• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2623622 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    2 – 211 (2 d.)

    | 2007-10-19 | 14:10
    temos: ATEITIS

    110. Atsargiai apversk ją ant nugaros, ramiu judesiu išsuk pilvelį, nesiblaškydamas rankomis paimk aštrų daiktą, nuleisk jį į vidurius, kruopščiai ir rūpestingai nuvalyk metalines vidaus dalis, apsivėlusias tavo prakaito, odos epidermio ir jos kilimėlio mikrolikučiais… Tada atsargiai užsuk pilvelį, apversk ją ant kilimėlio ir pelė vėl veiks kaip ranka nuėmus: paimk ją į ranką, priglausk delną prie nugaros, švelniu judesiu stumtelk į priekį ir dukart klaktelk dešinįjį klavišą. Pelė – rankos priedas, pakaitalas, likimas: likimo rankai lemta supelėti.
    111. „Prakaitas dabar labai nemadingas“, sakė Nomeda Urbonienė, turėdama galvoje rankų darbą ir meną.
    112. Mums nerūpi ranka kaip kultūrinis simbolis ir vienas populiariausių tropų, nusakančių subjekto santykių su pasauliu ir savimi būdą (…nuleisti rankas, išleisti iš rankų, nusiplauti rankas, trinti rankas, ranka ranką plauti, tiesti rankas, aišku kaip ant delno, suleisti nagus, etc.). Teksto atveju estetinės ir menotyrinės rankos konotacijos yra svarbesnės: darbas, dirbinys, autorystė, išraiška, nagingumas, formos suteikimas, action painting, unikalumas, autentiškumas, manierizmas (terminas kilęs iš lotyniško žodžio „manus“ (ranka)), meistro ranka (prisimename istorijas apie Rubenso paskutinį potėpį, kurį jis užmeta ant pameistrio nutapytos drobės), gestas, etc. … „Šalin rankas no meno!“
    113. Rankinis valdymas (manual control) – patikimiausia valdymo forma (žr. 89).
    114. Jeigu „Menas yra berniuko vardas“ (Andy Warhol), tai Rankdarbis – mylimo triušio. Rankdarbis yra atliekamas nuoširdžiai ir nesuinteresuotai. Rankdarbis ir mišios – kaip du kūrybiniai modeliai. Nuoširdumas, autentiškumas ir darbas (jaukus plušėjimas) + sakralumas ir transcendencija. Rankdarbis yra egalitarinis dirbinys, jis niekada nesuskaldys visuomenės kaip užkoduotas kūrinys. Rankdarbis yra reflektuojamas akademikų „Frends is olvais velcome in Lithuania“, bendroji kategorija, kuriai priklauso rankdarbio sąvoka, yra mėgėjiškumas (Amateurs video).
    115. Rankraštis – mašinraštis – hipertekstas. Ar ne tiesa, kad ranka rašytas laiškas atrodo autentiškesnis nei mašinėle?
    116. Rašantysis yra ironiškas „aš“ atžvilgiu.
    117. Geriau pelė nei žvirblis rankoje.
    118. Šimtas aštuoniolika.
    119. Keturiasdešimt penki žmonės „iš Lietuvos“ nuvyko į dešimtą documentą Kaselyje.
    120. Keturiasdešimt šešeri – vidutinis dešimtos documentos menininko amžius.
    121. Dvidešimt minučių sugaišau skaičiuodamas.
    122. Trisdešimt – vidutinis dešimtos documentos „lietuvio“ amžius.
    123. Aštuoni šimtai tūkstančių turistų iš užsienio atvyko į Lietuvą 1996 m. ir praleido čia naktį. Trys šimtai trisdešimt tūkstančių turistų atvyko į Vilnių tais pačiais metais ir taip pat praleido naktį .
    124. Šeši šimtai trisdešimt vienas tūkstantis žmonių apsilankė dešimtoje documentoje .
    126. Aš nesu menininkas.
    127. Nedraudžiama to laikyti metafora.
    128. Nemėgstu šokti nuogas prieš kamerą (nors nesidroviu vilkėti svetimų rūbų).
    129. Neloju nuogas ir nesikandžioju.
    130. Jeigu būčiau menininkas, manęs čia nebūtų. (Galbūt vairuočiau žinybinį automobilį, dirbčiau bibliotekoje, sukčiau plokšteles, pardavinėčiau knygas arba sportinę avalynę, nieko neveikčiau arba plakčiau kokteilius, etc.)
    131. „<…> Mano ūgis 183 cm. Atlikau dryžuoto vyriškio vaidmenį reklaminiame „Ringo“ videoklipe, tačiau nesu profesionalus fotomodelis. Rūbų dizainerė Sandra Straukaitė pasiūlė būti jos šou stilistu „Madų Dienose‘97“. Viešnagė madų pasaulyje man padarė didelį įspūdį. Vilniaus dailės akademijoje studijavau meno istoriją ir teoriją. Domiuosi rūbais, muzika, kelionėmis ir egzotiškais patiekalais.“
    132. (Infiltracija kaip keliavimo ir migracijos būdas. Metodas, kuris tampa aktualus susidūrus su uždara, savo taisyklėmis, logika ir ritualais funkcionuojančia sritimi, pvz., komercinėmis arba kriminalinėmis struktūromis, nacionaline kultūra, žiniasklaidos institucijomis.)
    133. Infiltracija kaip pažinimo sąlyga (tarkime, antropologo prasiskverbimas į pirmykštę bendruomenę) arba diversija (NKVD agentas partizanų žeminėje). Abu vyriškiai pradžioje manipuliuoja tam tikrais tikslinei grupei būdingais kodais, ornamentais ir naivumu arba atlieka mimikrijos aktą. Prasiskverbdami ten, kur planavo, jie neišvengiamai tampa siunčiančios grupės arba kultūros atstovais. Tarkime, pirmuoju atveju reprezentuojama Vakarų civilizacija, švietimas, mokslas ir balta oda, antruoju – raudonskūriai, totalitarizmas, Rusija, komunizmo idėja, etc. Prisitaikymas tikslinėje grupėje paverčia jos atstovu: 1917 m. Duchamp‘o pisuaras „Nepriklausomųjų salone“ atstovavo neestetinę realybę, dabar (t. y. šioje eilutėje) jis atstovauja meno istoriją. Žinoma, etinis sėslumas čia abejotinas, pasitaiko, kad abi pusės atstovaujamos lygiagrečiai ir informacijos (s)klaidinimą nutraukia pykšt–pokšt (viešbutyje, kadangi tai neutrali teritorija). Tokiu būdu rekontekstualizacijos procesas nutrūksta.
    134. Chrisas Burdenas, 1973 metais nusipirkęs 10 komercinio Los Andželo TV kanalo „Channel 9“ eterio sekundžių, šliaužiojo ant stiklų visų TV žiūrovų akivaizdoje (Through the night softly). Burdeno poelgis remiasi kitokia strategija. Tai – intervencija. Burdenas įmetė nevirškinamą svetimkūnį į žiniasklaidos traktą, oponuodamas jos turiniui. Bet „už reklamos turinį neatsakoma“, nes už ją sumokėta. Atlikdamas šią akciją ir sumokėdamas už eterio laiką Burdenas tapo legitimuotu komercinės žiniasklaidos funkcionavimo subjektu kaip Adamkus, Paulauskas arba Telekomas.
    135. Tai, kad rašau, nereiškia, kad esu rašytojas. Supermodelis Naomi Campbell parašė romaną „Swan“ (“Gulbė”), bet taip pat nelaiko savęs rašytoja.
    136. Aš nelaikau savęs supermodeliu, nors rašau.
    137. Vilkėdamas menininkų rūbus ir patekęs į žurnalą „Linija“, automatiškai tapau meno pasaulio atstovu, nors ironizuoju patį atstovavimo – reprezentavimo principą, individą paverčiantį kolektyvo pasiuntiniu. Tačiau būtent ironija atstovavimo atžvilgiu mane įstūmė į rūbus ir žurnalą. Kita vertus, atsidūręs „Linijos“ mados puslapiuose, automatiškai tapau modeliu (nors buvo vėloka pradėti modelio karjerą).
    138. „Ateityje žodis „modelis“ bus pakeistas kitu. Ketvirtajame dešimtmetyje modelis tebuvo stovėsena, tačiau paskutiniajame dešimtmetyje tai – pojūtis, asmenybė, estetika“ (Michael Flutie, „Company Model Management“ vadovas).
    139. Statusas: norėjosi, kad „Menininko portretas“ žurnaluose „Linija“ ir „Diva“ pasirodytų reklaminės rūbų fotografijos, o ne meninės interliudijos, kuriai iš anksto atleidžiama ir leidžiama (nes tai – kontekstualiai neutrali pramoga), statusu. Analogiškai būtų buvusi nepriimtina žiniasklaidos sponsorystė, įpareigota jos politinių nuostatų suteikti tam tikrą cm² kiekį nepriklausomam reiškiniui ir tuo pačiu įteisinti jo ekonominę ir ideologinę priklausomybę. Tokiu atveju išeitis lieka konceptualus Burdeno pavyzdys arba kitokie infiltracijos į masinę žiniasklaidą būdai.
    140. Galimas būdas – išnaudoti vieną iš potencialių nišų, pvz., reklaminės rūbų fotografijos puslapius žurnale, pasiūlant juose publikuoti tų puslapių formalius ir ideologinius kriterijus atitinkantį produktą. Tokius kriterijus atitinkantį, peržengiantį ir ironizuojantį produktą pagamino „Marijos nostalgija“ – profesionali reklaminės fotografijos studija, realizavusi „Kalnapilio“ alaus, „Baltijos TV“ ir kitas reklamines fotografijas. Be „Marijos nostalgijos“ nekomercinės bendraautorystės „Menininko portretas“ būtų konceptualiai ir praktiškai neįmanomas.
    141. Autobiografija: nebūčiau vilkęsis menininkų rūbų, jeigu prieš tai nebūčiau filmavęsis ir fotografavęsis „Ringo“ reklamoje. Ironizuodamas komercinį autobiografijos faktą ir multiprofesinį menininko veiklos pobūdį (negavę grantų ir stipendijų, jie dirba įvairiuose reklamos industrijos sluoksniuose, svarbenybių apsaugoje, privačiose bei valdiškuose biuruose, o taip pat kitus darbus, kurie nežinomi, nes nepapasakoti), pasinaudojau proga sugrįžti į reklamos ir žiniasklaidos pasaulį. Prieš tai mane pakvietė, dabar įsisiūliau. Žinoma, nesu ten savas.
    142. (Kaip ir čia.)
    143. Nuolatinis svetimasties pojūtis skatino(-a) infiltruotis vis į naujas sferas arba atrasti naujus kelius į nenaujas.
    144. Tikrasis menininko darbas mūsų kontekste galėtų būti tikrasis jo kūrybos turinys. Tikrasis darbas – tai žmogaus, vadinančio save menininku, legali arba nelegali veikla, užtikrinanti jo finansines pajamas ir vartotojišką egzistenciją. Reflektuodamas oficialų darbą įvairiomis meninėmis kalbomis menininkas atliktų socialinės refleksijos aktą, o ne mėgautųsi socialinio autsaiderio privilegijomis.
    145. Negrįžtamai: Duchamp‘o pisuaras negalėjo grįžti į pisuarų pasaulį. Kantiški daiktai savyje, nepažinę Kanto, būtų išvarę kolegą, virstant estetiniu objektu praradusį tapatybę. (Žinoma, neaišku, ką jis arba ji veikė prieš tapdamas pisuaru: Josephas Beauysas, nagrinėdamas minėtą daiktą, mintį nusviedžia link kaolino. Nesunku ją iš čia nuridenti link porceliano, kad vėl patektume į estetinį kontekstą.) Tačiau šiandien pisuaro grįžimas namo ir tolesnė migracija – ne utopija, nes ideologinės ribos, varžiusios reiškinio arba objekto genezę ir likimą, peržengtos. Migruojančiame pasaulyje nebeliko namų – pisuaro namai yra čia ir tenai ir <…>.
    146. „Sėslumas šiuo metu praktiškai neturi jokios reikšmės, svarbiau dvasinis prisirišimas – kur jautiesi esąs namuose. <…> Aš manau, kad ateities lietuvis savo dvasinės priklausomybės nesies su savo namais. Šiandien iš ryto jis Vilniuje, po pietų gali būti Paryžiuje, o vakare jau netoli Australijos krantų – tai ką gi reiškia fizinis prisirišimas prie vietos?“ (Valdas Adamkus, Naujoji Komunikacija, Nr. 13)
    147. Nedovanotinai: tyrinėdamas infiltracijos procesą (svarbu pažymėti, kad „Menininko portretas“ yra tam tikrų strategijų semimetodiškas tyrinėjimas ir bandymas, o ne kūrinys; tai – sudėtinio ir neapibrėžto statuso nuojauta) nepuoselėjau minties tapti cover-boy ir pasislėpti ant žurnalo viršelio. Tačiau, analizuodamas metodą, sociokultūrinę situaciją ir populiariosios bei kultūrinės žiniasklaidos turinį, nedovanotinai pamiršau pasiūlyti savo veidą „Kultūros barų“ viršeliui. Pamirštas siūlymas būtų atlikęs žurnalo (t. y. žiniasklaidos institucijos) estetinių ir sociopolitinių nuostatų testą. Nepamiršdamas Cindy Cherman, Marcelio Duchamp‘o, Davido Bowie, Claude‘o Cahuno, Andy Warholo, Boy George‘o ir kitų žmonių, kurie netapatino savęs su savo lytimi ir nevengė jos ironizuoti, eksploatuodami androginiškus savo pavidalus, būčiau nusigrimavęs à la Rrose Sélavy.
    148. „Myliu pasitikėjimą, kurį man suteikia grimas“ (Tyra Banks, supermodelis).
    149. Atrodo, paskubėjau grimuotis, nes ant paskutiniojo meto „Kultūros barų“ (traktuotinų kaip pagrindinis valstybės kultūrinis mėnraštis) viršelių ne tik Rrose Sélavy, bet ir Žemaitė, nusigrimavusi à la Arvydas Juozaitis, dar nespėjo pasirodyti.
    150. Dažnai pasitaiko, kad apibendrindami savo intencijas, meninę praktiką bei jos rezultatus, menininkai ir kolegos šią sudėtinę grandinę įvardija bandymu. Jeigu šiandien nuvalytume bandymo sąvoką nuo banalių konotacijų ir pamėgintume atkurti jos etimologinius kontūrus, aptiktume lankstų terminą, kuriuo galima operuoti šiuolaikinio meno diskurse (juo galima įvardyti efemerišką poelgių, veiksmų ir aktų kompleksą, išsivadavusį nuo genetinės grandinės aplinka–menininkas–idėją–procesas–rezultatas). Pats savaime bandymas yra nesubstancionalus ir neinstitucinis – dažniausiai jį liudija įvairūs dokumentai. Kaip terminas jis nurodo eksperimentinę šiuolaikinio meno prigimtį ir beribį atvirumą interpretacijai. Skirtingai nuo kapitalistinio mokslo, bandymus atliekančio industrijos ir rinkos poreikiams tenkinti, meninių idėjų kontekste bandymas ne patvirtina, bet analizuoja prielaidas, neįtvirtindamas išvadų.
    151. Bandymas neatsiejamas nuo nežinomybės (juk neaišku, ką jis atvers, kuo baigsis arba nesibaigs), taigi, didingumo.
    153. (Sp raga yra tarpas, pro kurį gali matyti (pajusti, sukonstruoti, įsivaizduoti, nuspėti) Kitą.
    154. (Menas – ne Dievas, todėl jis nėra vienas.)
    155. Kiti rekontekstualizacijos paradoksai: a) Žvelgiant labai apibendrintai ir hipotetiškai, mano portretas, atliktas profesionalios reklaminės fotostudijos, „Kultūros barų“ viršelyje reprezentuoja popkultūrą, „Linijos“ puslapiuose – meno pasaulį, o „Vogue“ viršelyje – Lietuvą: „Kai 88-ųjų rugpjūtį pamačiau save ant „Vogue“ viršelio, tariau pati sau: tu tai padarei, tu pasiekei savąjį tikslą: pirmoji juodaodė ant „Vogue“ viršelio“ (Naomi Campbell). (Žinoma, tai nereiškia, kad mano portretas reprezentuoja mane. Greičiau atvirkščiai.) b) Septintajame dešimtmetyje Nelsonas Goodmanas siūlė keisti ontologistinį meno filosofijos klausimą „Kas yra menas“ reliatyvistiniu „Kada yra menas“. Perfrazuojant Goodmaną, panašiai galima klausti apie daugelį kitų estetikai ir meno filosofijai rūpimo dalykų: pvz., „Kada yra šedevras?“ arba „Kada yra menininkas?“, nes ontologistinių klausimų kėlimas šiandien nebepakeliamas. c) ŠMC kavinėje stebėdamas neblaivų ir energingą menininką Jonas Valatkevičius padarė išvadą: „Jeigu Vytautas Vanagas būtų gimęs Amerikoje, jis būtų Jamesas Brownas“. Tuo pat metu supratome, kad jeigu Jamesas Brownas būtų gimęs Lietuvoje, jis būtų Vytautas Vanagas.
    156. Intencijos, temos ir idėjos, išdėstytos čia, nevisada sutampa su tuo, kas teigiama arba pasakojama „Linijoje“ ir „Divoje“. Tai anaiptol nereiškia, kad čia skaitomi teiginiai yra teisingesni ir autentiškesni („tikresni“) už tai, kas buvo publikuota žurnaluose, „Gyvenimo būde“ arba pasakyta „Ženkluose“. Netiesa, kad juos čia įpareigoja kultūrinio leidinio statusas, orientacija į fundamentalias vertybes (taigi, tiesą) ir specializuota skaitytojų auditorija, kuriai galima patikėti „tikrąsias“ savo užmačias. Nuolatinė pozicijos modifikacija ironizuoja stabilios meninės pozicijos, pritvirtintos arba nuolatos oponuojančios vienai sociopolitinei ir estetinei sistemai, sampratą.
    157. (Nesirengiau nieko apgaudinėti, tik persirengiau.).
    158. „Publikuojant šias nuotraukas plačią auditoriją turinčiame žurnale, gana uždaras meno pasaulis priartinamas ir pristatomas realybei, kurioje mes iš tikro gyvename. Parodų salės pakeitimas žurnalo puslapiais yra šiuolaikiškas ir progresyvus žingsnis, siekiant meno ir gyvenimo suartėjimo“ (Linija, Nr. 8).
    159. Neabejoju, kad pramoginė ir komercinė žiniasklaida gali būti produktyvi meninių ir kultūrologinių idėjų (taip pat atspindinčių arba interpretuojančių žiniasklaidos fenomeną), terpė. Menininkas(-ė) pajėgus tapti žiniasklaidos savimonės varikliu ir tuo pačiu reflektuoti meninės kūrybos būdus bei kontekstus. Tai įrodo Dano Grahamo 7-ojo dešimtmečio projektai JAV laikraščiuose, Jenny Holzerio „intervencijos“, Douglaso Gordono ir Damieno Hirsto „Dazed & Confused“ žurnale šiandien, nekalbant apie teorinius Marshallo McLuhano ar Aldouso Huxley tekstus „Playboy“, padariusius įtaką šiuolaikinės minties savimonei. Žinoma, žiniasklaidos savimonė gali atsirasti tik pasiekus aukštą nepriklausomos žiniasklaidos institucijos sąmoningumo lygį.
    160. Meninės idėjos, įsiterpdamos arba ištirpdamos spausdintinėje žiniasklaidoje, ne tik palieka kolektyvinę meno pasaulio celę, pasklisdamos plačiame ir sluoksniuotame vartotojų rate, bet ir automatiškai atsikrato kūniškų pavidalų, likdamos manipuliuoti tik žodžiu ir reprodukuotu vaizdu. Jos atsiduria reiklesniame ir atviresniame kontekste, kuriame galioja kitos konvencijos, nugesinančios unikalaus meno kūrinio aurą, automatiškai užžiebiamą meno institucijos (klasikinis Duchamp‘o pisuaro atvejis). Žinoma, mes čia nekalbame apie tiesioginę konvencionalaus meno kūrinio reprodukciją žurnale, nepaisant to, kad reprodukuotas paveikslas konceptualesnis už originalą. Tačiau, nepaisant to, ką kalbame, visi keliai per kunsthales ir meno centrus nuveda į muziejų: laikraštis su Dano Grahamo projektais ten įgyja tą patį estetinės, o vėliau ir istorinės vertybės statusą kaip paveikslas. Tokio liūdnai ironiško likimo susilaukė beveik visi Fluxus bandymai ironizuoti estetinį objektą kaip vertybę.
    161. „Nieko nepadarysi“ (Vonnegut).
    162. Geriausia alternatyva – Iano Wilsono meniniai aktai, atlikti septintajame dešimtmetyje Belgijoje: meno vartotojas iš anksto galėdavo užsisakyti pokalbį apie pasirinktą objektą su menininku ir išmušus sutartam laikui padiskutuoti. Svarbiausia tai, kad šie pokalbiai jokiu pavidalu nebuvo dokumentuojami, taigi, išlikdavo tik mentaliniu pavidalu atmintyje, išvengdami chroniškos pensijos muziejuje.
    163. Žurnalinė sąmonė vs. knyginė sąmonė. Tai, be abejonės, metafora, kurią galima ilgai ir įvairiai vartyti kaip žurnalą arba knygą. Tačiau aišku, kad popžurnalas kaip ir laikraštis neturi metafizinių ir kosmologinių („knyga kaip pasaulis, o pasaulis kaip knyga“) pretenzijų. Analogiškai pranyksta visumos, nuoseklumo, enciklopedinio išsamumo ir struktūrinės pilnatvės poreikis: skaitomas tekstas susideda iš atskirų segmentų – fragmentų, sujungtų į blokus, kurie vėlgi išardomi struktūriškai ir laike, t. y. publikuojami skirtinguose spaudos leidiniuose skirtingu metu, tačiau teoriškai – tai vienas, o ne du tekstai. Man asmeniškai įdomiausia tai, kas yra tarp segmentų (t. y. individualios jungtys, atliekamos skaitytojo), o ne patys segmentai.
    164. Šimtas šešiasdešimt ketvirtas segmentas. Tai nereiškia, kad jis buvo parašytas po šimtas šešiasdešimt trečio.
    165. „Labai svarbus projekto aspektas yra tai, kad fotomodelis yra menotyrininkas ir parodų kuratorius. Dėvėdamas įvairių menininkų rūbus ir juos reklamuodamas, jis transformuoja galeristo funkciją – t. y. ieško pirkėjo ne menininkų kūriniams, bet jo rūbams“ (Diva, Nr. 1).
    166. Esu fotomodelis, bet ne manekenas, todėl nelipčiau ant podiumo. Nebent niekas įkyriai neprašytų ir nesiūlytų.
    167. „Vilkėdamas skirtingų menininkų rūbus norėjau pademonstruoti meno pasaulio incestą“ (Ženklai, 1998 02 03). (Turbūt pastebėjote, kad segmentai 126 – 131 yra atvirai incestiniai, netgi nepridengti kabutėmis.)
    168. „Tai – ironiškas požiūris į įvairių garsenybių (pvz., Eltono Johno) mėginimus išparduoti savo spintų turinį“ (Diva, Nr. 1).
    169. Man, kaip vartotojui, labiau patinka ne viršuje paminėti fetišai (taip pat žr. nuo 190), bet anonimiški nežinomo savininko dėvėti rūbai. Rūbas, kurio nereikia pradėti vilkėti, nes jis jau pavilkėtas; taip pat susidūrimas ne su simbolinės tvarkos elementu, bet nežinomybe ir galimybė atgaivinti vaizduotę. 169.2. Ekonominis argumentas taip pat kabo.
    170. „<…> valstybė šiuolaikinio meno neperka, kolekcionieriai perka vakarykštį, ironija ir rinka siūlo pardavinėti dėvėtus menininkų rūbus <…>“ (Linija, Nr. 8).
    171. „Tai, kad rinka nustato mūsų darbo turinį, yra liūdnas faktas, apibrėžęs tai, kad menininkas yra nuolatos spaudžiamas dirbti turint omenyje vartotoją“ (Joseph Kosuth, 1971).
    172. P. S. Josephas Kosuthas, apsigyvenęs Vilniuje, žodžius „rinka“ ir „vartotojas“ šiandien pakeistų žodžiais „vietinė meno politika“ ir „institucija“.
    173. „<…> nuotraukas papildantys komentarai nurodo ne rūbą sukūrusio dizainerio, bet jį dėvėjusio žmogaus pavardę. Taigi, bevardžiui rūbui vertę ir kainą suteikia jo savininko pavardė (beje, tai labai dažnas mados industrijos ir visuomenės grietinėlės „bendradarbiavimo“ atvejis). Kiekvienas rūbas, skirtingai nuo naujo drabužio, pasakoja tam tikrą istoriją arba pasižymi tam tikru „krūviu“ (anot Džiugo Katino)“ (Linija, Nr. 8).
    174. Savininkas yra grėsmingas autoriaus sinonimas.
    175. Gatvės stilius – reliatyvi sąvoka: aprangos ir gyvenimo stiliaus formos priklauso nuo to, kokioje gatvėje kokiu paros metu atsidursi. Pvz., sekmadienio ryte, pasibaigus pamaldoms, eidamas pro Vilniaus Arkikatedrą aš pamirštu ne tik gatvės, bet ir miesto sąvoką.
    176. „Nufotografuoti rūbų komplektai stilistiškai artimiausi įvairioms gatvės stiliaus (street style) atmainoms. Tokia orientacija nevaržo jūsų fantazijos ir piniginės išreiškiant save. „Menininko portretas“ siūlo derinti rūbus, kabančius jūsų arba jūsų tėvų bei draugų spintose, „pigių rūbų iš Vakarų“ parduotuvėse, atkeliavusius tetos siuntinyje iš Amerikos arba tarnybos armijoje, paliktus svečių ir t. t.“ (Linija, Nr. 8).
    177. Pagaliau man pavyko sudaryti Vilniaus gatvės rūbų tipologiją: a) firminiai rūbai („Adidas“, „Levis“, „French Connection“, „Prada“, etc.); b) falsifikuoti–firminiai („Tom Taylor“ megztinis kitoje gatvės pusėje už 30 lt); c) second hand rūbai (Vakarų importas per dėvėtų rūbų parduotuves. Pasitaiko firminių ir megztų.); d) turkiški nefalsifikuoti (Dažniausiai ornamentuoti megztiniai. Derinami su dekoratyviomis odinėmis striukėmis, batais – „laiveliais“, baltomis kojinėmis, greitais sprendimais. Apačioje nevengiama vilkėti marškinius. Apykaklė tradiciškai užsegta.); e) turkiški falsifikuoti („Adidas“, „Levis“, „D&G“, etc.); f) profesionalaus dizainerio sukurti unikalūs (Sandros Straukaitės, Daivos Urbonavičiūtės, Juozo Statkevičiaus ir kt. Lietuvos dizainerių sukurti rūbai); g) unikalūs megzti (teko matyti rankomis išmegztą „D&G“ ženklą ant megztinio krūtinės; toliau žr. 102); h) tėvyniniai; i) „Nijolės“ kailiniai; j) tėvų rūbai (retro aspektai, genealogija, atminties procesai); k) neaiškios spalvos; l) vogti; m) kiti (uniformos, kinietiški, vietinių siuvimo salonų produkcija, etc.).
    178. „Tikrasis stilius yra sugebėjimas turėti platų skonių spektrą“ (supermodelis Alice Dodd).
    179. „Menininko portretas“ – pirmoji rūbų kolekcija Lietuvoje, sąlyginai plačiai eksploatuojanti Vakarų gatvėse tebepopuliarią sportinę avalynę (savininkai – Audrius Novickas ir Valdas Ozarinskas). Žinoma, dvi poros demokratiškų sportbačių neišstums Vilniaus gatves semiančių biurokratinių vyriškos ir moteriškos lyties „laivelių“. Ši avalynė drauge su „balto–juodo“ deriniais ir stilizuotais augalinės kilmės ornamentais yra vienas populiariausių represyvaus vietinio kičo elementų.
    180. „<…> dėvėtų drabužių parduotuvėse galima rasti senienų, kurios yra patikrintos laiko ir stilistiškai man artimesnės. Jos – iš skirtingų periodų, įvairiausių firmų ir kraštų“ (Sandra Straukaitė, „Lietuvos ryto“ priedas „Stilius“, Nr. 3).
    181. Nejaugi nebuvote dėvėtų rūbų iš Belgijos parduotuvėje?
    182. Nemanau, kad antrų rankų metafora, funkcionuojanti industriniame – ekonominiame (prekės perpardavimas), kultūrologiniame (autorystės pirmapradiškumo ir autentiškumo netektis) bei geopolitiniame (bilietai į EU iš Estijos) kontekstuose, galėtų būti „Menininko portreto“ simbolinis raktas, dešifruojantis simbolinę „Marijos nostalgijos“ padarytų nuotraukų programą, nes jokios simbolinės programos čia nėra.
    183. (Žinoma, kad sunku atsiminti, kurioje parduotuvėje nebuvote.) 184. „Menininko portretas“ nėra meno kūrinys, nes aš nieko nekūriau, netgi pavadinimo. Todėl būtent iš jo aišku, kad „Menininko portretas“ nėra menininko portretas. Žinoma, ironiška nuoroda į kuriančiojo individo biografinio vaizdavimo tradiciją nuo Vasari Le Vite‘o per Henri Perruchot romanus iki LTV filmų ciklo tuo pačiu pavadinimu čia svarbi. Mano strategijos buvo pasiskolintos (tiksliau, pasisavintos) iš klasikinių postmodernizmo strategijų: pradinę rūbų kolekciją pasiskolinau iš „Jutempus“, vėliau ją papildžiau, pasiskolinęs tų pačių menininkų kitus arba kitų menininkų rūbus. Toliau dirbo profesionalai – „Marijos nostalgija“. Aš naudojausi specialistų darbu, tarpininkavau, savinausi (nors apsivilkdamas svetimus rūbus teoriškai nusisavinau), manipuliavau arba sąmoningai leidausi manipuliuojamas: „Marijos nostalgija“ mane fotografavo taip, kaip norėjo. Tiesa, empiriškai pozavau fotokamerai ir sušalau. Tačiau dėl to, kad sušalau, bandymas netapo autentiškesniu. Pozuodamas stengiausi atrodyti kaip fotomodelis (mėginau adaptuoti gestus, judesius ir mimiką), bet nepamiršau Naomi Campbell žodžių: „Visų pirma stenkis atrodyti natūraliai. Antra, tikėk sėkme“. Tačiau, nepaisant pastangų atrodyti natūraliai (tokios pastangos – neabejotina sociokultūrinė ir psichologinė konstrukcija), nepatyriau kūrybos pirmapradiškumo ir autentiškumo (nors ir tikėjau sėkme). Tačiau tai, ko nepatyriau, manęs nejaudino, nors apie tai mąsčiau.
    185. „Manipuliavau arba sąmoningai leidausi manipuliuojamas“. – Savaime suprantama, dažniausiai (tiksliau, nuolatos) esu manipuliuojamas nesąmoningai.
    186. Estetizuotas (lengvai įsimenanti folkpopo melodija, atspėjamas rimas, aiškūs kontūrai, reprezentacija) savaime suprantamumas – efektyviausias informacijos būdas įsigauti į individo smegenis ir paversti jį kontroliuojama ir manipuliuojama kriauše. Savaime suprantamumas pakyla į hiper-savaime suprantamumą, kai nebegali būti savaime suprantamiau ir sąmonės aktyvumas pasiekia idealų nulį, tapdamas idealiu manipuliacijos objektu. Galiausiai manipuliacija sutampa su savo objektu.
    187. Manipuliacijos etimologija – ta pati: rankos (žr. 80 – 117).
    188. Pagrindiniai Naomi Campbell romano „Swan“ veikėjai – penki supermodeliai. Nieko nuostabaus (natūralu ir logiška), kad atstovaudamas modelį, rašau apie save, o rašydamas apie save, rašau apie menotyrininką, atstovaudamas menininką. Ką atstovauja menininkas?
    189. Neaktualizuotas arba latentinis menininkas: galbūt tiesa, kad skriaudžiamas gilaus psichologinio komplekso užsivilkau menininkų rūbus, idant kompensuočiau nebuvimą menininku (įtariu, kad tai galimai populiariausia „Menininko portreto“ interpretacija drauge su narcizinio išgarsėjimo versija). Transvestitinės strategijos šiuo atveju psichologiškai parankios. Panašiai elgėsi Normanas Batesas, apsirengdamas mirusios mamos rūbais ir jos balsu kalbėdamas su savimi, t. y. sūnumi (Albert Hitchcock, „Psycho“). Seksualinėje praktikoje tai įvardijama fetišizmu.
    190. Fetišas: a) „materialus objektas, kuriuo prietaringai ir perdėtai tikima“ (WWWebster žodynas); b) „iracionalios pagarbos ir nesąmoningo atsidavimo objektas“ (ten pat).
    191. Įžangą į „Psycho“ pradėjau nuo chronologiškai vėlesnio „Psycho II“, kurį režisavo Anthony Perkinsas (t. y. Normanas Batesas). Nieko nuostabaus, kad panašiai organizuojamas šio teksto skaitymas: skaitykite … „Šiaurės Atėnuose“ rytoj.
    192. Nesunku pradėti kolektyvinio fetišo tipologiją: a) skulptūra; b) relikvija; c) dovana; d) suvenyras; e) natūrinis palikimas; f) istorija; g) rūbas; h) eksponatas (ir t. t., ir t. t.).
    193. Be abejonės, fetišas vartotojiškoje visuomenėje automatiškai virsta preke. (Neturėjau tikslo parodyti, kaip rengiasi menininkai, arba imituoti konkretų asmenį. Kaip jau minėjau, man buvo svarbesnės konceptualios (f)aktų jungtys – ironija simbolinės tvarkos ir jos įgalioto reiškinių bei objektų fetišizavimo ir komercializavimo atžvilgiu.)
    194. Materialus fetišas (taigi, rūbas) dažnai grįstas lytėjimu: pvz. Turino drobulė. Jis atstovauja lytėjusį – dėvėjusį asmenį arba neoarchaiškai sutapatinamas su juo.
    195. Lytėjimas III: „Arčiausiai jūsų“ (Utenos apatinio trikotažo reklama). 196. Taip pat fetišas gali būti sutapatinamas su tam tikru kolektyvu arba ideologija: Artūro Railos konceptualus pasiūlymas nusifotografuoti su baikerių „Crazy in The Dark“ odine striuke liko praktiškai nerealizuotas, nes nebuvo leista svetimam asmeniui vilkėti įsimbolinto rūbo. Tačiau konceptualiai šis ne-realizavimas yra svarbi projekto dalis.
    197. „Tikri seni batai tarsi apsupti reikšmių aura, nes jie turi istoriją, neatsiejamą nuo tų batų savininko istorijos; ir juo batai senesni, juo ta istorija ilgesnė ir turtingesnė, juo masyvesnė reikšmių aura, supanti tuos batus“ (Arvydas Šliogeris). 198. „Iškart po sirenos į aikštę pradėjo veržtis „Žalgirio“ gerbėjai sveikinti savo numylėtinių su pergale. F. Arapovičius nusviedė savo marškinėlius aistruoliams į tribūną“ (Regina Mundrytė, Lietuvos rytas, 1998-02-18, Nr. 39).
    198. Tam tikrą fetišizmo fenomeno aspektą išradingai reflektuoja šveicarų/Paryžiaus menininkas Thomas Hirschornas, padaręs seriją šalikų, kokius dėvi sporto fanai, tačiau vietoje komandos pavadinimų šalikuose išmegzti menininkų vardai, pvz., MARINNETTI.
    199. „Manau, jei gaučiau bitlų – Lenono kepurę ar Makartnio kepurę, tai man būtų šventas dalykas“ (Vytautas Kernagis, Moteris, 1997, Nr. 12).
    200. Menininkas kaip visuomeninis autoritetas. Tai buvo seniai: „Kai buvau paauglė, mane persekiojo viešumos baimė. <…> Tuomet mama drąsino: „Būk išdidi, eik viduriu gatvės, tavo tėvas – poetas“.
    201. (Įsivaizduokite, kiek Justino Marcinkevičiaus švarkų būtų buvę nupirkta.)
    202. Modelio karjera yra būdas palikti Lietuvą (t. y. išvykti ir dirbti užsienio agentūroje) arba išgarsėti čia ir infiltruotis į „aukštuosius“ visuomenės sluoksnius. Kadangi Lietuvoje vyrauja „artumo perteklius“ (aukštuosius sluoksnius nuo žemųjų skiria minimalūs nesusipratimai arba jie koegzistuoja kaip vienalytė finansinė ir politinė oligarchija), čia aukštai nepakylama ir žemai nenukrentama. Tačiau žiniasklaida, įrodinėdama savo reikalingumą, hipertrofuoja tokius posttotalitarinės – postruralinės visuomenės nario karjeros posūkius kaip patekimas į nelaisvę iš laisvės, paversdama juos sensacija. Iš tikrųjų tai yra natūralus ir logiškas atsitikimas, nevertas kamerų.
    203. Garsiausios Lietuvos manekenės pripažįsta, kad nefunkcionuojančiame mados industrijos (t. y. nesančios mados rinkos) pasaulyje jų darbas yra nereguliarus ir menkai apmokamas, todėl lygintinas su hobiu. Tačiau, kaip liudija faktai, paskutiniuoju metu egzistuoja modelio kultas, taigi, šis hobis yra kultinis.
    204. (Hobis priklauso mėgėjiškumo kategorijai. Mėgėjiškoje visuomenėje mėgėjiškumas yra savaime suprantama bendrinė vertybė. Todėl nieko nuostabaus, kad aš patekau į mados puslapius.) „Riba tarp agitbrigados ir neagitbrigados čia labai slidi“ (Marius Vaupšas).
    205. Mano atveju modelis – ne socialinis statusas, ne profesija ir ne hobis, o vienas iš keliavimo būdų.
    206. Nepaisant to, kad įsibrovęs į Svajonės Stanikienės suknelę, jaučiausi komiškai, o ne kaip Rrose Sélavy, principingai stengiausi išnaudoti kolekcijos moteriškąją dalį, t. y. rūbus, pasiskolintus iš menininkių (geriausiai tiko Aidos Čeponytės aksominis megztukas). Šios pastangos ironiškai uoliai konstatavo jau prasisklaidžiusias šiuolaikinės mados unisex tendencijas, kita vertus, ironizavo subjekto vienalytiškumą.
    207. Ne paslaptis, kad kolekcijoje vyravo vyriški rūbai: vyrai negali nevyrauti. Skirtingai nuo interlingvistinio dominavimo, neimplikuojančio lyties aspekto, lietuviškas vyravimas akivaizdžiai įseksina jėgos subordinaciją.
    208. Rašydamas apie modelį, negaliu neatstovauti rašančiojo, taip pat adresato, menedžerio, menotyrininko, kritiko, stilisto, menininko ir kitų figūrų, iš kurių susideda nebaigto ir nebaigtinio teksto subjektas, pats nebaigtinis. Subjekto vientisybė, vientiesybė ir vienalytiškumas – pojūtis, prarastas įsijungus kompiuterį. (Tiesa, neatstovauju jokios modelių agentūros.)
    209. Mėtėsi tuščiais viduriais, neturėdamas ką pasakyti, nors neseniai jam įsiuvau pilną skysto rašalo ampulę. Niekas jo nelietė. Vadinasi, rašalas išgaravo metaliniais plunksnos kanalais, neapsaugotas dangtelio, ir išsisklaidė kambaryje, prisipildžiusiame neišsipildžiusio rašto. Akla „sielai“, tačiau neabejotinai veikianti (pa)sąmonę, cheminė rašalo formulė ropštėsi šnervėmis, leidosi ant keturkampių šokolado plytelių, kasėsi poromis į kraują arba akies obuolio gleivine slydo į centrinę nervų sistemą. Neraštingos molekulės apsimetė neuronais ir suklaidino tikruosius informacijos gabentojus, išsklaidydamos juslinius duomenis ir logines prielaidas. Įvyko grafo-biocheminė ekstazė. Bėgdamas paraščiui prisiminiau Šv. Teresę. Kitaip tariant ir niekam nematant, beribis rašalas, perbėgęs iš parkerio pilvo į mano smegenis, suskaidė logosą ir subjekto vienį tarytum pats rašymo procesas.
    209.1. Prisiminti, kad kambario oras šnopavo Emmanuelio Topo „Asteroid“ (1996).
    210. Tai, kas čia rašosi, yra ne „Menininko portreto“ komentaras arba priedas, bet įvairiakryptis tęsinys, nenutrūkstamai trūkinėjantis nuo segmento Nr. 2. Analogiškai „Menininko portreto“ fotografijos, idėjos ir eiga pratęsia segmentų tekstą, prasidėdamos šalia jo ir persikeldamos į kitokias ženklijimo(si) sferas. Kitaip tariant, tai – sklaidus tęsinys, nesietinas su linijiniais vystymosi ir progreso modeliais.
    211. Beje, teksto rišlumo modeliai, pasislėpę po mechaniška skaitmenine 2, 3, 4 seka, nuolatos (ir neišvengiamai) kinta. Pavyzdžiui, sugrįžę atgal šimtu segmentų, įsivelsime į per(ver)sišką abėcėlės ir numeracijos kombinaciją, prasidedančią raide ž Nr.
    117. Truks raidžių. Nutolę į priekį dar per šimtą gabalų atsidursime dialoginio principo įtakotame tekste, kuriame lyginis skaičius kartais oponuoja nelyginiam.

    Raimundas Malašauskas, 1997 – 1998

    Šis tekstas buvo parašytas kaip diskursyvinė kelių projektų dalis, prasidėjusi nuo teksto projektams “VALDYMAS IŠ ŽEMĖS” (jutempus ir beaconsfield gallery Vilniuje ir Londone, 1997 m.), „Menininko portretas“ ir kt..

    temos: ATEITIS |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.