• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2412407 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Aaron Schuster: už penkiolikos minučių visi bus ateityje

    | 2007-10-26 | 09:42
    temos: ASTEROIDO BALSAS,ATEITIS,mokslas ir technologijos,naratyvai

    Šis tekstas yra vienas iš laikraščio ASTEROIDO BALSAS tekstų.

    Esu nemirtingas ir trokštu mirti

    Naujųjų laikų filosofija yra baigtinumo filosofija. Priešingai nei jos graikiškieji ar krikščioniškieji pirmtakai, modernybės filosofija baigtinumą iš trūkumo ar metafizinio netobulumo paverčia pozityvia žmogiško buvimo sąlyga. Visa subjekto santykių su savimi, pasauliu ir kitais gerovė ir tampa galima dėl šios baigtinės, mirtingos, ribotos prigimties. Būtent apie tai Edmundas Husserlis yra pasakęs (ir šiuo posakiu sausumu pagarsėjęs filosofas turbūt yra labiausiai priartėjęs prie ironijos), kad, jeigu Dievas gali matyti, jo ‚absoliuti‘ rega turi paklusti toms pačioms taisyklėms kaip ir žmogaus suvokimas: nėra tokios erdvės patirties, kuri atsirastų ne per daugybę vaizdų, kintančių laike priklausomai nuo perspektyvos. Jeigu ir yra kas nors panašaus į dieviškąjį matymą, vis tiek tai bus toks pat ‚miopinis‘ (ribotas, dalinis) kaip ir žemiška patirtis: rega ir yra tai, kas yra, dėl savo netobulumo, savo spragų ir baltųjų dėmių. Šis posakis atskleidžia, kad fenomenologijai žmogaus patyrimas jau nebėra žemesnė kažkokio anapusinio pasaulinio žvilgsnio forma, bet dabar jis tampa mąstomas pagal savo paties baigtinę struktūrą. Šis išties modernus požiūris, kuris baigtinumą iškelia už begalybės, labiausiai pasireiškia pakitusiu santykiu su nemirtingumu. Paprastai kalbant, klasikinis mąstymas teigė amžinojo gyvenimo troškimą kaip aukščiausią mirtingo žmogaus siekį, o modernybė šį troškimą visiškai apsiverčia. Nemirtingumas tampa grynu siaubu, o mirtis kažkuo ‚geru‘, pozityvus sugebėjimas numirti gelbėja nuo amžinos egzistencijos pragaro. Kitaip tariant, nemirtingumo troškimas įgauna ironišką atspalvį, panašiai kaip Žanai Seberg Breathless epizode paklausus romantiškojo po saulės akiniais besislepiančio Parvulesko: „Koks tavo didžiausias siekis?” – „Tapti nemirtingu ir tada numirti”.

    Vienintelė dalia, blogesnė už mirtį, yra niekada nemirti. Turbūt nėra geresnio kino komentaro šia tema nei Džono Boormano ekscentiškas mokslinės fantastikos šedevras Zardozas (1974). 2293-ieji metai ir nežinomos katastrofos nusiaubta žmonija. Išgyvenusieji yra suskirstomi į brutalus, gyvenančius nežinomuose Užkampiuose, ir amžinuosius, atskirtus idiliškoje, save apsirūpinančioje bendruomenėje, vadinamoje Vortex 4. Pastarieji gyvena anapus pakilimo ir gedimo ciklo, jie nemiega ir nesiporuoja (nors jiems vis dar reikia valgyti ir kartais įsitraukti į jausmingą kolektyvinės minties skelbimą, žinomą kaip „antroji meditacijos pakopa“). Amžinieji iš tiesų saugo ir koordinuoja žmogaus civilizacijos liekanas, yra „praeities sergėtojai nežinomai ateičiai“: jie gyvena nuobodų muziejinį gyvenimą, ir vienu iškalbingu momentu parodoma, kaip Vortexo centrinėje patalpoje pasirodo užrašas „Tate Gallery”, yra įspaustas ant vienos drobės blogosios pusės. Sekant nihilistine avangardo tradicija, palaipsnis amžinųjų išmirimas pareikalaus ir to modernaus balzamavimo fabriko – muziejaus – griuvimo.

    Amžinieji yra nepatenkinti. Ne visi iš jų, tačiau kai kurie, būtent nelaimingieji, yra patys įžvalgiausi ir ironiškiausi. Kaip Draugas sako: „Dievai miršta iš nuobodulio”, o paklaustas, ko jis norėtų, atsako: „Saldžios mirties, užmaršties. Žmogaus giminės galo”. Amžinųjų meno genijus yra Arturas Freinas, žinomas kaip Zardozas – žmogus, turintis teatro talentą. Tai jis sugalvoja įmantrų siužetą, kuris palaipsniui veda prie dievų saulėlydžio. Jo istorijos struktūra – ratas arba gyvatė, kandanti sau uodegą: Zedas (Seanas Connery), vienas iš brutalų, yra genetiškai išvedamas Arturo Freino tam, kad išgelbėtų Vortexo gyventojus – ir kartu jį patį – iš jų nemirtingojo nuobodulio. Jis yra „vergas, kuris išlaisvins savo šeimininkus”, nieko nenutuokiantis jų „iškrypusio ir gilaus” mirties troškimo įgyvendinimo įrankis. Zardozas pasiskolina struktūrą, taip pat ir pavadinimą, iš Ozo šalies burtininko. Freinas yra žmogus už milžiniškos skraidančios „Zardozo“ galvos, socialinės kontrolės instrumento, kuriį brutalai garbina kaip dievą. Freinas nėra paprastas mirtingasis, bet pabaigoje jis įtraukiamas į savo paties sugalvotą istoriją. Kai Zedas galiausiai sunaikina Tabernakulį – Vortexą kontroliuojantį kristalą – vėl atsiranda laikas: sugrįžta mirtis, seksualumas ir natūralus biologinis ratas. Jo bičiuliai brutalai atžygiuoja į Vortexą tik tam, kad rastų nuolankių aukų gaują. Mes stebime keistą amžinųjų spektaklį, kuriame jie maldauja mirties lyg kokie savižudiško kulto nariai. „Prašau mane nužudyti”. „Mane taip pat!”. „Noriu mirti…”

    Laikas turi turėti sustojimą

    1944 metais, trisdešimt metų prieš Zardozo pasirodymą, buvo išleistas Aldous Huxley romanas Laikas turi turėti sustojimą. Šis pavadinimas buvo paimtas iš Šekspyro „Henrio IV” I dalies ištraukos:

    Bet mintis – tai gyvenimo vergė, o gyvenimas – laiko kvailys,
    Laikas, stebintis visą šį pasaulį,
    Turi turėti sustojimą.

    Šias eilutes ištaria Nutrūktgalvis, Nortemberlendo grafo sūnus, kai jį mirtinai sužeidžia princas Henrikas; įveikdamas šį varžovą, Henrikas sau užsitikrina būsimojo Anglijos karaliaus sostą. Senas šios knygos leidimas raudonais kietais viršeliais mano tėvo bibliotekoje gulėjo šalia kitų klasikų veikalų, tokių kaip Iano Flemingo ar Winstono Churchillio raštai. Susižavėjęs pavadinimu, aš ją turbūt šimtus kartų esu išėmęs iš lentynos ir vartęs tuos sudėvėtus puslapius. Kažkaip niekad jos neperskaičiau. Vienu metu jos pavadinimas pradėjo sietis su viena fraze iš septintojo dešimtmečio miuziklo – Sustabdykit pasaulį, man reikia išlipt, – kurį išgirdau vieno draugo, kurio tėvams patiko tokie įrašai, namuose. Abu pavadinimai kėlė kažkokio neįmanomo pabėgimo troškimą, Huxley tragiško pabėgimo, o tas kitas – banalaųs, lengvabūdiško. Laikas, pasaulis buvo lyg nekontroliuojamai besisukanti karuselė, pasikartojančiai būgnijanti tą pačią lėkštą melodiją. Kaip ją sustabdyti? Ir į kokią neįsivaizduojamą išorę pakliūtum iššokęs iš šio rato?

    Viename romano „Sakinys iš Šekspyro” skyrių, atspausdintame atskiru leidiniu ir puikiai pavadintu Huxley ir Dievas, autorius išsamiai komentuoja tą aukščiau pateiktą ištrauką. Šios dvi su puse eilutės, Huxley rašo, „paprasčiausiai sutraukia visą epistemologiją, visą etiką, visą teologiją“. Pirmiausia, „Mintis yra gyvenimo vergė” išreiškia vieną svarbiausių teorinių XIX – XX a. revoliucijų, kurios sumenkina protą ir sąmonę, iškeldamos pasąmoninius impulsus ir materialias galias. Ir vis dėlto, priduria Huxley, protas negali būti vien nuolankus gyvenimo vergas jau vien dėl to, kad jis sugeba apmąstyti ir atpažinti pačią šią tiesą.
    Antra, „Gyvenimas yra laiko kvailys”: jei protas sumenkinamas prieš gyvenimo galias, gyvenimas lygiai taip pat lenkiasi prieš laiką, t. y., nenuspėjamus lemties posūkius, kurie niekais paverčia ir geriausiai mūsų paruoštus planus. Trečia, ir svarbiausia, eilutė yra „Laikas turi turėti sustojimą“. Nutrūktgalvio lūpose ji atrodo lyg žmogaus marumo pareiškimas: taip ilgai gali trukti tiktai gyvenimo pokštai su mintimi ir laiko – su gyvenimu; mirtis galiausiai užbaigia veiksmą. Vis dėlto Huxley požiūris yra žymiai metafiziškesnis, gal net mistiškas. Vasaroje po daugelio (1939), viename iš Bormano Zardozo šaltinių, Huxley pasakoja istoriją apie tamsiąją nemirtingumo pusę, pajuokdamas amerikietišką obsesiją dėl amžinosios jaunystės. Joje jis paliečia religinę nemirtingumo temą, mūsų nelaikinę esmę, kuri vienintelė gali „išlaisvinti mintį iš gyvenimo vergovės”.

    Ateityje daugiau ateities?

    Be Andy Warholo žymiosios replikos apie seksą („Labiausiai jaudinantis dalykas yra juo neužsiiminėti”), be jokios abejonės, jo garsiausia frazė yra ši:

    Ateityje kiekvienas taps garsiu penkiolikai minučių.

    Terminuotas nemirtingumas, išsipildęs Parvulesko troškimas. Šiais laikais, su YouTube, realybės šou ir žvaigždžių kultūros vyravimu (pvz., įtraukiantis meta-tv E-Channel), ši septintojo dešimtmečio pranašystė tapo efektinga banalybe. Žinoma, tai byloja šlovės nepastovumą ir priėjimo prie žiniasklaidos demokratizaciją, ir kartu mūsų neramų santykį su laiku. Tačiau tikroji viso to reikšmė mažiau susijusi su vienkartiniu žvaigždiškumu nei su faktu, kad ‚šlovė‘ dabar tapusi savaiminiu gyvenimo būdu: mes gyvename vis labiau eksponuodami savo egzistenciją, atskleisdami savo intymias mintis ir smulkiausias gyvenimo detales anonimiškai virtualiai auditorijai, elgdamiesi labai panašiai į mini-superžvaigždes ir tapdami savo pačių paparaciais. Net ir Warholo laikais ši eilutė buvo visiška klišė, pernelyg teisinga būti teisinga, taigi tas robotas menininkas pajungė ją įvairiausiems pašaipiems sukeitimams: „Ateityje penkiolika žmonių bus garsūs“ arba „Po penkiolikos minučių visi bus garsūs“. Vis dėlto jis niekada nepasiūlė šios variacijos:

    Už penkiolikos minučių visi bus ateityje

    Ir štai šūkis, tinkamas dėl laiko paklaikusio mūsų amžiaus momentui, kuriame garsi yra ATEITIS, o ne žmonės. Galbūt dabartis yra nykstantis „dabar“, bet kiek gi ilgiau trunka ateitis? Ir iš kur mes žinome, kad ji jau atėjo? Tiksliai sunku pasakyti, bet atrodo, kad nors jos yra vis daugiau ir daugiau, ateitis trumpėja. Kai istorijos pabaigą ištinka ateities šokas, kai amžinasis grįžimas veda Piligrimo keliu , kai gyvenimas tampa sekunde, o mirtis – programuojama savybe, su priešdėliu e- arba i-, tada mes esame penkiolikos minučių ateityje. Jei ji suktųsi greičiau, apimtų dabartį, o gal net pasivytų ir praeitį.

    Šis tekstas buvo parašytas prieš penkiolika minučių, 2006 metais.

    Iš anglų kalbos vertė Ūla Tornau

    temos: ASTEROIDO BALSAS, ATEITIS, mokslas ir technologijos, naratyvai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.