Aldis Gedutis ir (n)esanti provincija
kęstas kirtiklis |
2008-01-11 | 17:39
temos: filosofija,interneto sfera,interviu,PARAŠTĖS
Su Klaipėdoje gyvenančiu ir dirbančiu filosofu Aldžiu Gedučiu kalbamės apie provinciją.
Kęstas Kirtiklis: Ar egzistuoja provincija? Ar egzistuoja toks fenomenas šiandieniame pasaulyje, kuriame gyvename?
Aldis Gedutis: Savaime suprantama, kad egzistuoja. Net jei kalbėtume apie padalinimą, vis tiek yra savo reikšme skirtingos vietos, kurios yra mažiau reikšmingos, kuriose vyksta mažiau renginių, įvykių ir panašiai – aišku, kad jos yra provincijos. Tai nutolimas nuo centro, nebūtinai fizine prasme, labiau mentaline.
KK: O tas padalinimas į provinciją ir neprovinciją yra kiekybinis ar kokybinis? Jei, pavyzdžiui, per metus kokioje nors vietoje įvyksta vienas renginys, bet jis yra toks kokybiškas ir puikus, kad į jį pasižiūrėti suvažiuoja pusė pasaulio (aišku, hiperbolizuoju)…
AG: Bandau įsivaizduoti, ką turi omenyje. Jei pateiktumei pavyzdį…
KK: Pavyzdžio nežinau, nebent kokį hipotetišką paskubomis sugalvočiau…
AG: Na, tuomet aš pabandysiu pasitelkti pavyzdį. Vienas mano pažįstamas, pats kilęs iš Kretingos, studijavo Kaune, paskui gyveno Vilniuje, vėlia tapo freelanceriu ir dirbo Londone, Niujorke ir kitur. Jis blaškosi po pasaulį ir, užsidirbęs pinigų, leidžia sau išvažiuoti kokiems trim mėnesiams į Pietų Ameriką. Jis klajoja po Argentiną ir, tarkim, bendrauja su urugvajiečiais. Urugvajiečiai sako, kad gyventi Urugvajuje yra labai gera, jie neturi nieko prieš savo šalį. Bet yra vienas „bet“: gyvenimas, visgi, vyksta Buenos Airėse. Ir tai vienintelis skirtumas, gyvenimo kokybė nesiskiria nei ten, nei ten, bet jie yra labiau orientuoti į Buenos Airių kultūrinį gyvenimą. Čia iškart atsirandą sąsaja su argentinietišku pokštu, kurį išpopuliarino Borgesas ar Cortázaras, apie tai, kuo skiriasi urugvajietis nuo argentiniečio. Atsakymas toks, kad vienas yra buvęs Europoje, kitas – ne.
Tokį didelį skirtumą, kad galėtum iškart pasakyti, kad va čia yra provincija, o va čia – centras (ypač jei tai nėra pirmo ryškumo centras), galbūt ne visuomet ir aptiksi.
KK: O ta centro ir provincijos perskyra aptinkama pasaulyje ar galvoje? Jei skirtume pagal tai, kas gali tvirtinti „buvęs Europoje“…
AG: Na, galima pademonstruoti savo pranašumą ir paklausti, o tu, ar buvai ten, ar darei tą, ar žinai aną, ir jeigu žmogus atsako, kad ne, tai automatiškai galima pasakyti, kad jis yra kažkoks provincialas.
KK: O tu pats būni, gyveni, dirbi provincijoje ar ne?
AG: Aš nenaudoju tokios sąvokos.
KK: Bet jeigu reikėtų panaudot?
AG: Stengčiausi išvengti, nes aš negalvoju, kad tai yra provincija arba ne provincija, tiesiog yra Vilnius ir Klaipėda, yra vietovardžiai.
KK: Nebūtinai Vilnius – Klaipėda, o jei sakyčiau Londonas – Klaipėda? Kodėl lietuviai galvoja apie provincialumą, žiūrėdami į Vilnių? Kodėl jis visuomet yra atskaitos taškas?
AG: Tai labai paprastas dalykas: lokaliu atžvilgiu vilniečiai pakankamai dažnai būna pasipūtę. Pasipūtę ta prasme, kad jie galvoja, jog gyvenimas verda Vilniuje ir kad Vilnius yra Lietuvos Ta Vieta, ir kad čia viskas yra. Šiuo atveju Klaipėda nėra toks jau didelis blogis, bet Kaunas – tai yra tikroji provincija. Tačiau tai vilniečių žargonas, nes jei paminėtume tą patį Londoną ir klaustume londoniečio, Klaipėda provincija ar ne? Jis ko gero sakytų „aš nežinau, man tai nerūpi“. Ko gero jie irgi nevartoja šitų sąvokų. Norėčiau tuo tikėti.
Kuo daugiau jautiesi nepilnavertis dėl savo provincialumo, tuo labiau kyla pagunda lygintis su kitais ir tvirtinti, jog esu geresnis. Kai Algis Greitai su „Radioshow" kažkada šaipėsi iš estų, vienas iš jų pokštų buvo toks: mes, estai, esame šimtą kartų geresni už rusus, beveik tokie pat geri kaip suomiai ir šiek tiek geresni nei lietuviai. Lygiai taip, kai nesijauti šimtu procentų realizavęs save, padaręs viską, ką galėjai padaryti, natūralu, kad tau reikia kažkokio idealo, į kurį orientuojiesi ir kažko, už ką tu esi pranašesnis. Čia ir atsiranda provincijos/centro perskyros.
KK: O jei pakreiptume klausimą kitaip, ar galėtum kada nors pasakyti: štai dabar esu centre? Atrodo, jog provincialu tampama manant, kad gyvenimas yra kitur, o kaip susivokti, kad gyveni centre, ar tai kaip nors įmanoma? Ar tai gali aptikti, na, kad ir žiūrėdamas, į ką nukreiptos visų provincialų svajonės?
AG: Manau, jog paprasčiausiai apie tai net negalvoji. Jei gyveni centre ir įvykių epicentre, tau negali, bent jau neturėtų kilti mintis, kad kažkur yra blogiau, tu tiesiog esi ten, kur verda gyvenimas.
KK: Tai centro susikurti patys negalime, pamanyti, kad mes esame centras, kuri nors vieta, vieną dieną įsikalbėti, kad mes esame centras?
AG: Įsikalbėti visą laiką gali, bet klausimas, kokie tokio įsikalbėjimo motyvai? Kam tau to reikia?
KK: Na, kad nebūtum, kad nesijaustum provincija?
AG: Matai, yra tokia rusų grupė „Leninigrad“, vienoje dainoje yra tokia frazė, kurios originalas nespausdintinas, o cenzūriškai išvertus jie dainuoja: „puikiai, puikiai, mes grojame puikiai“. Iš tiesų, nei vienas apie save rimtai galvojantis muzikantas tokios frazės negali pavartoti. Tu sakai, kad groji geriausiai, kad esi pats geriausias. Tad naudodamas tokį posakį žmogus bando ironizuoti, šaipytis ir iš savęs, ir iš publikos. Jei tu kartoji „aš esu centras, aš esu centras“, man iškart kyla asociacijos su šita „Leningrado“ daina. Juk tai netikra, nesąžininga.
Dar vienas pavyzdys, nepamenu, kur jį skaičiau. Tai buvo pasakojimas apie tai, kaip viena mergina gyveno Niujorke ir dalyvavo kažkokiame renginyje, susijusiame su gėjais. Ir to renginio metu nuošalesnėje vietoje sėdėjo senas gėjus-veteranas ir jisai pasakojo, kad turėjo draugą, kuris numirė, paveldėjimo įstatymai ir giminės iš jo viską atėmė ir taip toliau. O toliau sekė nuostabus jos pastebėjimas: būdami Lietuvoje, kuri neva yra provincija, mes sakome, kad ten, centre, yra visiškai kitaip, galime guostis, kad gali būti geriau, galime guostis, kad kažkada mes prie to priartėsime. O kaip jaustis tam gėjui, kuris yra ten centre ir nebeturi į ką kreiptis, parodyti, kur gali būti geriau? Taigi, jei neturi idealo, į kurį gali kreiptis, vadinasi, esi centre.
KK: Bet grįžtant prie to, ką kalbėjome, daugybė menininkų ar mokslininkų galėtų pateikti objektyvius kriterijus, kodėl Lietuva yra provincija, visai nesilygiuodami į konkretų centrą. Pavyzdžiui, mūsų bibliotekos tuščios, mūsų darbų niekas neįvertina, tai, ką mes darome, niekam nesuprantama ir taip toliau. Ar tokiomis sąlygomis apskritai prasminga ką nors daryti? Kaip įmanoma ką nors čia daryti? O visai paprastai, kaip tu gali būti filosofas, mokslininkas Klaipėdoj?
AG: Na, knyga neprivalo būti popierinė. Yra duomenų bazės, yra ir p2p tinklai. Galima per mėnesį susirinkti visai neblogos lektūros.
Ir nebūtinai vien moksle. Galiu papasakoti istoriją, susijusią su 2007-ųjų metų liepos 21 diena, su pasauline septintosios knygos apie Harį Poterį premjeros diena. Man buvo įdomu pirmiausia tai, ar aš, būdamas Klaipėdoje, galiu tą pačią dieną gauti „Hario Poterio“ tekstą, anglišką originalą? Savaime suprantama, manęs nedomino knyga kietais viršeliais, už kurią reiktų mokėti 50 ar 80 litų. Įdomiausia tai, kad aš turėjau šį tekstą praėjus dvylikai valandų nuo pardavimo pradžios. Parsisiunčiau penkias versijas, kai kurios iš jų sutapo (pavadinimai buvo skirtingi). Pati maloniausia versija buvo jpg formatu: kažkas paėmė ir visą knygą nufotografavo, matėsi kilimas, matėsi šlepetės, fotografuota buvo ne tiesiai, knyga buvo šiek tiek pakreipta, puslapio viršus buvo siauresnis ir raidės blogiau matėsi nei knygos apačioje. Turint omenyje, kad knyga turi apie 700 puslapių, reikėjo padaryti apie 350 nuotraukų ir jas iškart mesti į internetą. Turėjo atimti nemažai laiko, bet kažkodėl žmogus tai darė. Vėliau parsisiunčiau tekstus pdf ir tekstiniu formatu, kurie visiškai nesutapo – buvo visiškai skirtingi. Patyrinėjus paaiškėjo, kad pdf variantas nieko bendro su tikruoju „Hariu Poteriu“ neturi. Tik niekaip nesusekiau, ar šį dirbtinį tekstą į internetą paleido patys leidėjai (kokį mėnesį iki premjeros), kad apramintų hakerius, ar kažkas savo noru parašė 600 puslapių.
Taigi, būdamas Klaipėdoje tu gali turėti „Hario Poterio“ knygą, ne pdf, o tekstinį variantą (kurį gali ir pats šiek tiek paredaguoti), kurį išties gali skaityti. Vadinasi, nebėra jokių ribų ir skirtumo, kur tu esi, nebereikia vidurnaktį belstis į Londono centrą, tam, kad atstovėjęs eilę įsigytum šitą tekstą. Tereikia palaukti keletą valandų ir geri žmonės tiesiog pasidalins.
KK: Bet ar tai nėra McLuhano svajonės išsipildymas? Global village, kur medijų pagalba gauni viską.
AG: Aš nenoriu pasakyti, kad esama global village, aš noriu pasakyti, kad įmanoma susirinkti tekstus.
Jei užsiimi tokiu mokslu kaip filosofija, parazituoji ant svetimų tekstų, ar bandai iš tų tekstų atlikti tam tikras redeskripcijas (kaip jas vadina Rorty), tai gyvenimas Klaipėdoje nesukelia jokių problemų: galima susirasti kanalų prisikasti prie normalių tekstų. Galbūt gausi ne viską, bet tikrai nemažai. Pavyzdžiui Google Books ar Amazon pateikia ištraukas ir tokiu būdu galima susirinkti pakankamai neblogą bibliografiją.
KK: O kiek tuomet prasmingas tebeišlikęs siekis važiuoti į kokį nors mokslo centrą mokytis?
AG: Aišku, jis yra prasmingas, nes jei turi tekstus, bet neturi žmogaus, kuris pamokytų tarp tų tekstų orientuotis, kuris sudarytų savo daugiau mažiau intersubjektyvius kriterijus, kaip su jais elgtis, kas svarbu, kas mažiau reikšminga, tai savaime suprantama, kad gavęs tik tokio pobūdžio informaciją, paskęsi jos gausoje. Reikalingas vadovavimas. Įsivaizduokime tokią analogiją: kas būtų, jei Dantė būtų atsidūręs skaistykloje ar pragare be Vergilijaus. Jis nebūtų susidaręs jokio aiškaus vaizdo. Vadovas jam praktiškai viską pasakė: yra devyni pragaro ratai, yra tiek ir tiek skaistyklos erdvių ir taip toliau. Gidas, vadovas yra labai svarbus, tad fizinis važiavimas kitur yra ne tik mokymasis dirbti su tekstais, bet ir kitos patirties, kitos perspektyvos įgijimas.
Tačiau jei tu jau turi įrankių rinkinį ir tau tereikia informacijos, kurią jau gali savo įrankiais preparuoti, apdoroti, tai didžiąją dalį to, ko tau reikia, gali gauti ir taip.
KK: Tai informacinės technologijos kokybinio pokyčio neatnešė, centras ir provincija tebėra?
AG: Man nepatinka šitie terminai.
KK: Žinai geresnių?
AG: Bėda ta, kad juos vartodamas, iškart vertini. Centras automatiškai privalo būti geras, provincija – bloga. Mano manymu, tai susiaurina perspektyvas. Kuo daugiau perspektyvų, iš kurių galima pamatyti vieną ar kitą reiškinį, tuo geriau. Centras ir provincija yra tik dvi perspektyvos, tu esi arba centre, arba provincijoje, nes būdamas tarp, vis tiek jau būsi provincijoje, o ne centre. Ir tai sumažina galimų pasirinkimų skaičių.
temos: filosofija, interneto sfera, interviu, PARAŠTĖS |
« Matthias Vogel: filosofas apie muziką | | antireklamos etika ir estetika »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.