• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2774692 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    “Jauna muzika 2006”: įsivaizduojamosios muzikos įsikūnijimų spektras

    | 2006-04-24 | 17:38
    temos: apžvalgos,judantis vaizdas,neo-audio,renginiai

    Yra vienas festivaliams ypač būdingas bruožas, kuris trukdo vertintojui susidaryti apie juos vienareikšmišką nuomonę ir gerokai apsunkina jų recenzavimo procesą. Beveik kiekvienas festivalis, net jei turi „užduotą” temą, dažniausiai pristato labai įvairią (tiek estetikos, tiek kokybės prasme) medžiagą. Panaši situacija būna su kolektyvinėmis dailės parodomis, skirtingai nuo personalinių parodų, apie kurias vieninga nuomonė susidaro beveik iškart. Festivalių organizatoriai ne visada gali užtikrinti tik įdomiausių ir geriausių menininkų dalyvavimą, o ir ne visada per metus (jei festivalis kasmetinis) yra sukuriama pakankamai gerų kūrinių, kad užtektų vienam festivaliui.

    Bet kuriuo atveju, kokios bebūtų priežastys, bene kiekvienas festivalis būna „nuo…iki…”. Tai ypač aktualu tokiai įvairialypei ir palyginti nestandartizuotai scenai kaip „naujosios muzikos” (arba eksperimentinės muzikos) scena. „Jauna muzika 2006” patvirtina šį dėsnį, nes per jos penkias dienas ir šešis koncertus buvo parodyta tokia įvairovė, kad beveik neįmanoma apibendrinti jos vienu daugiau ar mažiau apibrėžtu vertinimu. Net ir organizatorių akcentuotą „įsivaizduojamos muzikos” metaforą neatrodo įmanoma vienodai sėkmingai susieti su visais festivalyje girdėtais (ir matytais) darbais. Belieka priimti tą metaforą kaip labai abstrakčią bei atvirą interpretacijoms, ir vertinti „Jaunos muzikos” programos sudėtines dalis kaip labai įvairius ir negiminingus „įsivaizduojamos muzikos” įsikūnijimus, kurių vieni pavykę labiau, kiti mažiau.

    Minėtas skirtumas išryškėja bent dviejuose lygmenyse. Visų pirma, skirtingai panaudojamos technologijos. Vieni kompozitoriai naudoja „naujas” (užsklendžiu šį epitetą į kabutes, nes naujumo pabrėžimas šiuo atveju yra prasmingas tik visos muzikos istorijos kontekste, tačiau savaime šios formos jau nebėra „revoliucinės”) muzikinės kalbos formas, tokias kaip realaus laiko elektroninių garso efektų procesoriai ir vaizdo takeliai, tikslingai ir sąmoningai, tačiau kiti daro tai, atrodo, ne iki galo suvokdami, kokią (ne)naudą šios kūrybinės priemonės atneš galutiniam rezultatui. Tokiu atveju naujų technologijų panaudojimas tampa savitikslis, lyg duoklė savotiškai eksperimentavimo madai, o tai neišvengiamai atsispindi pačiame kūrinyje, kuriame ne vietoje ir ne laiku panaudotos skaitmeninės medijos tampa akivaizdžiu svetimkūniu, nieko nepridėdamos prie kūrinio svorio. Antras lygmuo – bendro modernios muzikos konteksto suvokimas ir šios muzikos klišių vengimas. Keli festivalio programoje pristatyti kūriniai labai nustebino savo naujoviškumu ir originalumu, o kiti nuskambėjo kaip jau daugelį kartų girdėtas tų pačių stereotipų eksploatavimas.

    Pirmas vakaras: multimedia eclectica

    Pirmas festivalio vakaras, olandų kompozitorių Jacobo ter Veldhuiso ir Arnoudo Noordegraafo multimedijinės kūrybos pristatymas, lyg ir turėjęs būti vienu iš ryškiausių akcentų, gilesnio įspūdžio nepalieka. Akustinių instrumentų (labai nustebina klavesino panaudojimas, nes šio renesansiško instrumento eksperimentinėje elektronikoje girdėti dar tikrai neteko) atlikėjai Annelie de Man ir Ralphas van Raatas scenoje pasirodo nepriekaištingai, tačiau koncerto visuma panaši į fragmentišką garsinės ir vaizdinės medžiagos katalogą, sukomponuotą atsitiktiniu būdu, stinga vidinio integralumo. Ter Veldhuiso „Les soupirs de Rameau” skambesiu primena ezoterinę septyniasdešimtųjų psichodelinio roko eklektiką (beje, ir pats kūrinys naudoja roko muzikos citatas), lydintis vaizdo takelis (arba kūrinio video partija, jei, kaip ir kompozitorius, suprasime vaizdą kaip muzikinės kompozicijos priemonę) taip pat gana eklektiškas, tačiau nelabai įdomus. Kitas atliekamas kūrinys, Noordegraafo „Tod and Wahnsinn”, savotiškas duetas šiapus ir anapus virtualiosios terpės, sudomina labiau. Tai lyg fizinio pasaulio, egzistuojančio pagal “objektyvius” laiko ir erdvės dėsnius, virtuoziškas žaidimas su belaikiu virtualiuoju pasauliu, kur “reali” garso trukmė – neegzistuojanti kategorija. Arba atvirkščiai: virtualaus pasaulio žaidimas su fiziniu, nes akimirkomis atrodo, jog pastarasis kontroliuoja situaciją žymiai mažiau. To paties Noordegraafo „post-taperiškas” tragikomiškas kino seansas „Pong” – egzistencinis žvilgsnis į susvetimėjimą su froidiškais motyvais. Filmukas gana įtraukiantis, tačiau visumoje kūrinys iškrenta iš tiek šio koncerto, tiek viso festivalio konteksto. Paskutinis pristatomas darbas – koliažinė minikamerinė opera „Voyager”, taip pat sukurta Arnoudo Noordegraafo. Deja, ši opera nesugeba išvengti koliažinio kūrinio stereotipų, taip ir neįstengdama sujungti į vientisą naratyvą savo radikaliai skirtingus elementus. „Voyager” lieka ryškus postmodernios daugiakontekstės (arba bekontekstės) kūrybos pavyzdys. Kaip skelbia sena postmoderno doktrina, „anything goes” („tinka bet kas”), tačiau anaiptol ne viskas gerai klausosi/žiūrisi.

    Antras vakaras: garso ir vaizdo disonansas

    Antrą festivalio vakarą pristatomų lietuvių kompozitorių Ramūno Motiekaičio ir Gintaro Sodeikos pasirodymų formatas beveik identiškas, nepaisant to, kad Motiekaičio kompozicija visiškai elektroninė ir įrašyta, o Sodeikos kompozicija elektroakustinė ir atliekama gyvai. Abu pasirodymai iš esmės atitinka jau klasikiniu eksperimentinėje muzikoje tapusį formatą „garsas + vaizdas dideliame ekrane”. Tačiau susidaro įspūdis, kad abiejose kompozicijose garsas turi mažai bendro su rodomu videotakeliu. Ramūno Motiekaičio kompozicijos „Jouissance” atveju įsivaizduojamoji muzika skamba įdomiau už tą, kurią atkuria garso sistema, t.y., kompozicijos videomatmuo, sukurtas Pauliaus Sluškonio, pranoksta garso matmenį. Garsas – agresyvi beveik tribal elektroninė ritmika ir trikdantis vidurinių dažnių zvimbesys, o vaizdas kur kas subtilesnis ir įtraukiantis, jam apibūdinti reikėtų naujos sąvokos – galima pavadinti jį vaizdine juvelyrika. Norėjosi girdėti būtent ją, žibsinčią iš tamsaus vandens gelmių kaip žymiausiuose Tarkovskio filmų tekančio vandens ir jo gaubiamų daiktų kadruose. Nors kai kurie kiti žiūrovai sakė, kad trukdė būtent vaizdas, tačiau abiem atvejais esmė yra ta pati – garsas ir vaizdas nesukuria vientisos daugialypės formos ir nepapildo vienas kito, o yra sujungti tiesiog dėl išorinio formato. Tas pats teiginys galioja ir Gintaro Sodeikos gyvai atliekamai kompozicijai „Inductance”. Nei nuskambėjęs kūrinio „teorinis pagrindimas”, nei garso estetika nenurodo į sulėtintus stereotipinius Tibeto budistų šventyklų vaizdus, rodomus ekrane. Videotakelis čia tikrai atrodo kaip duoklė šiuolaikiniam visuotiniam vizualumui. O garsas kelia pernelyg tiesiogines asociacijas su penkiasdešimtųjų fortepijonine sonoristika, todėl net ir kompozitoriaus gyvai manipuliuojami elektroniniai garso efektai nepadaro jo įdomiu.

    Trečias vakaras: persipynimas ir perregimumas

    Apie šį vakarą, vieną iš geriausių „Jaunos muzikos 2006” koncertų, jau rašiau išsamiai atskirame straipsnyje, tačiau pakartosiu, jog trečiojo festivalio vakaro programos sudarymas yra nepaprastai pavykęs. Visi keturi atliekami elektroakustiniai kūriniai, nors ir labai skirtingi, vis dėlto skamba taip, lyg būtų vieno ciklo dalys. Tiek gyva bei įrašyta elektronika, tiek akustiniai instrumentai (belgo virtuozo Arne Deforce’o violončelė ir Latvijos Radijo kamerinio choro solistų balsai) atlieka savąją svarbią funkciją ir, simbioziškai persipindami, kartu sukuria nepaprastai darnų, tankų ir niuansuotą, tačiau kartu ir beveik perregimą garso audinį. Nė vieno nereikalingo garso, nė vieno trūkstamo garso; skirtingi kompozicijos elementai ne užgožia vieni kitus, o šoka įmantrų plastišką šokį, kiekvienas pagal savo ritmą, tai suartėdami, tai nutoldami. Šįkart jau vaizdas tampa įsivaizduojamas, bet nuo to ne mažiau įspūdingas, o svarbiausia, kiekvienam klausytojas nepakartojamas, įgaunantis formą priklausomai nuo įsijautimo ir subjektyvių asociacijų tinklo. Aukščiausias (giliausias) taškas – Ryčio Mažulio belaikės tikrovės nušvytimas „Forma yra tuštuma”, panardinantis visa aplinkui į nesvarumo būseną.

    Ketvirtas vakaras: nusivylimai ir atradimai

    Šio vakaro, pavadinto „Circuits 1”, misija yra perkelti šiuolaikinę portugalų muziką iš paraščių į aktualumo erdvę, egzotiką paverčiant pripažintu reiškiniu. Tam pasitelkiami vieni meistriškiausių šiuolaikinės styginių muzikos atlikėjai – britai „The Smith Quartet”. Tačiau šiame koncerte pristatomi ne tik portugalai – greta jų kompozicijų atliekami ir dvejų jaunų lietuvių kompozitorių kūriniai bei moderni klasika: Steve’o Reicho „Triple Quartet”. Šis pasirodymas turbūt mažiausiai „e-muzikinis” iš visų „Jaunos muzikos 2006” koncertų. Britų kvartetas visus skambančius kūrinius atlieka vienodai nepriekaištingai, su britams būdingu užtikrintumu, tačiau dėl paties komponavimo ypatumu būtent portugalai skamba blankiausiai, visų trijų pristatytų kompozitorių kūriniai turi kažką bendro – galbūt tą bendrumą sąlygoja ryškesnių akcentų stygius, muzika ganėtinai sausa ir akademiškai šalta. Užtat lietuvių kompozitoriai nuskamba kur kas įdomiau. Ypač nustebina debiutantės Egidijos Medekšaitės abstrakti raga „Pančami” – mane visada nuoširdžiai stebina kūriniai, kurių negaliu palyginti su niekuo kitu. Egidijos kompozicijoje labai jaučiasi asmeninis stilius, tai nėra tiesiog vienos iš klasikinės indiškos ragos dermių perdirbinys. Styginių partijos (sąmoningai) kiek išderintos, tačiau tai nepadaro garso nemaloniu, o atvirkščiai – suteikia jam neįprastos transcendentinės harmonijos. Elektronika ir akustika čia neatskiriamos viena nuo kitos ir skamba kaip viena kitos pratęsimai ar atspindžiai. Jau ir anksčiau girdėti keli Egidijos kūriniai buvo labai įdomus ir saviti, tačiau „Pančami” nustelbia viską. Tai turėtų būti labai įdomios muzikinės karjeros pradžia. Šaltesnis ir tamsesnis Žibuoklės Martinaitytės kūrinys taip pat įdomus ir sudėtingas, tik netikėtų sprendimų jame kiek mažiau. Lietuvių kompozicijos kartu su Steve’o Reicho „Trigubu kvartetu” tikrai nuskamba kaip ryškiausi vakaro akcentai, o portugalai, deja, šįkart taip ir lieka paraštėse.

    Penktas vakaras I: virtualus kvartetas

    Priešpaskutinį festivalio vakarą scenoje ir vėl kvartetas, tačiau šįkart visai kitokio pobūdžio ir „temperamento“. Prie bendrojo stalo sėdintys jauni elektroninės muzikos kūrėjai – jau gana plačiai eksperimentinio audiovizualaus meno srityje žinomo kompozitoriaus Artūro Bumšteino suburto „laptopų kvarteto“ „20, 21“ nariai: pats A. Bumšteinas, Antanas Dombrovsky, Lina Lapelytė ir Vilius Lys – primena į software‘inius pasaulius pasinėrusius intravertus dizainerius, ramiai dirbančius savo pagrindine darbo priemone – kultinį statusą įgijusiu nešiojamuoju kompiuteriu. Tačiau dauguma šio virtualaus kvarteto atliekamos medžiagos skamba įdomiau ir dinamiškiau, nei vakarą prieš tai „The Smith Quartet“ atliktos portugalų kompozicijos. Bumšteino projektai apskritai pasižymi konceptualiu išskirtinumu, kas verčia atidžiai stebėti jo kūrybos raidą. Šįkart pristatytas elektroninio garso ir grafinės notacijos vernisažas taip pat skamba ir atrodo labai originaliai. Pačių grafinės notacijos artefaktų eksponavimas suteikia pasirodymui papildomą matmenį, išskirdamas projektą iš kitų audiovizualinių pasirodymų. Ekrane projektuojami grafiniai kompozicijų užrašymai „funkcionuoja“ ne kaip skambančios muzikos iliustracijos, o kaip tikros įsivaizduojamos muzikos sluoksnis, kviečiantis klausytoją kurti savo paralelinį įsivaizduojamą kompozicijos perskaitymą. Kvarteto skambesys pasižymi savitais tembrais (kas yra pakankamai reta elektronikoje) ir drąsiomis abstrakčių grafinių objektų interpretacijomis. Ypač įsimintinai nuskamba itin sudėtingos Corneliuso Cardew kompozicijos „Treatise“ perskaitymas, Tomo Grunskio „Miesto morfologija“ ir Karlheinzo Stockhauseno klasikinė ir kruopščiais atlikimo nurodymais lydima „Studie II“ (galbūt dėl asmeninės simpatijos ankstyvajai analoginių sintezatorių elektronikai). Jei ateityje laptopų kvartetas „20, 21“ judės link gyvos grafiniu būdu užrašytų kompozicijų interpretacijos realiame laike, jis gali tapti bene įdomiausiu elektroninės muzikos projektu Lietuvoje, visiškai ištesėdamas pažadą būti jungiamąja grandimi tarp dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių eksperimentinės muzikos paradigmų.

    Penktas vakaras II: hi-tech absurdo teatras

    Paskutinis festivalio koncertas, prieš jam įvykstant kėlęs šiokių tokių abejonių dėl žodžio „opera“ jo formato nužymėjime ir nevalingai kylančių asociacijų su jau matyta Arnoudo Noordegraafo koliažine opera „Voyager“, netikėtai tampa festivalio aukščiausia nata. Miguelio Azguime‘o elektroakustinė opera „Salt Itinerary“ – tai tikras absurdo teatras, gebantis būti kartu groteskiškas ir be galo sudėtingas techniškai. Pagrindinį (ir vienintelį, tačiau daugialypį) vaidmenį pats atliekantis ir bemaž visus garsus bei vaizdus generuojantis kompozitorius stebina savo artikuliuota dikcija ir plastiška mimika. Kompozitoriaus žmona Paula Azguime ir dar keli žmonės kontroliuoja programinę įrangą, kuri „atsiliepia“ į atlikėjo balsą ir judesius bei realiu laiku transformuoja ir deformuoja gautą garsą ir vaizdą, tuoj pat supindama juos su gyvu Miguelio Azguime‘o atlikimu ir kurdama daugiasluoksnį erdvinį audiovizualinį audinį, kuriame žiūrovas gali pasiklysti, tačiau pats atlikėjas nė akimirkai nepraranda pusiausvyros ir ritmo jausmo. Tačiau įdomi ne tik sudėtinga ir stebinanti forma; portugalo operos turinys ne mažiau vertas dėmesio. Kyla pagunda aprašyti šį turinį ta abstrakčia „absurdo kalba“, kuri dažniausiai skamba pačioje operoje, nes tik taip būtų įmanoma adekvačiai perteikti bent mažą dalį to, ką patyrė žiūrovai – „Salt Itinerary“ yra akivaizdžiai anapus teksto. Bet tą tinkamai padaryti galėtų tik didysis literatūrinio absurdo magistras Daniilas Charmsas, tad belieka išdėstyti subjektyvią interpretaciją. Pamačiau operos personažą (o kai kurie filosofai pagrįstai mano, jog žmogus yra tai, ką jis mato) kaip šiuolaikinį šizofrenišką hipertekstualizuotos Vakarų civilizacijos atstovą, pasiklydusį tekste (deridiškąja prasme, kai tekstas suvokiamas kaip visa socialinė ir kultūrinė erdvė, kuri mus supa) ir kankinamą „rašto negalios“. Norėdamas sukurti eilėraštį, jis neįstengia susikaupti, jį viskas blaško (nors akivaizdu, kad tą „viską“ jis pats ir pagimdė, kad susikaupti jam trukdo daugybė jo paties susiskaldžiusios sąmonės balsų). Nebepadeda net pseudofilosofinės teorijos, virstančios apsėstojo mantromis: „The sound as an air; the text as a sound; the air of the text controlling the form of the inner sound“. Vaizduojamas šizofrenikas nebegali nieko pasakyti, visos pastangos baigiasi užsikirtimu. Galiausiai jis nukankinamas savųjų demonų. Stulbinantis portugalo pasirodymas pasirodo užkrečiantis – dabar jau visą vakarą (o gal ir visą likusį savaitgalį) tikriausiai bus neįmanoma ką nors žmogiškai pasakyti ar parašyti, todėl šis tekstas rašomas tik šiandien (t.y. ne tą patį vakarą po festivalio – red. past.). The sound as an air; the text as a sound…

    temos: apžvalgos, judantis vaizdas, neo-audio, renginiai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.