Alena Williams: tinklo menas ir procesas: keletas minčių apie kuravimą
transliatorė |
2006-12-14 | 13:25
temos: autorystė,menas,tinklo kultūra
Alena Williams yra rhizome.org ArtBase projekto koordinatorė ir doktorantūros studentė Meno istorijos ir archeologijos departamente, Kolumbijos universitete, Niujorke.
Ar dar yra neatsakytų klausimų ir neaiškumų apie tinklo meno ir muziejų kultūros integraciją?
Visa biurokratinė meno eksponavimo ir kolekcionavimo sistema (kuri istoriniu požiūriu visiškai nesiderino su lygiateisės „prieigos“ prie meno muziejų poreikiu) priėjo liepto galą atsiradus internetui.
Nomadiškai pristatydami savo darbus, visame pasaulyje (internete ar bet kokioje jų poreikius atitinkančioje vietoje) vienydami jėgas, tinklo menininkai ne tik vis dažniau kuruoja savo pačių parodas (be abejo, toli aplenkdami tradicinių menininkų mėginimus), bet ir, eksponuodami jas internete, išvengia visų su meno muziejais susijusių kliūčių. Ši iš pažiūros visiškai skirtingų tradicijų sąjunga neišvengiamai iškelia keletą klausimų: kaip galerijoje išeksponuoti darbus, kurie patyrimui geriausiai prieinami interneto aplinkoje? Ir kaip paaiškinti menininkų bendruomenių ir meno formų suklestėjimą anapus meno muziejų sienų?
Kol kuratoriai ir institucijos suka galvas, kaip nugalėti kliūtis, kylančias integruojant internetą į galerines erdves, mums reikėtų paklausti savęs, kiek iš tiesų įmanomi kolekcionavimo ir eksponavimo proceso muziejuose pasikeitimai, susiję, tarkim, su internetinių bendruomenių įsiskverbimu. Tokie 8 – 9 dešimtmečio menininkai konceptualistai kaip Hansas Haacke, Louise Lawler, Fredas Vilsonas ir Barbara Bloom, kurie savo instaliacijas kurdavo pasisavindami muziejų rekvizitus, kolekcionavimo ir eksponavimo sistemas ir taip kritikuodami muzeologinius metodus, galiausiai ėmėsi projektų, tiesiogiai stojančių į mūšį su institucine muziejų administracija, apnuogindami jos kūrybinius metodus. Be to, neišvengiamas skaitytojo kaip visa lemiančio atlikėjo kultūros kovose pripažinimas, inicijuotas po 1968 metų susiformavusios derridistinės politikos, feminizmo ir daugiakultūriškumo, taip pat buvo ypatingai svarbus griaunant ar mažų mažiausiai demaskuojant hierarchinę muziejaus produkcijos sistemą. Šiandien dauguma teoretikų tinklo meną laiko šio kritinio vertybių permąstymo tęsiniu. Interaktyvus, įtinklintas ir viešai prieinamas tinklo menas vėl kvestionuoja muziejų praktikas, jau daugiau kaip šimtmetį neduodančias ramybės kultūros industrijai.
Galima paminėti vieną plačiai nuskambėjusį 2000 m. projektą: menininkų grupė RTmark, viena iš devynių tinklo meno atstovių Whitney bienalėje, nukreipdavo nieko neįtariančius, Whitney svetainėje RTmark skirtą puslapį atsidaryti mėginančius vartotojus į kitus interneto tinklapius. Siūlydami pasidalinti savo „nekilnojamuoju turtu“ – galimybe būti vienu iš keleto vertingųjų tinklapių, turinčių nuorodą į save Whitney svetainėje – RTmark bandė tiesiogiai protestuoti prieš muziejų atliekamą legitimacijos funkciją ir su savo kolegomis „pasidalinti prabanga“ būti sujungtiems su šia galinga institucija. Šis pavyzdys puikiai išryškina įprastą takoskyrą tarp hierarchinių meno institucijų struktūrų ir žymiai demokratiškesnių kūrybos būdų interneto erdvėje. Nors tinklo menininkų įsiveržimas į muziejines ir galerines erdves ir jų aplinką primena modernizmo avangardo atstovų, ypač dadaistų ir pokario konceptualistų, bandymus kvestionuoti muziejų galią, vis dėlto jie skiriasi nuo ankstyvųjų praktikų tuo, kad tinklo menininkai sugebėjo išlaikyti tam tikrą nepriklausomybę tų sistemų, kurias jie siekia kritikuoti, atžvilgiu. Ir galbūt nepagarbiame RTmark geste įdomiausia nebūtinai tai, ko jie siekė, bet tai, ką šis veiksmas simboliškai įvykdė kuratorių veiklos sferoje – išviešino kuratorystės procesą.
Drauge su nuolatiniu interneto įtraukimu į vyraujančią meno sceną parodų kuravimas ir archyvų kūrimas tapo ypač kūrybiška ir autorine praktika. Pats kuravimas, visgi, iki šiol buvo slapta veikla. Atitinkamas pareigas einantieji tyliai dirbdavo instituciniuose archyvuose ir parodas sudarydavo anonimiškai – „anapus uždangos“. Prieš 10–15 metų kuravimo procesas ir jam vadovaujantis asmuo tapo centrine viešojo diskurso figūra. Šiandieną ne vien muziejinė veikla nuolat tampa kritikų ir akademikų puolimo taikiniu, bet ir kuratoriaus darbas vis atviriau analizuojamas laikraščiuose, kritikuojamas profesiniuose žurnaluose, aistringai keiksnojamas interneto forumuose ir komentaruose. Kažkokiu būdu postruktūralistiniuose modernizmo griuvėsiuose paroda tapo naujuoju meno objektu, o jos kuratorius – naujuoju „autoriumi“.
Tad ir pats kuravimo veiksmas virsta kūrybine pastanga per se: egzistuoja galybė šią tendenciją patvirtinančių pavyzdžių. Vienas toks atvejis – 2001 metų SITE SantaFe bienalė Naujosios Meksikos valstijoje (JAV), kurią kuravo Dave‘as Hickey, prestižinę MacArthur „Genius“ stipendiją neseniai gavęs kritikas. Jo paroda „Beau Monde: Towards a Redeemed Cosmopolitanism” buvo reklamuojama kaip kuratorystės „laimėjimas” dėl avangardinio kuratoriaus požiūrio į parodos kūrimą ir koncepciją. Eksponuojamų meno kūrinių nelydėjo jokia ant sienos prilipinta etiketė, o jie patys pynėsi vienas su kitu taip, kad lankytojai vargiai galėjo suprasti, kur baigiasi vieno menininko darbas ir prasideda kito. D. Hickey bienalė – kraštutinis šių dienų tendencijos kuratoriaus vizijai suteikti privilegiją menininko ir meno objekto atžvilgiu pavyzdys. Vien tik parodos pavadinimo keliama asociacija su vieno ar kito kuratoriaus vardu leidžia numanyti projekto ideologinę darbotvarkę bei estetinę orientaciją, ir netgi jame dalyvaujančių menininkų darbų pobūdį ir turinį. Kuratoriaus vardas šiandien išgarsinamas ne mažiau, nei jo pristatomi menininkai, o jo „autorinis“ spaudas lydi visas apie parodą informuojančias skrajutes, reklamas, pranešimus spaudai. Dar daugiau, kuratoriaus žodis tapo tekstiniu bet kokio darbo priėmimo/atmetimo pateisinimu, panašiai kaip autoriaus įvadas ar pratarmė. Negi kuratoriai kovojo prieš institucinės demokratizacijos utopinį idealą tam, kad, viena vertus, išpopuliarintų save, ir, kita vertus, pasiūlytų lankytojams diktatoriškas direktyvas?
Kai kam naujai sušvitusi kuratoriaus žvaigždė grėsmingai pranašauja dar vieno mitinio ir nepelnyto genijaus iškilimą. Mano nuomone, ši kuratoriaus žvaigždė veikiau signalizuoja apie svarbią kuratorinės praktikos slinktį, transformaciją, kurią tam tikra prasme pradėjo jau tinklo meno praktikos, apnuoginusios savo kūrybinius procesus. Kuratoriaus atskleidimas, panašiai kaip ir savireferentiškas interneto „apatinius drabužėlius“ nuplešiantis jodi.org darbas, reprezentuoja proceso, kuris kažkada plačiajai publikai buvo iš esmės neregimas, atidengimą. Parodos vidus išverčiamas į išorę: žiūrovai, dar prieš įžengdami į galeriją, sužino (jei tik nepamiršta perskaityti įžanginio teksto), kaip ir kodėl darbai buvo priimti į ekspoziciją. Aplinkybės dramatiškai transformuoja publiką iš pasyvių muziejaus lankytojų į aktyvius kuratoriaus silpnybių ir nuodėmių darant atranką kritikus. Tas ypač pasakytina apie interneto bendruomenes – čia net ir mažiausi programiniai pasikeitimai gali sukelti karščiausius debatus. Neseniai Rhizome Raw (nefiltruojamoje el. konferencijoje, skirtoje diskusijoms apie naujųjų medijų meno idėjas, projektus ir renginius) vykę debatai dėl naujos Rhizome komisijos programos – puikus tokio tipo svarstymų pavyzdys (diskusijos dokumentacija). Naujosios stipendijų programos, paremtos formalaus pasiūlymų ir paraiškų teikimo procesu, įgyvendinimą kai kurie bendruomenės nariai suvokė kaip apgailėtiną mėginimą inovatyvių, originalių darbų rėmimui pritaikyti atšipusius ir pasenusius įrankius. Štai tokiais būdais kuravimo strategijos, bent iš dalies traktuojamos kaip elitinės ar hierarchinės, greitai ir ryžtingai ištempiamos dienos švieson ir pateikiamos skrodimui.
Tad Rhizome ArtBase, Rhizome tinklo meno bendruomenei sukurtas naujųjų medijų meno archyvas, matyt atstovauja idealų, alternatyvų kolaboracinės kuravimo praktikos modelį, ir kuo akivaizdžiausiai parodo, kaip skaidraus archyvavimo proceso sukūrimas gali tapti privalumu. Nuo pat archyvo kūrimo pradžios jis buvo laikomas scena naujųjų medijų meno pristatymui; jis reprezentuoja tas menines praktikas ir strategijas, kurios neįsitenka muzeologinių sistemų ribose. Kitaip nei tradicinėse institucijose, darbų atrinkimo procesą čia kontroliuoja menininkai, meno indeksavimo ir katalogavimo kriterijai yra aiškiai apibrėžti, o įtraukimo kriterijai (reikalingi vien norint apibrėžti archyvo ribas) – viešai prieinami. Iš esmės šis archyvas reprezentuoja pastangas permąstyti meno objektų grupių kaupimą, kategorizavimą ir saugojimą. Menininkai dalyvauja kiekviename jų darbų priėmimo į archyvą žingsnyje: nuo patalpinimo iki indeksavimo ir atnaujinimo. Be to, kalbant apie formalius dalykus, ArtBase eksploatuoja daugybę charakteristikų, paprastai priskiriamų grupinėms parodoms ar net pavieniams meno kūriniams. Archyvas veikia kaip įvairiapusis kolektyvinis atsakas į specifinį pačios medijos mestą iššūkį, paskatinusį menininkus tiesti tiltus per prarają tarp meno, programavimo ir praktikos. Supintas iš aktyvių nuorodų tarp raktažodžių ir menininkų vardų archyvas veikia konceptualiu būdu, sulig kiekvienu nauju įnašu pats save keisdamas, atnaujindamas ir naujai apibrėždamas. Iškalbinga Rhizome archyvo reprezentacija yra Marko Tribe‘o ir Alexo Galloway‘aus projektas Starry Night bei keletas kitų naujų darbų, kaip antai Deanne Achong Excerpts from An Archive, kuriame svarstomos metaforinės archyvo statybos galimybės. 500 archyve esančių darbų reprezentuoja dinamišką, diskursyvų meninės produkcijos ir kontempliacijos tinklą, sumegztą naudojantis raktažodžiais, žanrais, tipais bei technologijomis. Tuo pačiu archyvas išlieka atvira kūrybine avantiūra, kuri pačia savo prigimtimi yra kolaboracinė ir glaudžiai siejasi su kuratorystės srityje vykstančiais pokyčiais.
Ne vienas yra pastebėjęs, kad internetinio turinio poreikis meno institucijose pakeitė ir muziejų informacijos sklaidą. Viešai prieinamos naršymui duomenų bazės bei „skaitmeninio“ meno parodos vis dažniau siejasi su nesenais mėginimais transformuoti meno institucijas į dinamiškus centrus – tarpininkus tarp meno, technologijos ir kultūros, nors tokios strategijos tėra daugiau mažiau pasiskolintos iš jau veikiančių modelių internete, pakeitusių archyvų suvokimo, valdymo ir funkcionavimo būdus. Nors ArtBase ir yra vienas iš tokių modelių, jame esama ir trūkumų. Jį galima apkaltinti mėgdžiojant visas tas iš mados išėjusias muzeologines sistemas, mėginant jas atkurti jau vien pačiu siekiu sukaupti archyvą. Laimei, Rhizome archyvavimo metodai turi galimybę tapti demokratiškesniais: greitu laiku bendruomenės nariai galės dar labiau įsitraukti į archyvo turinio kūrimą. Šis pasikeitimas prasidėjo plečiant archyvo užmojus: iš griežtos internetinių eksperimentų sistemos ArtBase tapo programinės įrangos [software] meno, kompiuterinių žaidimų bei naujųjų medijų performansų ir instaliacijų dokumentacijos baze.
Tad neišvengiamai tenka paklausti, ar nuolatiniai mainai tarp internetinių avantiūrų ir meno institucijų yra taiklus bandymas pakeisti tradicinių kolekcionavimo ir eksponavimo sistemų prigimtį? Ar kuratoriaus išstūmimo į priekį pakanka siekiant palikti ilgaamžiškesnius pėdsakus kuratorystės praktikoje? Praeitame amžiuje avangardistų bandymams iš esmės restruktūrizuoti muziejus veikiausiai sukliudė gravitacinė institucijų trauka, siūlanti menininkams pripažinimą, žiūrovų mases, tarybų susirinkimus ir metines ataskaitas; vis dėlto kruopštus alternatyvių kuravimo strategijų pritaikymas interneto sferoje užtikrina, kad šiandien tokios pastangos nenueis veltui.
Vertė Lina Michelkevičė iš el. žurnalo „Switch“, 2002 02 01
temos: autorystė, menas, tinklo kultūra |
« kolektyvinis instrumentas (PB8_ki_1) | | unstable art forms and media lab in Norway »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.