Anne-Marie Schleiner: prieštaravimai tarp ateities kuratorių ir filtruotojų (2 d.)
transliatorė |
2005-06-07 | 18:53
temos: menas,naujosios medijos
Aš čia neaprašinėsiu kokio nors žūtbūtinio mūšio, kuriame kaunamasi dėl įtakingiausios medijų meno institucijos kuratoriaus rolės (Peterio Weibelio atvaizdas iš Karlsrūhės Z.K.M versus Barbara London atvaizdas iš Niujorko MOMA, ar Christiane Paul užsiima kikboksu su Steve‘u Dietzu iš Walker Art Center). Nekalbėsiu ir apie abipusius išpuolius, konkurenciją ar bekvapį plagiavimą, kartais pasitaikantį tarp tinklinių, nepriklausomų ir tradicinėms institucijoms pavaldžių kuratorių. Priešpriešos, kurias akcentuoju, atsiranda dėl viešojo meno sampratos transformacijų ir dėl dylančių skirčių tarp vaizduojamojo ir populiariojo meno formų.
Pirma teksto dalis " Fluidiškumai ir prieštaravimai tarp ateities menininkų "
Į tinklą persikėlusi viešoji erdvė „sukabina“ auditorijas, nutolusias viena nuo kitos geografiškai, tačiau savo pomėgiais ir skoniais veikiausiai artimesnes, negu tos, kurios būriuojasi aplink eilinį muziejaus mecenatą. Kuomet vieni verkšlena dėl siauram ratui skirtų fanatiškų bendruomenėlių kūrimosi, kiti aktyviai įsitraukia į šiose bendruomenėse vykstančią intensyvią komunikaciją ir dalinimąsi specializuotomis žiniomis. Meno srityje tokios platesnės pradinės kategorijos kaip tinklo menas, elektroninė muzika ir žaidimų moduliacijos [game mods] yra pasidalijusios į siauresnes nišas, palaikomas naujienlaiškių, į kuriuos „menininkai“ ir „kuratoriai“ „išmeta“ nuorodas, pranešimus ir programinės įrangos atnaujinimus. Kai kurioms iš šių dar smulkiau išsišakojusių kūrybinių bendruomenių būdingi tokie reiškiniai kaip generatyvinės meno konferencijos, elektroninio videoprogramavimo konferencijos (lev@shoko.calarts.edu), Counter-strike forumas, Adult KiSS forumas ir kt. Skildamos, išsišakodamos, mutuodamos šios bendruomenės nuolat persistruktūruoja, plečiasi ir miršta.
Filtruotojai [filter feeders]
Daugumoje tinklapių būna nuorodų į kitas interneto svetaines, išmėtytų po visą puslapį arba sukištų į „Nuorodų“ [„Favorites“] skiltį. Kiekviena iš šių nuorodų skilčių veikia kaip tam tikra galerija, kurianti savą kitų tinklapių žemėlapį (suvokiant juos kaip savo vidinio turinio dalis). Taigi kiekvienas internetinės svetainės savininkas veikia ir kaip kuratorius, ir kaip kultūros kritikas, asocijavimo, lyginimo ir sugretinimo būdu kuriantis reikšmių grandines, kurios (ar kurių dalys) savo ruožtu gali tapti atitinkamos kito puslapio „galerijos pašaru“. Puslapių palaikytojai tampa veikiančiais filtruotojais, besimaitinančiais kitų filtruotojų puslapiais ir savo ruožtu filtruojančiais kitų puslapius. Nuorodos įtraukiamos į bendrą kontekstą, interpretuojamos ir „filtruojamos“ per su jomis susijusią kritiką bei komentarus ir pagal jų vietą tinklapio topologijoje. Kuo giliau nuoroda yra palaidota, tuo sunkiau ją atrasti, ir kuo arčiau prie paviršiaus ir pradinio puslapio ji patalpinama, tuo pastebimesne tampa, ką gali patvirtinti ir kiekvienas svetainių dizaineris.
Aš esu tai, į ką aš nurodau, ir tai, kas aš esu, kinta laike man nurodant į skirtingus tinklapius. Čia verta prisiminti Henry Jenkino televizijos fanų kultūros studijas darbe „Textual Poachers“ („Tekstiniai brakonieriai“). XX a. 9-ajame dešimtmetyje „Žvaigždžių karų“ fanės nuo pasyvaus šio filmo žiūrėjimo perėjo prie radikalaus jo epizodų perkūrimo, kartais net iki įžūlių slash fiction[i] tipo gėjiškų pornofilmukų su už Žemės ribų besirutuliojančiais siužetais. „Prieštinklinėje“ eroje savo istorijas jos platindavo namuose spausdintais zinais. Buvimas radikaliu fanu netolygus pasyviam svaiginimuisi medijomis; tai veikiau aktyvus medijų perstruktūravimas ir perkūrimas, panaudojant jas kaip pirminę plastilino masę. Tinklapio kūrimas ir palaikymas yra aktyvus kitiminis ir organizacinis procesas dar ir tuo, kad kitų žmonių skleidžiama informacija filtruojant patiria ontologinius pasislinkimus ir mutacijas. Šio proceso metu aš įsupu savo identitetą į savo kolekciją – kaip filtruoju, tuo ir tampu.
Fiziniai, garsiniai, taktiliniai meno kūrinių aspektai gali būti pristatomi tradicinio meno plotmėje tiesioginio kontakto metu arba išgyvenami privačioje miegamojo arba (ne taip intensyviai) kokioje nors bendresnėje erdvėje – auditorijoje, darbo vietoje, laboratorijoje. Pastarųjų dienų nusialinę ar nuo viršsvorio kenčiantys atrofuoti kūnai, pakankamai seni, kad prisimintų anuos laikus dar prieš televiziją (arba įsivaizduojami kaip žaidžiantys žaidimus apie elfus ir nykštukus), pradeda justi nostalgiją pasauliui, neįrėmintam 3×4 dimensijų monitoriaus, su niekuo nesurištam mažesniais „langais“ ir nemulkinamam pelės ar klaviatūros. Tarp pačių nepaklusniausių tvyro kažkoks nepakantumas „bevielėms“ perspektyvoms, bet vis dėlto, sykį pririšti, mes nebenorime ar nebepajėgiame ilgiau negu keletui dienų (tų, kai ieškome prieglaudos vandenynuose, šokių aikštelėse, miškų glūdumose, lovoje, „Burning Man“ festivaliuose[ii]) atsijungti nuo tiesioginio ryšio tinklų, kuriuos sumezgame, ir auditorijų bei bendruomenių, kurioms priklausome.
Menininkų ir kuratorių rūšiavimas į dvi atskiras kategorijas iki šiol davė naudos tam tikru aspektu, bet čia norėčiau vėl juos suklijuoti į vieną kūną. Man rodos, ši hibridinė chimera savaime gimė iš interneto; tinkle esantys filtruotojai dažnai būna ir menininkai. Ankstyvojo internetinio meno klestėjimo metais tinklo menininkai jodi.org palaikė savo svetainės žvaigždėlapio žinomumą nuorodomis į kitus menininkus. Patekti į jį pro jodi[iii] filtrą tuo metu buvo laikoma tinklo menininko pasisekimo ženklu. Nemaža dalis KiSS Doll gamintojų (Kiss dolls yra interaktyvios skaitmeninės popieriaus lėlės) turi ir specializuotus puslapius, kuriuose pristatomi kitų kompanijai KiSS atstovaujančių menininkų darbai (pvz., Dominatrixo „Blue Page“ („Mėlynas puslapis“), svetainė, skirta sudėtingoms suaugusioms KiSS lėlėms).
|
OPOZICIJOS |
|
|
Praeities kuratorius |
Ateities filtruotojas |
|
Erdvė – parodos galerijose ar muziejuose |
Periferinė erdvė |
|
Menotyrinis išsilavinimas |
Populiariosios kultūros kritika, technologijų istorija |
|
Ryšiai su klestinčiais meno mecenatais |
Ryšiai su kitais filtruotojais ir menininkais |
|
Dizainerių sukurti kostiumai ir aukštakulniai |
Pižamos ir sekso žaisliukai |
|
Įsikūręs miesto kultūriniame ir visuomeniniame centre |
Išsklidusios gyvenamosios vietos |
|
Puikiai plaukioja biurokratiniuose ir instituciniuose vandenyse |
Sukasi aplinkui ir visaip vengia institucijų |
|
Menas kaip prekė |
Efemeriška ir ekstremalu; išsaugojimo sunkumai |
|
Egzistuoja Meno Bendruomenės viduje |
Sunkiasi į kitas bendruomenes, ardo jas |
Kuratorių fluidiškumai:
Tarpsta socialinėse sąveikose
Neįveikiamas potraukis kaupimui (kolekcionavimui)
Problemos finansuojant siekius
Informacijos rašytojų perstruktūravimas
Filtravimas su ardomąja vaizduote
Šioje paskutiniojoje skiltyje kalbėsiu remdamasi savo asmenine „visuomet-internete-esančios“ [online] kuratorės patirtimi. Daugelis iš mano interneto projektų buvo pagrįsti ne tik kokio nors jau seniau egzistavusio įdomaus darbo atradimu, bet ir geidimu to, kas dar neegzistuoja, bet turėtų egzistuoti, t.y., tam tikra trokštančia į tuštumą nukreipta vaizduote. Būdama filtruotoja, aš galiu pirma suformuoti filtrą, o tik paskui sukurti informaciją jam „pamaitinti“ kiek tuo momentu įmanoma kokybiškiau. 1998-aisiais aš paskelbiau kvietimą teikti paraiškas projektui „Cracking the Maze“ („Sulaužyti labirintą“), tikėdamasi atrasti menininkų, kuriančių tokias el. žaidimų moduliacijas, kurios būtų įdomios kaip žaidimai (suvokimo ir vizualumo prasme) ir/ar būtų naudojamos kalbėjimui apie lytis, rases bei politiką, taigi būtų žaidžiama tiek vidujai, tiek išoriškai. Labai nustebau ir apsidžiaugiau gavusi jau baigtų darbų bei pasiūlymų iš Mongrelio, Josephine‘os Starrs, Natalie Bookchin ir RTMark, kas atkreipė dėmesį į antrą mano filtro komponentą (aš taip pat įsigijau iš žaidimų kompanijos programinę žaidimų redagavimo įrangą, skirtą šiems menininkams, bei tam tikrą techninę įrangą vienam darbui, toliau gaminančiam „pašarą“ mano filtrui). Po keleto metų žaidimų moduliavimo terpė taip išsiplėtė, kad menininkai giliai įsitraukė į individualių žaidimų kompanijų veiklą – ko dar nebuvo „Cracking the Maze“ laikais.
Savo tinklapyje apie moteris – žaidimų aistruoles, „Mutation.fem“, sukurtu Helsinkio „Kiasma“ muziejaus projektui „Alien Intelligence“ („Pašalinis intelektas“), kuruojamam Erkki Huhtamo, aš atkreipiau dėmesį į moterų užgauliojimą (nuvertinimą) kompiuterinių žaidimų srityje, kuris realybėje yra gerokai mažesnis, bet vertas tikrai didesnio dėmesio. Projekte „Lucky Kiss“ („Sėkmingas bučinys“) bandžiau pristatyti nedidelę vyrų ir moterų menininkų, kūrusių interaktyviąją erotiką[iv], grupę. Projekte „Snow Blossom House“ („Sniego žydėjimo namas“), skirtame „Sonar“ festivaliui Barselonoje ir demonstruotame Barselonos Šiuolaikinio meno muziejaus rūsyje, prisistačiau kaip japonė paauglė, kolekcionuojanti lėles, bet slapta žaidžianti savo brolio hentai žaidimus, mergaitė, kuriai suaugusiųjų pasaulio interaktyviosios medijos leidžia išlaisvinti savo erotinę vaizduotę. Kuratorius, pasitelkdamas ardomąją vaizduotę, sukuria filtrus objektams, kurių atranda bent šešėlį, ir tuomet pareikalauja pasaulio užpildyti susidariusią tuštumą.
Mano naujausia kuratorinė avantiūra buvo projektas „Velvet-Strike“ („Aksominis smūgis“), parengtas neįpareigotai bendradarbiaujant su Joana Oleandre, Brody Condonu ir kitais, prisidėjusiais prie darbų surinkimo. „Velvet-Strike“ – tai tinklapis su parsisiunčiamų darbų kolekcijomis ir „intervencijomis į žaidimus receptais“. Kaip ir kiti mano kuruoti online projektai, „Velvet-Strike“ buvo tam tikras atvirų klausimų ir atsakomosios reakcijos ratas tinkle (be to, kartu su keletu pasakiškų prieš karą nukreiptų logotipų, sukurtų Rebbecos Cannon iš Select Parks ir Chriso Burke‘o, ankstesnio Counter-Strike dizainerio), kuris sukėlė tikrą agresyvių laiškų, grasinimų mirtimi ir šiukšlialaiškių iš promilitaristiškai nusiteikusių vyriškosios lyties žaidėjų griūtį. Šiuos įtūžusius žaidimų mėgėjus papiktino „žaliųjų, pederastų ir kekšių“ kišimasis į jų mėgstamiausią kovinį žaidimą [network shooter sim]. Taigi mes, matyt, ne visai numatę kraštutinę daugybės (Amerikos) žaidėjų mizoginiją (moterų niekinimą) ir dešiniąsias pažiūras (vargšė Joana, apsirikusi ir dėl moterų), sujudinome bendruomenę, gerokai nutolusią nuo menu besidominčios publikos ir nuo muziejų bei galerijų sferos. Platesnių bendruomenių išjudinimas yra svarbus žingsnis į priekį naudojant „ardomąją tinklo filtracijos vaizduotę“.
Aš mintyse perkeliu esamojo laiko filtruotojus ir tinklo menininkus į ateitį, kur jų atliekama filtracija ir tinklo meno darbai bus papildyti gyvais performansais, nuasmenintu bendradarbiavimu ir tarpusavio sąveikomis, kaip tai nutiko mano vaizduotės sukurtiems menininkams X, Y ir Z. Filtruotojas – tai rolė, atliekama ne tik menininkų, paruoštų būti „menininkais“, bet ir kitų kūrėjų, kurių kūrybos ir darbų platinimo būdai yra pirmiausia skaitmeniniai ir veikiantys online režimu. Filtruotojai yra filtrų kūrėjai, informacijos organizatoriai ir menininkai (kuratorystė ir meninė veikla čia suvokiama metalygmeniu). Šios platesnės tinklo vartotojo/kūrėjo perspektyvos iškėlimas už tradiciškai apibrėžiamo meno lauko ribų veikiausiai gali šio to pridėti jau egzistuojančioms tinklo meno studijoms, pvz., Josephine‘os Berry rašymams ir atsiliepimams apie juos 2001 metų sausio mėnesio nettime.org konferencijoje ar 2002 metų vasario mėnesio „Switch“ žurnalo straipsnyje „Collaborative Curatorial Models“ („Kuratorinio bendradarbiavimo modeliai“). Aš irgi pasinaudojau šia galimybe aprašyti savo asmeninės kuratorinės veiklos, kurią paprastai pradedu apimta kažkokio neįveikiamo filtravimo ir filtro kūrimo instinkto, „ardomąsias vaizduotes“.
Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė iš žurnalo Intelligent Agent Magazine (2003, Sausis)
[i] Slash fiction yra tam tikra fanų kuriama fikcija, kurios siužetai remiasi homoseksualių porų sudarymu iš medijų (kino, komiksų ir kt.) personažų. Istorijos dažnai būna itin detalizuotos ir paprastai grindžiamos visai kitais kanonais negu originalus darbas. Pavadinimas kilęs nuo įžambaus brūkšnio (angl. slash) vartojimo šių istorijų pavadinimuose, pvz., „Kirk/Spock“ (vert.)
[ii] „Burning Man” (http://www.burningman.com/) yra kasmetinis meno festivalis ir jo metu susikurianti laikinoji bendruomenė Juodųjų uolų dykumoje Nevados valstijoje (JAV) – vert.
[iii] Jodi: dviejų interneto menininkų – Joano Heemskerko (Nyderlandai) ir Dirko Paesmanso (Belgija) – tandemas (vert.)
[iv] Interaktyvioji erotika [interactive erotica arba inter-erotica] yra kompiuterinių sekso žaidimų tipas, kuriuose žaidėjas pagal savo norą gali kaitalioti partnerio atlikėjų vardus, kūno dalis, veiksmus ir t.t. (vert.)
temos: menas, naujosios medijos |
« Skirmantas Valiulis atsakinėja: medijų kritika ir kritinės medijos | | kanalai, gondolos ir kitos medijos 51-ojoje Venecijos bienalėje »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.