• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2774688 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    „0+6” arba kas lieka iš B. Januševičiaus poezijos po pokalbio su F. Thürlemannu

    | 2007-02-27 | 10:51
    temos: apžvalgos,knygos

    „Knygų mugėje“ „Balsą“ sudomino knygutė su paantrašte „Daiktai / eilėraščiai“. Jos viduje iš pirmo žvilgsnio didžiąją puslapių dalį užima daiktų (diskelio, degtukų dėžutės  ir t.t.) fotografijos. Vos pradėję ne tik žiūrėti, bet ir skaityti, pamatome ne tik daiktus, bet ir eilėraščius. Kas čia poezijos vaizdai, vaizdų poezija, o gal medijų eilės? Jei čia prieitų Marshallas McLuhanas, jis tikrai pasidomėtų kaip daiktiškos medijos savybės (vizualumas, dizainas, forma) keičia patį pranešimą. Apie tai, kas knygutės viduje, publikuojame apžvalgą-pokalbį, kurį užrašė Gabrielė L.

    Vien moterysA. Paradoksalu, kad domėdamasis B. Januševičiaus kūryba (poezijos rinkiniais – Veidas (1992), Šalkis (1995), Buto raktas (1999)) bei almanachuose ar periodinėje spaudoje spausdinamais eilėraščiais), dar prieš keletą metų paprašiau jo planuojamos išleisti knygelės, sąlyginai pavadintos „Dedikacijomis“, rankraščio.

    X. Tai koks čia paradoksas?

    A.Ogi toks, kad išsamiai ištyrinėjęs šį būsimos knygelės rankraštį ir parašęs recenziją, nekantriai tryniau delnais – kada gi ji pasirodys knygynuose ir šį straipsnį bus galima publikuoti kokiame nors literatūriniame savaitraštyje.

    X. Ir?…

    A.O knygelė taip ir nepasirodė. Tačiau vietoj mano minėtosios turime kitą, pavadintą „0+6”.

    X. O apie grafinį sprendimą ir dizainą tyli?

    A.Būtent – dabar jau nebeužtektų tradicinių literatūros analizės įrankių – prireiktų ir trans-, ir interdisciplininės terminologijos ir išmanymo. Todėl aš ir pasikviečiau profesorių Feliksą Thürlemanną[1], kad…

    Feliksas Thürlemannas. Sveiki.

    X. Kas per nesąmonės? Gal reikėjo dar ir R. Barthes‘ą, J. Baudrillard‘ą, J. Derridą ir visus kitus prigriebti?

    A. Ši stipria analitine amunicija ginkluota armija tik sukeltų prieštaravimus, idėjinius ginčus ir mūšio dulkių debesyse pradangintų poeziją. Todėl geriau išsirinkau tik vieną teoretiką ir…

    X. Žinai, ką – einu namo, geriau pavartysiu rinkinį pats vienas. Be jokių „protingų“ pasvaičiojimų. Iki.

    A. (po pauzės). Taigi… Kaip jau minėjau, „Kitos knygos“ išleido „Vario burnų“ ir B. Januševičiaus projekto sąlygotą poezijos rinktinę „0+6“, kuri buvo pristatyta Mokytojų namuose bei šiemetinėje knygų mugėje. Beje, autorius „0+6“ norėjo pavadinti tiesiog dėže – tad gal iš čia kilusios ir pavadinimą papildančios apibrėžtys – „eilėraščiai – daiktai“, kuriuos galima sudėti į dėžę.

    Šioje „dėžėje“ raidės – tai dulkės, ankstesniuose poeto eilėraščiuose vadinamos „raidžiakūniais“. Tokį pasaulio suvokimą sąlyginai būtų galima pavadinti „filologine identifikacija“ – generuojančia ir be perstojo dauginančia prasmes gyvenimo juodraštyje, kuriame „teks dabar viską skaityti nuo pradžių / sustojant ties kai kuriais gabalais / taisyti pildyti braukti“ (iš „Dedikacijų“ rankraščio). Generuojančio net iki tam tikros savidestrukcijos – „lyja / kodėl nesusikarpius / išgeriu“ (“Šalkis”, 56 psl., „0+6“ – psl. 56.). Beje, pastarasis eilėraštis itin taikliai atvaizduotas banderolinėmis – lietaus linijų juostelėmis. Sykiu atveriama ir nauja interpretacija – galbūt ir eilėraščio objektas (o ir pats eilėraštis) yra prekė, kurią galima sukarpyti.

    F. T. Net ir tuomet, kai kalbinio teksto žinojimas padeda suprasti vaizdą, gali būti, kad „iliustruojantis“ vaizdinis tekstas savo ruožtu tikslina ar koreguoja kalbinio teksto prasmę.

    A. Būtent. B. Januševičiaus rinkinio „0+6“ eilėraščius susiskirsčiau į keletą tarpusavyje susijusių ir persipynusių grupių: eilėraščius-rebusus, logotipinius, garso eilėraščius (kurių fonetiškai kapotas ritmas suponuoja ir atitinkamą skaitymą), kompiuterinės poezijos eilėraščius bei „klaidinančius“ eilėraščius – tokius, kurie spausdinami pasitelkiant tam tikrą įprastą formatą – pašto ženklo, kalendoriaus lapelio, druskos pakelio ir t.t. Įdomiausia tai, kad duodant tokią vizitinę kortelę, ant kurios užrašyti ne asmeniniai kontaktai, o poezija, gavėjas dar ne iš karto suvoks, kad iš tiesų jis gavo ne vizitinę kortelę, o… eilėraštį. Šis pranešimas siunčiamas įprasta forma, tačiau neįprastu turiniu.

    F. T. Įvade „Į semiotiką“ Umberto Eco teigia, kad ikoną daugių daugiausia galima suprasti kaip ženklą, „kuris atrodo perteikiantis mums keletą pavaizduoto objekto savybių“. Tai tolygu prancūzų semiotikoje vadinamai „referentinei iliuzijai“. Umberto Eco išplėtotas alternatyvusis ikoniškumo modelis paremtas dvigubu kodavimo procesu, suponuojančiu atpažinimo kodo ir kintančio grafinio kodo egzistavimą.

    A. Atsivertęs autoriaus rinktinę jaučiausi tarsi palaipsniui, nuo pat pirmųjų puslapių, supažindinamas su modeliu, kaip aš, būdamas suvokėju, galėčiau interpretuoti eilėraščius… Tarsi turėčiau atrasti perskaitymo kodą, o ne iš karto supratęs eilėraštį, to kodo ieškau ir bandau išspręsti poezijos rebusą…

    F. T. Literatūros teorijoje prancūzai tam vartoja sąvoką „mise en abyme“, kurią galima versti kaip „integruotas atspindys“. Iš principo gali būti skiriamos dvi šio fenomeno formos: integruotas pasakymo atspindys, kai viename teksto fragmente pasikartoja su visu pasakytu tekstu susijusios struktūros ir integruotas sakymo akto atspindys, kai pačiame sakyme figūratyvinėmis priemonėmis vaizduojami plataus komunikacijos proceso (produkavimo ir suvokimo) aspektai.

    A. Kaip tik pagalvojau apie ironiškai perfrazuotus (t.y., perspausdintus) žinomų klasikų eilėraščius – pvz. S. Nėries „Akmenėlis turi šaltą širdį“ kulinarinę versiją, kur kiekvieną raidę atitinka skirtingas logotipas – vynuogių kekė, morka, ledai ir t.t.; K. Binkio „Vėjavaikio“ zoologinę ir V. Montvilos eilėraščio „viltis ne čia“ militaristinę versijas. Tai sykiu ir nauji kūriniai, tačiau sukurti simuliakriniu pagrindu – atsispiriant ir perinterpretuojant žinomus eilėraščius. Šiose naujose versijose išlikę pavadinimai – tarsi intertekstinės skaitymo nuorodos.

    B. Januševičius taip pat negailestingai elgiasi ir su savo eilėraščiais – tarsi perkuria seniau spausdintuosius iš naujo (ir dažniausiai ši interpretacija būna ne tik grafinė). Taip atspindima apskritai autoriaus poezijoje aptinkama pasaulėžiūra – savotiškas anarchizmas ir normų nepaisymas, susijęs su fluxus bei dadaizmu, kurio mikčiojantį kalbėjimą pasitelkiant rėžiamas net ir socialinės kritikos pjūvis. Kad ir eilėraštyje apie korupciją: “kiek sakyk /kiek sakyk /sakyk kiek/ sakyk kiek/ dar liko/ sasiskų stalčiuje“. Beje, tikriausiai nenuostabu, kad šio eilėraščio pavadinimas – „kėdė“, tad ir eilučių išdėstymas savo grafiniu sprendimu primena kėdę…

    F. T. Jūs kažką painiojate…

    A. (pertraukdamas) Beje, kėdė B. Januševičiaus poezijoje jau ir anksčiau buvo siejama su „kvadratiniu“ žmogumi, kurio kampuoti judesiai ir mąstymas išreiškiami atitinkamomis geometrinėmis formomis: “įsivaizduok kad nesi žmogus / bet nesi ir taburetė / nes turi tik dvi kojas” (“Veidas”, 57 psl.). Kaustančios, rėminančios plokštumos ir linijos slepia medinį arba tuščiavidurį turinį būtybės, kuri  “negimė / nemirė / bet gyvena / ligi šiolei” (“Šalkis”, 33 psl., „0+6“, 26 psl.).

    Beje, naujausioje autoriaus rinktinėje net ir jūros turi rėmus – tuo jos ir panašios į žmones.

    F. T. Jaunuoli, man regis, jūs mane ne taip sup…

    A. Mano galva, tai – avangardistinė savimonė, sąmoningai vengianti loginio racionalumo, metodiško mąstymo ir taip išlaisvinanti prigimtį, atmetanti socialumo apribojimus, varžtus bei normas. Kad ir autoriaus daugybę kartų reprodukuotame, kaip virusas skirtingomis formomis skleistame eilėraštyje – „dada tai papai“, pagrįstame savotiška (anti)logika „dada – tai meilė, /meilė – tai boba / boba – tai papai“. Tik šįsyk grafiškai visą puslapį užpildžiusiame dadaistinio skiemenavimo lauke šios trys eilutės tarsi pranyksta, sykiu išpildydamos konkrečiosios poezijos…

    Atsiprašau, gerbiamas profesoriau – jūs išeinate? Tikriausiai X. buvo teisus – kaskart bandydami nagrinėti poeziją, tik dar labiau nuo jos nutolstame. Tad mintysiu pats sau vienas grafinius B. Januševičiaus poezijos įspaudus – ženklus apie tai, kas nėra tai, kas yra.

    Nevykusį trijulės pokalbį užrašė Gabrielė L.

    [1] Felixas Thürlemannas (g.1946 metais Šveicarijoje) – Konstancos (Vokietija) universiteto dailėtyros ir dailės istorijos profesorius, Paryžiaus semiolingvistinių tyrinėjimų grupės (E.H.E.S.S.) narys. Visi profesoriaus teiginiai, išskyrus keletą šnekamosios kalbos intarpų, cituojami iš semiotinės dailėtyros studijos „Nuo vaizdo į erdvę“ (Baltos lankos, Vilnius, 1994)

    temos: apžvalgos, knygos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.