Grynasis šlamštas pavirto auksu šventose šiuolaikinių alchemikų muziejų vienutėse. Menininko atliktos griūvančių Manheteno bokštų video „dokumentacijos“ priešpastatomos Irako karo vaizdams, bet tai – ne Armagedonas, tai – žmogaus sukurtos karinės technologijos, kurios naudojamos su tikslu pavergti kitus. Ir visada yra tas kažkas, kas spaudo mygtukus. Net jei mygtukas yra kompiuterio pelė už kelių dešimčių tūkstančių kilometrų nuo žmonių žuvimo vietos. Net jei tai yra musulmonų nukreipti civiliniai lėktuvai. Kiekvienas tai žino. Karo technologijos visada kuriamos su tikslu žudymą paversti lengvesniu. Taip pat ir gaminti kankinius.

    Janneke: Palyginkime Baudrillard‘ą su Henry Dunant, tarptautinio raudonojo kryžiaus įkūrėju. Dunant‘as nebuvo filosofas. Jis tebuvo 19 a. pabaigos išsilavinęs turtingas žmogus. Tačiau jo idėjos nukeliavo daug toliau – ten, kur tikiesi rasti ir filosofus. Jis patyrė karą kaip „randonneur", ilgų distancijų dviratininkas, kuris pravažiuoja pro šalį. Jis matė kančias ir karo nežmoniškumą. Jis jautėsi įpareigotas veikti. Be to, kad 10 dienų praleido mūšio lauke, gražiose Alpių pievose, jis nusprendė padaryti kažką atsilaikančio karo nesąmonių fone. Jis žinojo, kad jo pastangos bendrai negali apsaugoti nuo karo. Bet jis žinojo, kad jis gali pakeisti realybės žiaurumą. Ir jam tai pavyko padaryti. Nenuostabu, kad ir mūsų dienomis mes aptikome labiausiai įsitraukiančius į TROIA projektą žmones būtent Ženevoje, kur ši organizacija vis dar yra įsikūrusi. Ir jie ne tik atlieka būtiną chirurgo darbą – jie su ta pačia energija kovoja ir diplomatijos baruose.

    Valentinas: Ar tiesa, kad ateities karai bus visų pirma nukreipti prieš piliečius, nes kaip parodė karo Irake atvejis, neužtenka tiesiog sumedžioti „blogio“ vyriausybę ar „blogio“ prezidentą (S.Husseino pavyzdžiu)?

    Lars: Aš netikiu ir negaliu tikėti, kad kur nors visa tauta yra laikoma bloga ir todėl tai gali tapti priežastimi prieš juos pradėti karą. Tikrosios priežastys visada yra visiems žinomos – resursai, galia, teritorijos praplėtimas, etc..  

    Olaf: Mes daug diskutavome ir darėme interviu su svarbiausiais asmenimis paskutinių metų tarptautinėje nemirtinų ginklų ir specialiųjų technologijų scenoje. Dauguma jų buvo JAV karo ministerijos, specialių policijos padalinių, SWAT (angl. Special Weapons and Tactics) ar žvalgybos darbuotojai.

    Aš tai miniu, nes šiuo metu gimsta naujas kritinis santykis su ateities karais ir tai yra susiję su civilių bei „kitų, sugautų karo lauke“ asmenų vaidmeniu. Pats nemirtinų ginklų judėjimas, mano nuomone, atsirado ne iš humanistinių paskatų, bet dėl problemų, kurios kilo JAV „taikos saugojimo misijose“ Somalyje ir kitur. Už civilių, daugiausiai vaikų, pasislėpę snaiperiai nuolat žudydavo JAV karius. Todėl JAV įsiveldavo į konfliktus ir žudydavo tuos, kuriuos turėjo apsaugoti, vien tik tam, kad išsaugotų savo karius. Todėl jie ieškojo technologijų, su kuriomis galėtų susprogdinti visus ir vėliau atskirti gerus nuo blogų. Tam tikra prasme jie ieškojo Šventosios ugnies. Prisiminkite kitą istorinį faktą, kai 13 a. eretikai nuėjo į katalikų bažnyčią Prancūzijoje tam, kad pabėgtų nuo popiežiaus armijos. Jų vyskupas nusprendė bažnyčią apstatyti barikadomis, padegti  ir taip išvengti visų problemų, nes „Dievas pats teisingai atsirinks savo žmones“. Vienas iš specialių ginklų patarėjų, Vietnamo veteranas Johnas B. Alexanderis, taip išsireiškė: „šiuo metu egzistuoja pakankamai ginklų ir technologijų, su kuriais galima kontroliuoti ar nuslopinti bet kokio dydžio pasipriešinimą. Mus išlaisvina žmonės, o ne technologijos“. Tai yra žodžiai, kuriuos verta įsidėmėti, nes jie skamba iš žmogaus, kuris daug žudė tarnaudamas ir apie tai prisipažino knygoje „Amerikiečių kariai“, lūpų.

    Valentinas: Kodėl CŽV negali pagauti Bin Ladeno? Ar naujausios technologijos nėra pakankamai naujos?

    Olaf: Šis klausimas visiškai nėra susijęs su technologiniu pranašumu. Jokių abejonių, kad JAV galėtų jį pričiupti, jei to iš tikrųjų norėtų, bet jiems jis vis dar reikalingas kaip neigiamas personažas ir kaip atsiprašymas dėl nuolat stiprinamos kontrolės, karų ir eksploatacijos rytų šalyse. Taip pat, kadangi „Al-Qaeda“ (žmogžudžiams algas mokančios asociacijos) neegzistuoja, Bin Ladenas nevaldo ir didelių pinigų sumų, nes jo turtas buvo konfiskuotas du kartus. Pirmą kartą 1994 m. Saudo Arabijoje, antrą kartą 1996 m. Sudane. Finansų ekspertai teigia, kad skelbiamas fantastiškas 300 milijonų dolerių teroristų biudžetas neegzistuoja. Tėra fanatikai bei „išmintingas“ bei „nuolat palaikomas“ mažo biudžeto karas, kurio jie išmoko iš žvalgybos tarnybų. Ground zero (Niujorko „dvynių“ tragedijos vieta) įrodė, kad arabų sukilėlius gali lydėti sėkmė, net jei šio žaidimo neorganizavo pati CŽV. CŽV užaugino ir lavino Bin Ladeną paskutinius 20 metų, ir jiems jo primygtinai reikia, kad sustiprintų vidaus sienų apsaugą ir priverstų užsičiaupti vietinius kritikus.

    Valentinas: Ericas Davisas savo knygą „Techngnosis” pradėjo teiginiu, kad žmonės buvo kiborgai nuo pat pirmų savo atsiradimo minučių. Bet kas, Jūsų nuomone, buvo pirmasis kiborgas Žemėje?

    Olaf: Galbūt bakterija, kuri įžengė į termito užpakalį ir apsikeitė savo genais su šeimininku per atviras ląstelių sieneles tik tam, kad jas pasimuliuotų ir gautų daugiau maisto. Daugiau info apie tai gali rasti Lynn Margulis tekste mūsų knygoje „hyper-organisms“:  http://www.bbm.de/book/hyper.html.

    Ir dar. Davisas yra teisus – kiek mes supratome iš Margulis ir jos sūnaus Doriano Sagano, mes, visi žmonės, susidedame iš šimtų buvusių laukinių kseno-organizmų, kurie susijungė į vieną „genetinio kryžminio apvaisinimo būdu“.

    Valentinas: „Neapsiribokite ekranais. Ekranai išnyks greičiau, nei jūs manote… Lazerinis mikro-skeneris pieš realybes tiesiogiai ant jūsų retinos; tai tik laiko klausimas, kada tai atsitiks… Mūsų žmonės, kurie dirba su šia užduotimi, mano, kad mes galėsime pasiekti 8000 ant 6000 linijų rezoliuciją“…

    Lars: O kaip tai turėtų veikti? Jei tai yra įmanoma, tada koks yra skirtumas tarp „lazerinio mikrolazerio“ ir permatomo LCD ekrano? Tam vis tiek yra reikalinga išorinė techninė įranga…

    Zsolt: Ekranai yra iliuzijos, kaip ir sapnai. Rezoliucija nėra svarbi be įdomios idėjos.

    Valentinas: …(Thomas A. Furness, buvęs JAV oro pajėgų virtualios realybės  tyrimų programos direktorius. Iš interviu Human interface technology laboratorijoje, Vašingtono universitetas, H. Rheingold, „Virtual Reality”, P.194). Kaip manote, kada bus sukurta pirmoji hi-fi techninė ir programinė įranga, kuri galės valdyti žmogaus smegenis? Arba paklausiu kitaip – kada mes galėsime googlinti naudodami tik savo smegenis, be klaviatūrų ir personalinių kompiuterių?

    Lars: Įdomus klausimas ir įdomus požiūris į žmogaus koncepciją. Dar reikės laiko, kol brikoliažo gamintojai sukurs smegenų interfeisą. Net jei tai veiks be klaviatūros ir nesvarbu, kaip tai atrodys, interfeisui vis tiek bus reikalinga kažkokia motininė plokštė ar procesorius. Nebent google kažkuriuo metu pavirs grynomis mintimis…

    Zsolt: Jau yra sukurtos aplikacijos, kurios naudoja google per smegenų veiklą ir išplečia smegenų veiklą su keliais dirbtinės atminties gigabaitais. Nėra jokio skirtumo (žvelgiant iš interfeiso pespektyvos), ar aplikacija yra naudojama tiesiogiai per smegenis. Pavyzdžiui, žmogaus smegenys tokias aplikacijas naudoja kaip artefaktus, pavyzdžiui, automobilius.

    Valentinas: Kadangi yra didelė ateivių paklausa, kaip manote, ar pirmieji ateiviai bus „atrasti“, t.y., importuoti iš kosmoso, ar „pagaminti“ mūsų planetoje?

    Lars: Pagal apibrėžimą tikri ateiviai kaip neidentifikuotos būtybės, kurios netikėtai pasirodo žemėje be jokių pirmtakų, gali atsirasti tik iš kosmoso. Visų rūšių golemai ar kiborgai, kurie gali būti sukurti žemėje, negali tapti „ateiviais“.  

    Zsolt: Ateiviai yra ateiviai, jei taip vadinama žmonių civilizacija nusprendžia, kad jie ir yra ateiviai. Žvelgiant iš šios perspektyvos, ateiviai turi daug galimybių. Ateivių gyvybės formos jau yra kažkur ten, mes neatradome jų, bet mes juos sunaikinome. Galbūt mes esame ateiviai patiems sau, savo prigimčiai. Taigi tikra ateivių paieška turėtų prasidėti nuo mūsų psychės tyrimų ar nuo klausimo, kas yra gamta ir kas yra civilizacija.

    Valentinas: Kaip išsireiškė W.Gibsonas, ateitis jau yra čia, ji tik yra netolygiai pasiskirsčiusi…

    Lars: Kai tik pradedi suvokti ateitį, tą pačią akimirką ji tampa praeitimi. Šia prasme Gibsono citata yra truputį beprasmė.

    Zsolt: Ateitį galime nulemti ir mes visi, galime daryti sprendimus bei padaryti ją ne tokia tamsią. Kaip nuostabiai padarė Gibsonas, jis pavergė ateitį (galbūt labiau mokslinės fantastikos žanrą) praktinės patirties labui. Jis nurodo, kad ateitis nėra nulemta mokslinė pastanga, kokia, pavyzdžiui, yra „Moore‘o taisyklė“, bei turi savo ribas. Ateitis priklauso nuo daugelio dalykų tėkmės ir mes nuolat turime galimybę ją įtakoti, kaip kad mes galime pakeisti mūsų būtį.

    Šia prasme technologijų vaidmuo nėra toks svarbus. Tokie įgūdžiai kaip korporatyvių technologinių inovacijų pritaikymas ir jų panaudojimas į piratines panašiose grupėse, licenzijuotų žinių vagystės, be kitų svarbių kultūrinių technikų, tokių kaip seksas, narkotikai ir rokenrolas, yra svarbūs sugebėjimai šiandienos/ateities pasaulyje.

    Valentinas: …Kas nenutiks ateityje, kuri jau yra su mumis? Kokiame filme mes gyvensime, kai mūsų dabartis prisisodrins ateitimi?

    Zsolt: Mes gyvensime dabartyje, ir tai nebus nei likimas, nei filmas, tik laiko skalė, kuri bus labai sudėtinga ir keičiama. Taigi analogija į kiną ar knygą, kuri visada yra serijinė, yra bloga analogija.

    Olaf: Gąsdinančios, ar ne visai, vizijos visada yra problematiškos – jei jos atrodo kaip reklamose, tada jos jau yra „senamadiškos“, kaip sakytų Bruce‘as Sterlingas. Ateitis bus ne tokia kvapą gniaužianti, kaip atrodė žiūrint šešto dešimtmečio B kategorijos filmus. Taip pat vizijos pakete visada galime atrasti didelį kiekį stilingų idėjų. Pavyzdžiui, žvilgtelėkite į didelę projektų įvairovę „Allende Ops-room“. Daugelis menininkų per paskutinius porą metų ja pasinaudojo kurdami savo žaidimų variklius ar tepdami dažus ant drobės, nes ORIGINALAS atrodo įspūdingai net ir po to, kai jie juo pasinaudoja. Daugiau niekas jau nebereferuoja į ją kaip į „pasikeitimų platformą“ – taip, kaip ją sumanė jos kūrėjas Staffordas Beeras. Nenuostabu, kad gražiai apstatytas kambarys tapo modeliu tikriems karo metų fronto vadovavimo/kontrolės postams. Taigi visagalinčios kontrolės fantazijos viena su kita persilieja. Aštunto dešimtmečio Pietų Amerikos komunizmas padėjo kurti dešimto dešimtmečio Irako valdymo strategijas. Trumpo utopinio tarpuvaldžio metu sukurta Čilės socialinio atsinaujimimo programa tapo priešininkų identifikacijos įrankiu kibernetinio karo metu. Štai kaip paprastai baigiasi vizijos.

    Kaip išsireiškė buvęs Bundestago kancleris ir didelis Nato rėmėjas Helmutas Schmidtas, „jei turi vizijų, turėtum apsilankyti pas gydytoją“.

    temos: interviu, mokslas ir technologijos, naujosios medijos, performansai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.