• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2774686 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    “Holiday In”: nerūpestingas keliavimas ir neapibrėžti atostogų rezultatai (I dalis)

    | 2007-09-19 | 13:15
    temos: apžvalgos,dialogai,menas

    Šių metų kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais šeši skirtingų tautybių menininkai – Oliveris Braggas, Juozas Laivys, Flávia Müller Medeiros, Quentinas Armand‘as, Nicolas Simarikas ir Darius Mikšys – praleido atostogaudami trijose šalyse: Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje. Atostogaudami ne šiaip sau, o dalyvaudami projekte „Holiday In“, kurį organizavo trys meno institucijos – Londono „Gasworks“, Marselio „Triangle France“ ir Vilniaus Šiuolaikinio meno centras (ŠMC).

    Projekto idėja gana paprasta ir turėtų būti lengvai suvokiama net ir šiuolaikinio meno subtilybėmis nesidominčiam žmogui: minėtos institucijos pavirsta kelionių agentūromis ir trim mėnesiams išsiunčia menininkus atostogų. Su sąlyga, kad po tų trijų mėnesių jie sukurs kažką, ką bus galima eksponuoti trijose projekto parodose Londone, Marselyje ir Vilniuje – savotišką atostogų ataskaitą. Nuo paprastų menininkų rezidencijų [artist residency] programų, suteikiančių menininkams galimybes apibrėžtą periodą dirbti kitoje šalyje esančiose meno institucijose, „Holiday In“ skiriasi tuo, kad pačių „atostogų“ metu šeši dalyvaujantys menininkai galėjo veikti ką norėjo – keliauti, ieškoti naujų patirčių, tyrinėti iki šiol nelankytas vietas arba tiesiog nieko neveikti. Tokiu būdu projekto organizatoriai siekė sukurti teorinę ir praktinę alternatyvą su tradicine menininkų mainų sistema susijusiems griežtiems terminams ir prisirišimui prie vienos (rezidencijos) vietos. Kartu „Holiday In“ tikslas yra iš arčiau pažvelgti į problemas, susijusias su kultūriniais apsikeitimais, neišvengiamai tampančiais šiandieninės Europos kasdienybe, diskutuojant apie individualias patirtis nepažįstamoje aplinkoje.

    Taigi, tris mėnesius britas Oliveris Braggas ir lietuvis Juozas Laivys svečiavosi Prancūzijoje, Londone gyvenanti brazilė Flávia Müller Medeiros ir prancūzas Quentinas Armandas – Lietuvoje, o lietuvis Darius Mikšys ir prancūzas Nicolas Simarikas – Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienas jų parengė savo kelionės projektą, atspindintį individualius metodus ir aktualias tyrinėjimo sritis, ir susidūrė su skirtingais mobilumo ir kultūrinio tyrinėjimo aspektais. Vieni menininkai pasirinko aktyvų keliavimo būdą, aplankydami ne tik tą šalį, kurioje buvo jų rezidencija, bet ir visą regioną (pavyzdžiui, Flavia Müller Medeiros, apkeliavusi visą Pabaltijį), kiti nuodugniai tyrinėjo tik vieną jiems naują vietą (pavyzdžiui, Oliveris Braggas, visą laiką praleidęs Paryžiuje). Vieni dokumentavo savo patirtis, kiti mėgino projekto apibrėžtu laiku apskritai nustoti būti menininkais. Galiausiai, vieni aktyviai siekė integruotis į naują aplinką, o kiti stebėjo ją tarsi iš šalies.

    Pirmoji „Holiday In“ paroda atsidarė rugsėjo 13 d. Londone, „Gasworks“ parodinėje erdvėje. Prieš oficialų atidarymą buvo surengta speciali diskusija, kurioje dalyvavo patys menininkai ir projekto kuratoriai iš trijų institucijų. Diskusijos tikslas – išgirsti apie menininkų patirtis iš pirmų lūpų, kartu mėginant sukurti bendrą šių patirčių kontekstą ir susieti jį su projekto idėja bei tikslais. Ar atostogos ir „betikslis klajojimas“ šiuolaikinėje visuomenėje yra prabanga? Ką patiria menininkas, kuriam suteikiama galimybė atostogauti „neatsakingai“, nesirūpinant atostogų „materialine baze“? Kaip menininkų mobilumas paveikia jų pačių menines strategijas ir aplinką, kurioje jie svečiuojasi?

    Deja, konkretaus projekto konceptualų pagrindimą nevisada atitinka visų jame dalyvaujančių menininkų gebėjimas aiškiai ir apibendrintai reflektuoti savo patirtis. Klausantis „Holiday In“ diskusijos, susidarė įspūdis, kad ir šiame projekte neišvengta panašios problemos. Nors diskusijos moderatorė Sally O’Reilly bandė atskleisti panašius ir skirtingus motyvus menininkų pasakojimuose bei „išprovokuoti“ aktyvesnę polemiką, atrodė, kad patiems menininkams ši diskusija buvo tiesiog nelabai įdomus formalumas. Antai Juozas Laivys visos diskusijos metu apskritai tylėjo, kai kurie kiti bandė dalintis fragmentiškais įspūdžiais juoko forma. Projekto kuratoriai buvo daug iškalbingesni. Galbūt subjektyvias atostogų patirtis labai sunku perteikti žodžiais, juo labiau susieti su bendru „kultūrologiniu“ kontekstu? Kita vertus, nebe pirmą kartą pastebiu, jog nevienam šiuolaikiniam menininkui trūksta būtent sugebėjimo verbalizuoti ir motyvuoti savo menines intencijas bei patirtis, tarsi neapibrėžtumas ir neartikuliuotumas būtų neatsiejami menininko laikysenos atributai.

    Bet vis dėlto aptarkime tas mintis ir pastabas, kurios buvo (ar galėjo būti) išsakytos diskusijos metu. Visų pirma, buvo reziumuota, kad atostogos, ypač tokios ilgos, yra šis tas anomalaus visuomenėje, kurios viena centrinių funkcionavimo ašių yra darbas ir užimtumas. Lygiai taip pat ir planavimo atsisakymas keliaujant nenumatytomis kryptimis, ieškant netikėtų patirčių ir netgi tikintis, kad viskas vyks kitaip nei suplanuota (Quentino Armando atvejis). Ypač keistas jausmas apima, kai bandai kritiškai mąstyti apie tai, kas dažniausiai suvokiama, kaip savaime suprantama, – apie pačias atostogas kaip reiškinį ir su juo susijusius nerūpestingumo „ritualus“. Tuomet atostogos gali iš tikrųjų priminti nusižengimą ir ydingą prabangą. Keistoje situacijoje atsiduria ir menininkas, kurio atostogų kelionės išlaidos yra padengiamos meno institucijos, būdamas tarp „paprastų“ žmonių, tuo metu dirbančių ir gyvenančių „neatostoginį“ gyvenimą. Jis gali tapti savotišku „patronu“, kviečiančiu naujus pažįstamus pavakarieniauti į restoraną, nes nežino, kaip panaudoti jam duotus pinigus (ką demonstruoja Oliverio Braggo patirtis).

    Kitas problemiškas „Holiday In“ aspektas: ar menininkas gali visiškai atsiriboti nuo darbo atostogų metu? Reikia nepamiršti, kad menininko darbas didžiąja dalimi lieka nenormuotas, skirtingai nuo daugumos kitų darbų, tad riba tarp darbo ir poilsio kartais nėra tokia jau aiški. Ar galima suvokti kaip darbą tai, kad menininkas, vakare grįžęs namo po įspūdžių pilnos dienos, impulsyviai sukuria porą eskizų? Be to, šiuolaikiniai menininkai retai dirba vienoje institucijoje, todėl, net ir oficialiai „išėję atostogų“ tokio projekto, kaip „Holiday In“, rėmuose, gali turėti kitų paralelinių įsipareigojimų (kad ir pačiam sau – pavyzdžiui, ruoštis personalinei ar kito projekto parodai), ką patyrė Flávia Müller Medeiros. Tai galioja ne tik menininkams, bet ir apskritai visiems laisvai samdomiems darbuotojams (o toks lankstus darbo „formatas“, atrodo, vis populiarėja) – neturint apibrėžto darbo grafiko, beveik beprasmiška kalbėti apie darbo/poilsio kontrastą. Šioks toks dviprasmiškumas užkoduotas ir pačioje projekto idėjoje – nors tris mėnesius menininkams buvo leista tiesiog atostogauti, pasibaigus tam laikotarpiui jie visgi turėjo sukurti naujus darbus visoms trims parodoms. Iš „tikrų“ atostogų dažniausiai tikimasi tik solidžios įspūdingų nuotraukų kolekcijos.

    Kita vertus, be tų „ataskaitinių“ kūrinių būtų sunkiau sužinoti, kaip šešiems menininkams iš tikrųjų sekėsi integruotis į naują aplinką, ir kokias integracijos strategijas jie rinkosi. Nors apie multikultūralizmą ir ribų nebuvimą Europoje dažniausiai kalbamą kaip apie „įvykusią“ realybę, kasdieninėje praktikoje kultūrų kontaktų keblumai niekur nedingo. Į kitą šalį atostogauti atvykęs žmogus vis dar susiduria su postkolonijine pagunda suvokti save kaip išorinį stebėtoją, beveik moksliškai tyrinėjantį keistą „čiabuvių“ gyvenseną iš šalies. Ne išimtis ir menininkai, ypač jei jie atvyksta iš Vakarų Europos šalių į iki šiol mistifikuojamą postkomunistinę Rytų Europą. Tokią tendenciją galima buvo pastebėti kelių „Holiday In“ dalyvaujančių menininkų darbuose (kai kurie iš jų bus pristatyti kitose projekto parodose Marselyje ir Vilniuje). Pavyzdžiui, ta pati Flávia Müller Medeiros vienam savo darbui filmavo Vilniaus Rotušės laiptus ir ant jų sėdinčius ar stovinčius žmones, norėdama užfiksuoti, kaip postkomunistinėje visuomenėje keičiasi viešosios erdvės samprata. Diskusijos moderatorė Sally O’Reilly pastebėjo, kad kultūros antropologui, tiriančiam tam tikrą vietinę bendruomenę, tokia „objektyvi“ distancija greičiausiai būtų tabu.

    Turint omenyje projekto pobūdį, logiška, kad beveik visi pirmojoje parodoje eksponuojami darbai yra vienaip ar kitaip susiję su menininkų atostogų metu aplankytų vietų kontekstu ir specifika bei mobilumu apskritai. Vieni bandė beveik dienoraščio forma fiksuoti savo (ne)kasdieniškus įspūdžius (Oliverio Braggo ironiški piešiniai) ar tiesiog nieko nepakeisdami dokumentuoti pasirinktus realybės fragmentus (Flávios Müller Medeiros ir uždrausto baltarusių universiteto EHU studentės, gyvenančios Vilniuje, elektroninė korespondencija, išleista nedidelės knygelės pavidalu), kiti kūrė įvairias mobilumo metaforas ar bandė žaismingai imituoti vietinį dekoratyvinį stilių (Nicolas Simariko darbas „Šešėlis“, ironizuojantis britų silpnybę žalioms pievelėms prie namų užmiestyje), treti vietoj apčiuopiamų darbų pateikė eilę patarimų, kaip simuliuoti akių kontaktą žiūrint į neegzistuojantį tašką, tokiu būdu jaučiantis saugiau nepažįstamoje aplinkoje (Dariaus Mikšio kūrybinės dirbtuvės).

    Ne visi eksponuojami kūriniai buvo įdomūs ir emociškai ar intelektualiai paveikūs, tačiau šiuo atveju jie ir nebuvo pagrindinis akcentas – juo tapo pats atostogų ir „nerūpestingo“ keliavimo faktas. Vis dėlto gaila, kad menininkams nepavyko suformuluoti aiškaus atsakymo į klausimą, kaip ši patirtis paveikė ar galėtų paveikti jų įprastas kūrybines strategijas. Galbūt daugiau užuominų apie tai bus pateikta rugsėjo 21 d. Marselyje atsidarysiančioje antrojoje „Holiday In“ parodoje.

    temos: apžvalgos, dialogai, menas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.